Daugiau nei trys dešimtmečiai diskusijų, ginčų ir kintančių susitarimų dėl to, kokia turėtų būti Lietuvos kariuomenė, jos struktūra, pajėgumai, o viso to rezultatas – nesibaigiančios reformos, banguojantis finansavimas ir netolygus planavimas.
Ir nors per pastarąjį dešimtmetį nuo pat Krymo okupacijos bei karo Ukrainoje pradžios Lietuvos pajėgumai neabejotinai sutvirtėjo – ūgtelėjo tiek pati kariuomenė, tiek jos finansavimas, tiek karinė galia, tiek sąjungininkų dėmesys ir jų pajėgumai Lietuvoje, o Rusijos, kaip realios karinės grėsmės suvokimas dabar jau nebėra priežastis šaipytis – apie naujo didelio karo Europoje tikimybę kalba vis daugiau šalių, ginčai dėl tolesnio šalies gynybos stiprinimo nesibaigia.
Atrodytų, kas čia tokio – diskusijos yra normalios, sveikos demokratinės visuomenės požymis. Ir jei tai būtų vien argumentuotos bei savalaikės diskusijos, tai būtų tiesa. Tačiau būtent pastarųjų metų diskusijos rodo, kad šalyje išlieka dvi akivaizdžios ir tradicinės problemos, kurių pasekmes Lietuva per savo istoriją sykį jau patyrė labai skaudžiai.
Dvi problemos matomos jau dabar
Pirmoji problema yra ta, kad karinis patarimas, kuriuo vadovaujasi sprendimų priėmėjai valdžioje, ne iki galo suvokiamas visuomenės ir politikų gretose.
