Laimės indeksus skaičiuoja JAV Kolumbijos universiteto mokslininkai, atsižvelgdami, kaip žmonės vertina savo sveikatą, galimybę turėti darbą, šeimą, politines laisves, korupcijos lygį, ekonominę gerovę ir t. t. Vertinami tokie dalykai kaip pasitenkinimas gyvenimu, kovos už būvį lygis, kasdieniai išgyvenimai – žmonių požiūris vienų į kitus, bendravimo tradicijos ir kultūra.

Šiemet Lietuva šiame sąraše yra šalia Kazachstano, po jo eina Baltarusija. Kalbant apie kitus kaimynus dera pasakyti, kad mūsų šalis nusileidžia Lenkijai (53), tačiau lenkia Estiją (72), Rusiją (76) ir Latviją (106).

Iš Europos valstybių gyventojų mažiausiai laimingi yra bulgarai, o iš pasaulio – Togo, Benino ir Centrinės Afrikos Respublikos gyventojai.

Lyderiai nesikeičia

Laimingiausių pasaulio šalių sąrašas nesikeičia jau daugelį metų. Tiesa, variacijų būna, tačiau ne esminių. Tai Danija, Suomija, Norvegija, Švedija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Gvatemala, Kanada, Australija, Islandija, Šveicarija, netoli lyderių – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, Indija, Japonija. Po jų rikiuojasi Kosta Rika, Naujoji Zelandija, Panama.

Nelaimingiausių šalių dešimtukas – Afrikoje ir Azijoje. Tai Togas, Burundis, Kambodža, Siera Leonė, Nigerija, Kongas, Haitis. Taigi, nors paprastai mums į galvą kalama mintis, kad štai Afrikos gyventojai išvis nieko neturi, tačiau visuomet vaikšto su plačiausia šypsena veide, pasirodo, šis pavyzdys – visai netikęs.

Iš Europos valstybių gyventojų dažniausiai labiausiai nusivylę būna bulgarai, latviai, vengrai ir albanai, iš senųjų Europos Sąjungos šalių – portugalai, graikai, italai – kaip tik tie, kurie šiuo metu turi finansinių bėdų, nors tyrimai buvo atliekami daug anksčiau.

Vis dėlto, kad ir kaip neblogai atrodytume pasaulyje, Europoje tikrai neblizgame ir patys tai žinome. Akivaizdu, kad laimės indeksas priklauso nuo gerovės lygio, tačiau ne tik – gana pasiturinčių šalių piliečiai nesijaučia vienodai laimingi, ir mokslininkai bei sociologai dėl to jau seniai laužo galvas. Žinoma, viena iš labiausiai į akis krintančių priežasčių – ne tik vidutinis gerovės lygis, bet ir palanki žmonėms, saugumą garantuojanti socialinė politika.

Žmonių prigimties paslaptys

Panagrinėjus keletą šalių, kurios nuolatos figūruoja tarp minėtų lyderių, paslapčių vis tiek lieka. Sakykime, Gvatemala – valstybė, kurią iš vienos pusės skalauja Ramusis vandenynas, iš kitos – Karibų jūra. Žinoma, klimatas – šiltas ir malonus (kartais laimės pojūtis aiškinamas saulėtų dienų gausa), tačiau šią šalį nuolatos siaubia uraganai, pražudantys daugybę žmonių ir turto. Be to, nelabai ką Gvatemalos gyventojai ir turi – 56 proc. žmonių gyvena skurde, ir vienintelis dalykas, kuo gali lepintis, – pigūs bananai.

Lyderių pozicijas užima ir Australija. Ir tai būtų visai pateisinama dėl jos gyvenimo lygio, jei nežinotume, kad visą šimtmetį (nuo XVIII a. pab. iki XIX a. pab.) Didžioji Britanija į šią šalį siuntė kalinius, beje, nuteistus ne už lengvus nusikaltimus. O mes kartais sakome, kad ko nors pasiekti mums trukdo valstiečio prigimtis...

Gyvenimas Liuksemburge – vienoje turtingiausių pasaulio šalių – norom nenorom dažniau „užkabina“ šypseną. Ši šalis turi 800 asmenų karines pajėgas ir kartu su Belgija išlaiko vieną karinį krovininį lėktuvą. Dabar palyginkime šią šalį su JAV ir Rusija...

Laimingiausi piliečiai gyvena Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Kas jas skiria iš kitų? Tai progresinė mokesčių sistema, dėl kurios pas mus jau nuo nepriklausomybės pradžios laužomos ietys, tačiau be jokių rezultatų.

Skandinavijos šalyse didžiausias pajamas gaunantys piliečiai gali sumokėti iki 80 proc. mokesčių. Taip nutiko garsiam švedų lauko tenisininkui Bjornui Borgui, dėl to atsisakiusiam Švedijos pilietybės ir tapusiam amerikiečiu. Tai sukėlė aibes diskusijų, ir dauguma švedų, besididžiuojančių savo šalies laimėjimais, jo visiškai nesuprato.

Vyras
Butano fenomenas

O kaip atrodo turtingiausių pasaulio šalių dešimtukas pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui? Tai Liuksemburgas, Kataras, Bermudai, Norvegija, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Singapūras, JAV, Airija, Pusiaujo Gvinėja. Šalys – turtingos, tačiau pernelyg didelės laimės jų gyventojai, išskyrus Norvegijos ir iš dalies JAV, nepatiria.

Bandant įminti šį fenomeną, nuo 1972 metų imtas skaičiuoti bendrasis nacionalinis laimingumo laipsnis. Jį sugalvojo Butano karalius Džigmė Singjė Vangčukas. Perėmęs sostą iš savo tėvo, jis paskelbė, kad šalies ekonomikos tikslas – žmonių laimės pojūtis, o jos pagrindas – budistinės dvasinės vertybės. Prie šių politinių šūkių buvo prieita moksliškai – tolesnę valstybės raidos koncepciją parengė Butano budizmo studijų centras, vadovaujamas Karmos Uros.

Vėliau šią idėją pasigavo Kanados gydytojas epidemiologas Maiklas Penokas. Jis, bendradarbiaudamas su Butano mokslininkais, padarė ją universalesnę, tinkamą visoms šalims, paskiau prie šios idėjos plėtros prisidėjo ir daugiau Vakarų mokslininkų.

Kaip ir visi socialiniai bei psichologiniai rodikliai, bendrasis nacionalinis laimingumas ne taip lengvai pasidavė matematinėms formulėms. Tačiau šios mažai kam žinomos šalies politika tarsi davė naują kryptį žmonijos mąstymui ir suformulavo akivaizdžią tiesą, kad galutinis ekonomikos ir valstybės gyvenimo tikslas yra ne bendrasis vidaus produktas, o bendrasis nacionalinis laimingumas. Būtent – bendrasis, o ne asmeninis, nes turtingi žmonės tarp skurdžiai gyvenančių ir agresyviai nusiteikusių asmenų taip pat nesijaučia itin maloniai, nors dažnai apsimeta, kad taip nėra.

Asmeninės laimės formulė – jau sukurta

Mums jau nebereikia laužyti galvos, kokia yra tikroji laimė – karšta meilė, tvirta santuoka, pagarba visuomenėje ar, žinoma, „nelemtieji“ pinigai. Jau daugiau kaip 10 metų mokslininkai tyrinėja šią problemą, ir prieš kelerius metus buvo sukurta laimės formulė.

Laimės formulę pateikė Didžiojoje Britanijoje gyvenantis psichologas ir gyvenimo mokytojas Pitas Kohenas, teigiantis, kad galima ir reikia mokytis būti laimingam. Tokių specialistų šiais laikais daug kaip niekada, ir tai atskleidžia paprastą tiesą, kurią pripažįsta ir mokslininkai: nors viso pasaulio gerovė, išskyrus galbūt pačias neturtingiausias šalis, po Antrojo pasaulinio karo ir pasibaigus Šaltajam karui pakilo radikaliai, laimės rodikliai pakito labai nežymiai.

Tai užmena mįslę, nes daugelį amžių žmonija tikėjo, kad jei gyvens taikiai ir daugiau ar mažiau pasiturimai, laimė ateis savaime. Pasirodo, viskas kur kas sudėtingiau.

Laimės esmė

Taigi P. Koheno sukurta laimės formulė yra tokia: laimė = P + (5 x E) + (3 x H). P reiškia asmenines savybes, įskaitant požiūrį į gyvenimą, gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, lankstumą, E – egzistenciją, įskaitant sveikatą, pinigus, draugus, H – vadinamuosius aukštesniuosius poreikius, tokius kaip savigarba, lūkesčiai, ambicijos, humoro jausmas.

Norint gauti šias tris vertes reikia atsakyti tik į keturis klausimus ir įvertinti kiekvieną atsakymą dešimties balų sistema, kur 1 reiškia, kad ši savybė jums visiškai nebūdinga, su šiuo teiginiu visiškai nesutinkate, o 10 – kad pritariate visu 100 procentų. Tiesa, P. Kohenas, matyt, tikėjosi, kad žmonės vertina save ganėtinai objektyviai ir kritiškai, vis dėlto ši savybė būdinga anaiptol ne visiems žmonėms, tačiau tai jau atskira tema.

Visgi tai nėra paprastas testas, ir kiekvienam iš mūsų vertėtų atsakyti į šiuos klausimus: ar esate energingas, lankstus, atviras pokyčiams? Ar jūsų požiūris į gyvenimą yra teigiamas, ar greitai atsigaunate po nesėkmių ir juntate, kad kontroliuojate savo gyvenimą? Ar patenkinti jūsų pagrindiniai gyvenimo poreikiai, įskaitant sveikatą, finansus, saugumą, pasirinkimo laisvę ir bendruomeniškumą? Ar galite kam nors bet kuriuo paros metu paskambinti, kai jums reikia pagalbos; ar galite pasinerti stačia galva į tai, ką darote; ar jūsų veikla atitinka jūsų lūkesčius ir suteikia jūsų gyvenimui prasmę?

Versijų – daugybė

Mokslininkų teigimu, žmonės, turintys daugiau draugų, yra atsparesni stresui, todėl rečiau serga, nes visuomet širdyje žino, kad ištikus bėdai bus į ką atsiremti. Žmonės, neturintys draugų, kad jaustųsi tokie pat laimingi, turi pasiremti finansais – jie intuityviai jaučia, kad nelaimės atveju galės pasikliauti tik perkamomis, o ne draugų paslaugomis.

Taip pat apskaičiuota, kad santuoka prideda septynerius metus papildomo gyvenimo vyrui ir ketverius – moteriai. (Beje, pats laimės formulės išradėjas yra sąmoningai nevedęs ir, nepaisant to, laiko save laimingu.)

Labai svarbi laimės sudedamoji dalis – gyvenimo prasmė, kad ir kas tai būtų – vaikų auginimas, kolekcionavimas, kelionės, tikėjimas ar pagalba benamiams gyvūnams. Žmonės laimingi jaučiasi tada, kai jaučiasi reikalingi. Galbūt kam nors laimės pojūtį gali suteikti žinojimas, kad yra nepamainomi savo profesijoje ir darbovietėje.

Vienas iš laimės veiksnių – ilgalaikiai tikslai ir perspektyvos pojūtis, galimybės prie jų artėti. Galbūt kaip tik perspektyvos pojūčio stoka, nežinojimas, kur eina mūsų šalis, o ne pinigų stygius atima iš mūsų laimės pojūtį. Daugelis mūsų esame skaitę literatūros kūrinių ir matę kino filmų, kai pagrindinis herojus didvyriškomis pastangomis pagaliau pasiekia gerovę ir galiausiai su šeima geria arbatą nuosavo namuko verandoje, kai tvirtas charakteris ir darbštumas galiausiai atneša sėkmę... Dauguma Lietuvos žmonių prieš akis intuityviai mato paveikslą, kad visas jų gyvenimas bus tik nuožmi kova už būvį, kol galiausiai ateis gūdi senatvė... Tačiau laimė, kaip jau nustatyta, turi daugybę komponentų, ir mes tikriausiai turėtume kliautis kitais.

Daugiausia laimingų žmonių gyvena šalyse, kur gyvuoja progresinė mokesčių sistema – tai rodo ir šalių laimės indeksai, tai patvirtina ir psichologų išvados. Galima tai vadinti teisingumo visuomenėje siekiu, tačiau galima viską paaiškinti visai paprastai: neturtingieji jaučiasi laimingesni, kai sužino, kiek turtingieji sumoka mokesčių...

Nežinia kodėl, bet pasisukus kalbai apie laimę, iškart mintys nukrypsta į pinigus. Vis dėlto mokslininkai yra nustatę, kad pajamos turi reikšmę iki tam tikros ribos. Daugelis žmonių jaustųsi laimingesni, jei uždirbtų 10 proc. daugiau, tačiau vėliau pajamų lygis jau nebeturi lemiamos reikšmės.

Pora
Laimė domina visus

Prieš kelerius metus BBC net rodė dokumentinį serialą, pasakojantį apie naujausius laimėjimus laimės fenomeno tyrinėjimų srityje. Buvo kalbinta daugybė mokslininkų; vienas iš jų – ekonomikos profesorius, knygos apie laimės fenomeną autorius Lordas Lajardas – sakė, kad nėra aiškiai apibrėžta pati laimės sąvoka.

Kai kalbama apie laimę, daugelio žmonių mintyse iškyla kažkas panašaus į balionėlių, kylančių į dangų, vaizdą ir virpulį krūtinėje, tačiau laimė yra šis tas daugiau. Be to, malonumo lygį geba apskaičiuoti neurologai, o štai laimę žmogus turi įvertinti pats, nes tai subjektyvi būsena. Kitaip sakant, svarbiausia – kaip žmogus jaučiasi, mat vargu ar pavyks jam įrodyti, kad pagal objektyvius mokslinius rodiklius jis turi jaustis laimingas. Juk ir mes neretai kitus moralizuojame: „Nagi, ko tau trūksta? Turi gražią šeimą, neblogai mokamą darbą, gerus vaikus, tėvai – sveiki...“ Atsakymas paprastas – trūksta laimės.

Geriausia galimybė

Lietuvos liberalų sąjūdžio narys Gediminas Navaitis, parašęs knygą „Geriausias pasirinkimas: laimingesnės Lietuvos galimybė“, teigia, kad per porą dešimtmečių viskas, kas buvo siekta, buvo pasiekta – Europos Sąjunga, NATO, – tačiau daugelis žmonių jaučiasi nelaimingi. Paklaustas, kaip į vadinamąją laimės ekonomiką galėtų žiūrėti mūsų valdžios ir Vyriausybės vadovai, kurie laikosi nuomonės, kad svarbiausia – finansai ir bendrasis vidaus produktas, psichologas atsakė, jog tai yra vienas iš klausimų, susijusių su laimingesne visuomene.

„Kaip asmeniškai tapti laimingam, yra parašyta tūkstančiai knygų, galų gale to moko visos religijos, tačiau sąlygiškai nedaug yra darbų, kurie pasakoja apie tai, kaip būti laimingesnei visuomenei, kokie turėtų būti bendri veiksmai, kad gyvenimas būtų malonesnis“, – kalbėjo G. Navaitis.

Ir premjero, ir finansų ministro asmeninės savybės šiuo atveju neturi didelės reikšmės, svarbiau – visuomenės nusiteikimas.

„Be to, spaudžiant visuomenei, turi būti atliekami konkretūs veiksmai, kad visuomenė būtų laimingesnė. Sakykime, Butanas prieš 20 metų priėmė sprendimą, kad pagrindinis valstybės tikslas yra ne bendrasis vidaus produktas, o bendro nacionalinio laimingumo lygio augimas. Tuomet jie nustatė 12 tikslų ir 72 rodiklius, pagal kuriuos atsiskaito įvairios valstybės institucijos“, – dėstė politikas ir pridūrė, jog svarbiausia yra tai, kad nukreipus dėmesį į laimę bendrasis vidaus produktas savaime ėmė augti.

Kur galva, kur kojos...

Pasak pašnekovo, net ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas suformulavo vyriausybei užduotį padaryti žmones laimingesnius. Jis sakė, kad tokia užduotis buvo duota ir Prancūzijos ekonomistams – būtent jiems, o ne psichologams. Beje, ši idėja vis labiau plinta ir pastato ekonomiką nuo galvos ant kojų...

„Anksčiau požiūris buvo toks: reikia kuo daugiau gamini, kuo daugiau parduoti, kuo daugiau uždirbti, ir tuomet laimė ateis savaime. Remiantis laimės ekonomika, laimingas žmogus geba daugiau uždirbti. Kitaip sakant, laimė yra ekonominė vertybė, ir kuo žmonės laimingesni, tuo labiau kyla ekonominė gerovė, tad šios problemos sprendžiasi savaime. Veiksniai, kurie didina laimę, gerina ir ekonomikos rezultatus“, – pabrėžė G. Navaitis.

Dažytojui mokslo reikia

Kaip pavyzdį galima pasitelkti investavimą į mokslą. Visuotinai įrodyta, kad išsilavinę žmonės yra laimingesni: jie geriau supranta visuomenę, labiau rūpinasi savo sveikta, o asmeninis akiratis leidžia jiems jaustis laimingesniems. Be to, išsilavinę žmonės yra ekonominė vertybė – palyginti su XIX amžiumi, kai vienas išsilavinęs žmogus uždirbdavo penkis kartus daugiau nei žmogus su kastuvu, šiais laikais šis skirtumas padidėjo 60 kartų.

„Mūsų viešojoje spaudoje apstu teiginių, kad čia žmonėms mokslas nereikalingas, ir kažkodėl teigiama, kad jeigu jau žmogus dirba dažytoju ar šaltkalviu, jam išsilavinimo nereikia. Tačiau išsilavinęs žmogus visuomet sukuria kur kas didesnę vertę“, – tvirtino G. Navaitis ir pridūrė, jog yra ir kitų paradoksalių sąryšių. Pavyzdžiui, per nepriklausomybės metus vaistai, medicinos įranga smarkiai pagerėjo, tačiau žmonių sveikata – anaiptol ne. Tačiau, pasak politiko, visiems pokyčiams reikia laiko.