Taip DELFI teigė skaitytojas, pabrėždamas, jog melas vardan gėrio yra labai labai gerai.
„Vaikai supras, jog prie rozetės lįsti nevalia, nes bus kaip šioje nuotraukoje negyvam dėdei, nevalia bėgioti nesidairant, nes bus kaip šitai tetai, negalima rūkyti, nes bus kaip šitam skylė kakle, reikia žiūrėti ką valgai, nes gali būti vėžys. Taip, tai šokiruoja vaiką, bet jis gauna pamoką, ko negalima daryti“, – mano dviejų vaikų tėvas.
Jis pats iš vaikystės pamena kraupią nelaimę, kai žaidė kieme ir staiga atbulomis važiuodamas automobilis sutraiškė 4 metukų mergaitę.
„Man buvo kokie 5 metai, tačiau pamenu viską labai gerai. Vaizdas baisus, bet nė vienas iš vaikų daugiau nesislėpdavo po mašina. O prieš tai visi mėgome taip daryti, kai žaisdavome slėpynių. Taigi, vaikams būtina parodyti kažką baisaus, jei norime kažkokio baisaus įvykio išvengti“, – įsitikinęs vyras.
Vaikų žūtis – baisi tragedija, bet toks yra gyvenimas
DELFI skaitytojas stebėjosi šurmuliu dėl kraupaus siužeto per laidą „Prieš srovę“, mano, jog šioje laidoje nebuvo nieko, kas kenktų vaikui: „Atvirkščiai. Jeigu tėvai turi loginį mąstymą, tai jie savo vaikui gali prikurti įvairiausių interpretacijų, kurios išeitų į naudą“.
Skaitytojas neneigia, jog vaikų žūtis – baisi tragedija: „Bet tai gyvenimas. Išvengti tokių tragedijų galima kalbant, aiškinantis priežastis ir bandant užkirsti kelią nelaimei“.
Psichologės Silvos Markuckienės klausėme, kokių padarinių gali turėti auklėjimas gąsdinant ir ko taip išmoksta mūsų mažieji.
„Augančio vaiko psichika – nebrandi ir jautri bet kokiam poveikiui. Vaikui ir taip sunku susigaudyti pasaulyje, kuriame jis gyvena, kad galėtų jame jaustis saugus. Todėl tėvų pareiga ir net biologinė paskirtis – apsaugoti savo palikuonis, atžalas ir sukurti jiems pakankamai saugią aplinką, kad jie galėtų užaugti“, – komentavo S. Markuckienė.
Pasak psichologės, siekdami šio tikslo žmonės renkasi skirtingus kelius. Kaip matyti, kai kurie pasirenka gąsdinti.
„Baimė – labai stipri emocija. Bet ja paremtas auklėjimas nėra toks efektyvus kaip gali atrodyti – subariau, ir nebedaro, prigąsdinau, ir nebelenda, kur nereikia, – kalbėjo S. Markuckienė. – Norime, kad mūsų vaikai būtų pajėgūs priimti tinkamus sprendimus, atsakingai rinktųsi. Tačiau iš baimės padaryti sprendimai nebūtinai naudingi pačiam vaikui. Ilgalaikėje perspektyvoje daug efektyviau, kai vaikas pasirenka ne iš baimės, o suprasdamas, kodėl. Taip jis gali daryti apibendrinimus, perkelti patirtį iš vienos situacijos į kitą, mokytis savarankiškumo ir pasitikėjimo. Jei to nėra vaikai gali atsidurti labai arti įsitikinimų – kas neuždrausta, tas galima, nepagautas – ne vagis. Pagalvokim apie save – ar mums būtina apsilankyti kalėjime, kad žinotume, jog neverta laužyti įstatymų? Ar reikia nukakti į sąvartyną, kad norėtume gyventi jaukiuose ir šiltuose namuose?“
Gali jaustis pasmerktas, net jei suvalgė ledų su daug „E“
Kokių neigiamų padarinių gali turėti gąsdinimas? Psichologės žodžiais, vaikai gana tiesmukai suvokia priežasties ir pasekmės ryšį: „Tėvas sako, kad jei rūkys, turės skylę kakle. Arba jei vaikas netinkamai maitinsis, bus vėžys. Tačiau ką vaikas suvokia gavęs tokios informacijos? Iš kur jam žinoti, kad tėvai čia turi omeny ateitį, o ne dabartį? Iš kur žinoti, kad tokioms ligoms reikia didelės ar ilgalaikės toksinų koncentracijos ir tam tikro santykio tarp paveldimumo ir gyvenimo būdo? Jis gali jaustis pasmerktas net jei suvalgė ledų su daugybe „E“. Pasaulis jam gali tapti nesaugiausia, baisiausia vieta gyventi“.
Daug efektyviau nei gąsdinimas vaikui yra patyrimas, jog tėvai nenori jo prarasti, jog jis jiems rūpi, yra mylimas.
„Vaikui svarbu jausti ryšį su tėvais, ir pasiryžta daryti viską, kad tas ryšys išliktų. Dėl to kalbėjimasis su vaiku, o ne vaikui čia yra ypatingai svarbus. Ir ne vienąkart pasakiau ir šventa. Tai mokymasis iš savo elgesio pasekmių. Tai nuolatinis procesas. Taip, užima daug laiko. Taip, daug energijos kainuoja. Bet verta. Juk tai mūsų vaikai. Svarbu, kad mūsų vaikai žinotų, jog gali, yra pajėgūs kažką keisti, kad jaustųsi turį tėvų palaikymą, kad ir kas nutiktų mūsų gyvenime, sugebėsime rasti išeitį. Tai kuria optimistinį požiūrį į gyvenimą ir save patį jame. Tuo tarpu gąsdinimas suponuoja, kad pats žmogus nieko negali padaryti, pats kaltas dėl to, kas atsitiko“, – lygino S. Markuckienė.
Kaip vaikui prašyti pagalbos, paramos, jei tėtis įspėjo, o jis nepaklausė? Anot specialistės, ši mintis paralyžiuoja, vaikui būna sunku ieškoti sprendimų, nes baimė, nepasitikėjimas, kaltė prieš tėvą gali ir nesuveikti kaip išmokimas: taip, aš padariau klaidą, bet kaip padaryti, kad tėvas nesužinotų, kaip išvis išsisukti ir likti nepagautam. Čia jau kalbama apie galynėjimąsi, o ne apie gyvenimiško pasirinkimo teisingumą.
Psichologės teigimu, vaikai ne kvaili ir gerai suvokia, kas yra blogai. Ir jiems nebūtina to patvirtinti baisiais vaizdais.
Šiltnamis – ne geriau
Kaip veikia vaikus žiaurūs vaizdai ir ar turėtume nuo jų saugoti? Individualiosios psichologijos instituto konsultantė tuo neabejoja: „Net ir suaugusieji nepajėgia pakelti žiaurybių, kurias ir smalsu, ir tuo pačiu sunku atlaikyti. Vaikui dar labiau, nes jis dar neišsiugdęs gynybinių mechanizmų, neturi tiek vidinių jėgų, kad galėtų perdirbti baisią informaciją. Vaikas dar tik mokosi tai daryti suaugusiųjų pagalba – girdėdami ir matydami jų reakcijas, kalbėdamiesi su jais, išreikšdami savo jausmus ar nuogąstavimus“.
Kitas kraštutinumas – noras apsaugoti nuo visų įmanomų blogybių, pikto pasaulio. Auginantys vaikus kaip šiltnamyje nori, kad jie užaugę būtų pakankamai atsparūs, stiprūs. Bet iš kur atsiras atsparumas, jei vaikai neturės įgūdžių perdirbti neigiamas patirtis?
„Kad vaikas to galėtų išmokti nebūtina tiesiogiai patirti baisumų, vaiko vaizduotė tai puikiai gali. Pažiūrėkim, vaikiškos pasakos yra ganėtinai baisios. Skaitydami istorijas ir kalbėdamiesi padedame atlaikyti ir perdirbti nemalonius bei gąsdinančius jausmus. Kadangi pasakose viskas visada gerai baigiasi, mokome išeičių ieškojimo, o mūsų šiluma bei ramybė ir vaikams teikia nusiraminimo“, – atkreipė dėmesį S. Markuckienė.
Pasak specialistės, eliminuodami tai, kas, mūsų nuomone, galėtų pakenkti vaikui, mes jam nesuteikiame įgūdžių pradėti mokytis tvarkytis su neigiamais jausmais ar patirtimis.
„Pasaulis tikrai nėra sterilus. Su manimi gali atsitikti negerų dalykų, ir pats matysiu, kad netinkamai elgiuosi. Kaip man reaguoti? Kaip pasakyti ne? Kodėl pykstu, nors pats padariau kažką netinkamo? Jei vaikas užauga sterilioje aplinkoje, jis tiesiog neturi tam įgūdžių, jaučiasi nebesaugus“, – sakė S. Markuckienė.
Pagrindinis DELFI pašnekovės minėtas dalykas, ypač svarbus augant vaikui, yra jo santykis su tėvais. Todėl per žinias ar kitą laidą pamačiusiam šokiruojantį vaizdą vaikui labai svarbu, kaip į tai tėvai reaguoja, o dar svarbiau, kaip jie kalbasi su vaiku apie tai, ką šis patyrė.
„Baimė yra apsauginė reakcija, tačiau jeigu aš bijau, ir mama ar tėtis to nepastebi, o gal net ir sustiprina, ta baimė gali mane užvaldyti. Geriau, jei šeimoje yra tokie santykiai, kai vaikas su tėvais gali apie tai kalbėtis. Vaikams iš tėvų labai reikia patikinimo, kad viskas bus gerai, mes tai įveiksim, aš pabūsiu šalia tavęs, kol nurimsi, esi saugus čia ir dabar, esu su tavimi ir tave myliu. Tu atsiremsi į mane, aš į tave ir mes būsim kaip kumštis. Tai ir yra jėga, leidžianti vaikui patikėti, kad jis susitvarkys, ras išeitį iš situacijos, kad ir kokia sudėtinga ji būtų, o svarbiausia, vaikas įvertina ir išmoksta rinktis atsakingai“, – sakė Individualiosios psichologijos instituto atstovė.
Jei vaikas mato, patiria blogus dalykus, jam svarbu galėti apie tai pasikalbėti su tėvais. „Ne moralas ir ne gąsdinimas čia svarbiausia („Va, matai, kas nutiko ir tau taip bus, jei darysi“). Vaikas tai ir pats suvokia, tačiau nežino, kaip su ta baime išbūti, kur ją dėti. O kalbėjimas, suaugusiojo galėjimas vaiko baimę atlaikyti, išbūti kartu vaiko nerime, būti tam tikra prasme konteineriu, labai padeda“, – teigė S. Markuckienė.
Dirbtinai ramindami ar linksmindami vaiką, neva, oi nieko tokio, čia nėra tai, ką galvoji, sukeliame jų nepasitikėjimą mumis. „Pirminė kalba, kurią mes visi mokame – emocijos. Vaikai labai gerai jas skaito. Ir jeigu pajunta, kad yra tema tabu ar tėčio net neverta kažko klausti, nes supyks: „kiek tau kartų galima kartoti“, „tokiais dalykais vaikai nesidomi“, „ne, net neklausk“, žinias ir patirtį jie kaups, kaip išmano ir kad tėvai nesužinotų. Tačiau jei mes patys siekiame būti pirminiu informacijos šaltiniu, galime pateikti savo požiūrį, kad ir ką apie tai galvotume. Svarbu ne autoritariškai, o kalbantis su vaiku apie tai, ką matėme, ką jis patyrė, ar kas jį sujaudino, per savo asmeninius pavyzdžius, prisimindami, kaip maži radome sprendimą sudėtingoje situacijoje ir pan. Tai daug efektyviau nei treniruoti baisiais vaizdais ir baime“, – įsitikinusi psichologė.
Jei vaikas kažkur įlendą ir kažkas atsitinka, suaugusiajam svarbu suvaldžius situaciją ją atlaikyti kiek įmanoma ramiau, išbūti kartu su vaiku tame jausme ir tik tada kalbėtis, kokią pamoką jis gavo ir kokią aš kaip tėtis ar mama gavau: „Taip išsigandau, kad galiu tave prarasti, kad nebežinojau, ką daryti. Arba jau taip riktelėjau, bet vien todėl, kad man buvo pasidarę siaubingai baisu, dėl to atsiprašau, labai bijojau, kad tau kas nenutiktų“, – pavyzdžius minėjo specialistė.