Reikia pripažinti, kad pagal sekso turizmo mastus Vilnius ir Talinas smarkiai atsilieka nuo Rygos, kurios patogi geografinė padėtis ir paslaugų pigumas pritraukia vis daugiau turistų iš užsienio.
Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo organizuota konferencija pavadinimu „Lietuva – Europos Tailandas“, kurioje jau tuo metu buvo kalbama, kad į šalį šiais tikslais atvyksta vis daugiau vyrų iš Didžiosios Britanijos, Airijos ir kitų Vakarų Europos šalių.
Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu išaiškėjo, kad statistinis į mūsų šalį atvykstantis sekso turistas yra išsilavinęs viengungis, kurio amžius – 25-35 m., ir kuris į panašias keliones paprastai vyksta su draugais. Tyrime dalyvavę turistai iš Švedijos, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Italijos, Prancūzijos, Danijos ir Vokietijos prisipažino, kad kelionėje „gavo tai, ko tikėjosi“. Dauguma jų liko patenkinti liberaliu vietinių merginų požiūriu į trumpalaikuus santykius su užsieniečiais.
Rusus domina lietuvės
Teisėsaugos struktūrų duomenimis, su sekso turizmo sfera susiję įvairūs klubai (merginos dažniausiai išsirenkamos klubuose), viešbučiai, laikraščiai ir interneto forumai (kuriuose gausu teminių skelbimų ir rekomendacijų), taip pat taksistai ( kurie žino visus „taškus“ mieste ir, išreiškus pageidavimą, gali akies mirksniu nuvežti į reikiamą vietą).
Vilniaus taksistas Jurijus interviu DELFI patvirtino, kad jam neretai tenka me tik nuvežti savo klientus į pasimatymą, bet ir konsultuoti, kur reikėtų nuvažiuoti. „Užsienio kalbų aš nemoku, todėl šiomis temomis bendrauju tik su turistais iš Rusijos. Pinigų jie turi ir ieškoti damų vyksta į pačius brangiausius klubus. Vietinėmis rusėmis jie nelabai domisi, jiems įdomiau sužinoti, kas yra lietuvė moteris“, – pasakoja Jurijus.
DELFI kreipėsi į kelis prabangius sostinės viešbučius su klausimu, ar jų klientai niekada neprašo paieškoti merginų intymiems santykiams, tačiau viešbučių darbuotojai visi kaip vienas tvirtino, kad jų klientai labai rimti žmonės, kurių nedomina tokie dalykai. Tačiau Vilniaus naktinio klubo „Pabo Latino“ barmenas Gintas buvo atviresnis. Jo teigimu, į klubą susirenka nemažai užsieniečių, o lietuvėms merginoms labiausiai patinka pietiečiai vyrai – ispanai ir italai.
„Rusų vyrų lietuvės prisibijo, nors jie pas mus elgiasi padoriai, užsisako degtinės ar kokteilių arba net brangaus šampano. Į klubą jie ateina paprastai po vieną ir stengiasi užmegzti pokalbį su vietinėmis merginomis. Neretai iš klubo išeina su viena iš jų“, – papasakojo Gintas.
Moteris – etnokultūrinė prekė
Lietuvos sociologai pažymi, kad dėl susiklosčiusios situacijos kalta pati valstybė, kuri formuoja Lietuvos įvaizdį pasitelkusi vietos gražuoles. Kasmet įvairiomis kalbomis leidžiamos turistinės brošiūros, kuriose gausu Lietuvos moterų nuotraukų bei turistų atsiliepimų, kuriuose pabrėžiama, kad Lietuvoje svetingi žmonės ir gražios moterys.
„Lietuvoje propaguojamas moters kūno kultas, o kur moters siela? Parodykite man bent vieną leidinį, kuriame rašoma ne apie gražią, bet apie talentingą, dvasingą moterį“, – piktinasi Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Ona Gustienė, kurios teigimu, ne tik žiniasklaida, bet ir visuomenė apskritai skiria per daug dėmesio fizinio grožio ir seksualumo propagandai.
„Tenka konstatuoti, kad net 13-metės mergaitės jau nori atrodyti seksualiai. Vienas mano pažįstamas vokietis, dirbantis kovos su prekyba žmonėmis tarnyboje, kartą manęs paklausė: sakykite, kodėl pas jus mažos mergaitės rengiamos kaip prostitutės? Ir jis teisus, tikrai mūsų šalyje maži vaikai rengiami ne pagal amžių“, – pažymėjo O. Gustienė.
Jos nuomone, sekso turizmo ir prekybos žmonėmis problemos yra tiesiogiai susijusios, nes patiklios lietuvės dažnai tampa prekiautojų žmonėmis aukomis. Jos teigimu, kasmet į bėdą pakliūna apie 1 tūkst. Lietuvos piliečių, o ekonominė krizė padėtį tik pablogino.
„Mūsų įstatymuose numatytos administracinės baudos už naudojimąsi prostitučių paslaugomis, tačiau sekso turistai neretai naudojasi paprastų lietuvių moterų patiklumu. Nustatyti tokius atvejus ir atsakomybės mastą labai sunku, todėl mūsų užduotis – užkirsti kelią tokio pobūdžio nusikaltimams aiškinant šias problemas visuomenei. Anksčiau politikai juokėsi iš mūsų žodžių, tačiau šiuo metu nebėra tokių. kurie nesuvoktų mūsų darbo svarbos“, – pabrėžė O. Gustienė.
Centro direktorė pabrėžė, kad 2002 m. pradėta Kovos su prekyba žmonėmis programa Lietuvoje jau baigėsi ir šiais metais dėl krizės ši sritis neteko finansavimo. O. Gustienė išreiškė viltį, kad kitais metais bus parengtas naujas projektas ir gaus finansavimą.