Grafaitės vaikystė nebuvo smagi. Kaip teigiama E. Pliaterytės atminimo draugijos išleistoje Bibliografijos rodyklėje, gimusi 1806 m. lapkričio 13 – ąją Vilniuje, grafaitė vaikystėje nuolat girdėjo barnius, nesutarimus tarp motinos, inteligentiškos, išsilavinusios vokietės, Breslau (dabartinis Vroclavas) teisėjo duktės Anos von Mohl, ir tėvo, garsios Pliaterių giminės atstovo, grafo Pranciškaus Ksavero Pliaterio. Ilgainiui ji nugrimzdo į melancholiją, užsidarė savyje.
„Panašu, kad ji augo nelabai darnioje šeimoje. Ana von Mohl, - vokiškų šaknų, griežta tvarkinga moteris, tėvas – Ksaveras Pliateris buvo šiek tiek pagedęs, tais laikais jau šlėktos buvo išsikvėpę. Ekonomiškai jie dar galvojo, kad kažką gali, o faktiškai – jau nebe, bet jie dar mojavo savo garbe“, - pasakojo istorikas Linas Janulevičius.
Pasak jo, merginai greičiausiai „nebuvo labai saldu toje šeimoje“.
Gyveno ir Latvijoje
Merginos charakterio bruožai dar labiau išryškėjo, kai 1815 m. jos mama išsiskyrė su vyru ir išvažiavo gyventi į Lyksnos dvarą, netoli Daugpilio, pas dėdę, grafą Mykolą Pliaterį – Zybergą, kur jie Pliateriai turėjo dvarą.
Trisdešimtmetė motinos brolienė Izabelė Helena giminaites priėmė draugiškai, tačiau kampininkių gyvenimas nors ir labai turtingame, bet nuošaliame, pilname vaikų dvare jas slėgė. Emilija gavo atskirą kambarį, kur ant stalo buvo šūsnis knygų vokiečių, prancūzų, anglų kalbomis ir pistoletas. Ją auklėjo gero jos draugu tapęs guvernantas Volfas.
Bėgant metams mergina lankėsi baudžiauninkų trobose, rinko tautosaką, matė vargingą gyvenimą, pajuto neapykantą skriaudėjams, caro kariuomenei, valdžios atstovams. Pirmoji grafaitės meilė – Dinaburgo tvirtovės inžinierius, vokietis Dalvigas, tačiau jiems kartu būti buvo nelemta. Vėliau jai piršosi caro generolas Michailas Klimenka, tačiau ji atsisakė tekėti už caro tarno.
Mergina skaitė Adomo Mickevičiaus kūrybą, žavėjosi didvyrėmis Živile, Gražina, kovojusiomis už Tėvynės laisvę ir žuvusiomis. Puikiai jodinėjo, šaudė iš pistoleto, kapojosi kardu, gerai valdė špagą, rengėsi sukilimui.
Įkvėpimo sėmėsi iš jaunųjų revoliucionierių
1829 metais ji su mama išvyko į Krokuvą, o 1830 metais, mirus motinai, ji sugrįžo į Vilnių, bet tėvas jos nepriėmė. Tada grafaitė apsigyveno moterų pensionate, susitikinėjo su jaunaisiais revoliucionieriais.
„Ji su pusbroliu Cezariu, matyt, lankėsi sueigose, kaip darė bajorai, parvažiuodavo studentai iš Varšuvos, Peterburgo, sklandė sukilėliškos mintys, noras padaryti kažką Tėvynei. O tos Tėvynės faktiškai jos nėra, 1795 m. įvyko trečias padalinimas, didžioji Lietuvos teritorija atiduoda Rusija, o mažytė Užnemunės dalis – Prūsijai“, - pasakojo L. Janulevičius.
Jauni žmonės, pasak istoriko, labai jautriai reagavo į sukilimus Prancūzijoje, įvykius Lenkijoje. Jo teigimu, tuo metu buvo tokių užsidegusių sukilėlių, kaip pavyzdžiui, Simonas Konarskis, kuris dalyvavo visuose sukilimuose, kiek tik jų buvo.
„E. Pliaterytė tikriausiai bent dalį tų herojų žinojo, o gal ir pažinojo“, - sakė L. Janukevičius.
Demonstruoja pasirinkimo svarbą
Istorikui L. Janulevičiui šis jos gyvenimo momentas atrodo labai svarbus ir priminė 1991 metų įvykius Lietuvoje, kai prie parlamento be dar trylikos žmonių žuvo ir jauna moteris Loreta Asanavičiūtė.
„Kai žuvo L. Asanavičiūtė, ji buvo ant pjedestalo, paskui pasigirdo balsai, kad ji ten ne kovojo, tiesiog buvo ten, kaip ir daugelis žmonių. Tada aš pajutau, kad reikia garsiai pasakyti, kad ji gi buvo ne naktiniame klube, kavinėje, nors galėjo būti. Ji ėjo ten. E. Pliaterytė – tuo labiau, ji buvo grafaitė, galėjo būti Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje ar Peterburge, bet ji buvo čia“, - kalbėjo L. Janulevičius.
1831 kovo 25 dieną kartu su pusbroliu Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje ji su savo vadovaujamu būriu stojo į kovą. „Pagaliau Emilija, vyriškai nusikirpusi plaukus, užsivilkusi kareivišką aprangą, prie Dusetų bažnyčios kviečia visus stoti į sukilėlių gretas ir vyti iš Tėvynės prispaudėjus – caro kariuomenę“, - rašoma „Bibliografijos rodyklėje“.
Grafaitė už drąsą buvo apdovanota kapitonės laipsniu ir medaliu „Už narsą“. Sukilimui blėstant, atsisakiusi trauktis į Prūsiją, Emilija drauge su pusbroliu Cezariu Pliateriu miškais bandė patekti į Lenkiją. Žygiavo naktimis. Žygiai buvo sunkūs, jie vyko lapkričio-gruodžio mėnesiais.
Peršalusią ir susirgusią grafaitę priglaudė netoli Kapčiamiesčio, Lazdijų rajone, gyvenantys dvarininkai Ablamavičiai. 1831 m. gruodžio 23 dieną E. Pliaterytė mirė. Naktį Ančios ežeru ir upe karstas nuvežtas į Kapčiamiestį ir karžygė ten palaidota.
Rūpinasi grafaitės atminimu
2001 metais įkurtos E. Pliaterytės draugijos nariai jau nuvyko aplankyti E. Pliaterytės kapą. „Nuvažiavome – ten viskas apžėlę, kapinių ženklai lyg ir buvo, bet kapinių tvora išgriuvusi, ten žmonės vedė gyvulius per tas kapines, vežimai važiavo, bruzgynais apžėlę. Pagalvojome – kokia gėda“, - pasakojo L. Janulevičius.
Draugijos nariai suorganizavo kelias talkas, iškirto krūmus, buvo sumanę užtverti tvorą, kuri atsirado tik vėliau, jau nebe draugijos dėka. Jie, pasak istoriko, ypač deda pastangas, kad moksleiviai sužinotų, kuo daugiau apie šią istorinę asmenybę.
Lietuvoje kelių miestų – Dusetų, Kauno, Plungės, Trakų Vokės, Zarasų, Didžiadvario kaimo Zarasų rajone gatvės yra pavadintos jos vardu. Vienai Vilniaus pagrindinių bei Kapčiamiesčio pagrindinei mokykloms suteiktas E. Pliaterytės vardas. Kapčiamiestyje veikia E. Pliaterytės muziejus.
Ypač ši istorinė asmenybė gerbiama Lenkijoje, kur saugomas beveik visas jos archyvas. E. Pliaterytės atminimas saugomas ir Latvijoje, Baltarusijoje.
Pasak istoriko, dabar jaunas žmogus iš E. Pliaterytės galėtų išmokti valios, apsisprendimo galvoti, kur yra jo vieta, jei prireiks.
„Tai – svarbiausias klausimas, kai reikės Tėvynei, kur aš turiu būti? Kiekviena epocha diktuoja savo reikmes, gal dabar karo su tankais nebus, gal jis bus kompiuterinis, gal reikia sėdėti ir budėti, ir atspėti, ką čia iš mūsų nori padaryti – galimi ir kitokie didvyriškumai“, - kalbėjo L. Janulevičius.