Moteris nepuolė į neviltį dėl to, kad Seimas apsisprendė kol kas nesvarstyti Partnerystės įstatymo projekto, kurį buvo bandoma pateikti antradienį.
„Jaučiuosi normaliai. Neturėjau didelių lūkesčių. Šitas grūdas buvo sėjamas į labai toksišką dirvą. (…) Negaliu sakyti, kad nepasisekė. Pristatymas buvo puikus. Žiūrint į tai, kokia balsų persvara nepraėjo, tai yra didžiulis laimėjimas. Turime įvertinti, kokios yra puikios sąlygos tolesniam proceso vystymuisi. Nemanau, kad reikia nusiminti“, – laidoje „Delfi Tema“ kalbėjo J. Vaitiekūnienė.
Moteris pastebi, kad LGBT bendruomenė telkiasi.
„Ir tėvai pakilo nuo sofos, pamatė, kad neapykanta jau yra nebepakeliama. Tėvai nebenori tylėti. Tai yra mūsų vaikai. Tai yra mano šalis, kurioje aš gimiau, kurioje gyvenu, kurioje susituokiau. Mano santuokai – 35 metai, užauginau puikų sūnų, pilietį, gerą žmogų. (…)
Baisiausia, man atrodo, yra ne įstatymo buvimas ar nebuvimas, nors jis yra besąlygiškai reikalingas (vienos arba skirtingų lyčių) žmonėms, kurie gyvena kartu, bet, ką daryti su šita lavinos neapykanta, kuri yra kasdieninė daugybę metų“, – sakė J. Vaitiekūnienė.
Pašnekovė pasakojo, kad tai liečia ne tik patį LGBT žmogų, bet ir jo artimuosius.
„Jie turi tėčius, mamas, senelius, tetas, pusseseres. Tai liečia nuo dešimties iki penkiolikos labai artimų žmonių. Viskas, kas sakoma LGBT bendruomenei, yra sakoma tiesiai man, mamai, į širdį“, – kalbėjo J. Vaitiekūnienė.
Prisiklausė daug neapykantos
Šiai mamai teko išgirsti daug neapykantos kupinų pareiškimų.
„Aš pati esu kalbėjusi su kunigu. Norėjau pasakyti jam, kad jis nedergtų. Tai jis man tiesiai šviesiai pasakė, kad mano vaikas yra iškrypėlis, kad jis yra kažkur įlindęs į pedofilų gaują. (…) Gaunu aš ir žinučių: „tu išnyk su tuo iškrypėliu vaiku“, panašiai kaip ir Tomas Raskevičius“, – pasakojo J. Vaitiekūnienė.
Moteris sako, kad jos kova yra ne apie ją pačią.
„Mes esame piliečiai, mokesčių mokėtojai, užauginome puikius piliečius, dirbame Lietuvai, ir kaip mums klausyti iš politikų, iš kunigų, tokius dalykus? Aš įvardinu du šaltinius, – dvasininkai ir politikai kiršina visuomenę. Kodėl aš turiu gintis, užsidengusi ausis?“, – klausė J. Vaitiekūnienė.
Pradžioje nebuvo lengva
Moteris buvo atvira, kad, kai sužinojo apie tai, kad jos vienturtis sūnus yra homoseksualus, nebuvo lengva.
„Įvertinant situaciją, kad mes visi esame sovietinė naftalininė visuomenės dalis, tai man buvo sunku, ir negirdėjau nei iš vienos, kad nebuvo šokas. Galbūt vienoms ne taip skaudu, kitoms galbūt buvo kitaip. Man buvo sudėtinga.
Nežinojau į ką kreiptis, nežinojau kam paskambinti, ir ką su šita žinia daryti, nes gyvenu homofobinėje visuomenėje, ir pati esu tokia“, – sakė J. Vaitiekūnienė.
LGBT vaiko mama pasakojo, kad pradžioje jai reikėjo pačiai ieškotis informacijos, nes niekas nieko nežinojo.
„Visi krūpčioja petimis ir sako: „kaip man tavęs gaila“. Tai tokių užuojautų susilaukiau, ir paskui savo sūnaus klausiau: „ką daro kitos mamos?“. Sūnus sako, kad „aš nežinau mama“. Daugelis mamų nežino. Matydami tėvų reakcijas, girdėdami virtuvėse tėčio arba mamos replikas, jie tiesiog tyli ir nesako savo tikriems tėvams“, – kalbėjo J. Vaitiekūnienė.
Moteris sakė, kad tai jos sūnus ir jo draugai sugalvojo, kad reikia mamas šviesti, jos suteikti emocinį petį.
„Įsikūrė LGBT artimųjų emocinio palaikymo grupė. Daugiausiai esame mamos, bet yra ir tėčių, ir senelių. Vieni kitus palaikome, sveikstame nuo savo fobijų ir netikrumų, mokomės priimti savo vaikus, mokomės už juos pastovėti. Nors tėvai dar labai nedrįsta, nes išeiti į viešumą, į tokią žiaurią, kaip dabar yra, aplinką visuomenėje, nėra paprasta“, – pasakojo J. Vaitiekūnienė.
Moteris pasakojo, kad tarp tokių tėvų yra praktikuojančių katalikų.
„Jiems tai yra labai sunku ir skaudu. Man viena mama skambina iš vieno regiono ir sako: „užauginau penkis vaikus, esu labai tikinti, labai katalikiškai išauklėjau savo šeimą, ir iš penkių mano sūnų yra vienas homoseksualus“. Aš jai sakau, kad „galbūt tau reikia pas kunigą eiti išpažinties, pasisakyti“. Įsivaizduokite, ji tiek bijo, kad ji per išpažintį bijo pasisakyti savo klebonui, kad jos vaikas toks. Šeimos slepia“, – sakė J. Vaitiekūnienė.
Vaikai ir tėvai sprendžia savo dramas
Su vaikais ir paaugliais dirbanti gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė pasakojo, kad nemažai laiko praeina, kol jauni žmonės susigaudo, kas su jais vyksta.
„Viena iš skaudžiausių temų yra apie tai, kaip sureaguos draugai, klasė, aplinkiniai, „ar aš galėsiu praeiti neapmėtytas akmenimis?“. Man labai gera girdėti pašnekovę, kaip ji gražiai kaip mama pasakoja. Nes klausimas, kaip reaguos tėvai, yra vienas aktualių skaudulių“, – sakė D. Mickevičiūtė.
Specialistė sakė, kad šiems jauniems žmonėms yra labai svarbu galėti pasitikėti tėvais, jausti jų palaikymą.
„Tada lieka visas kitas pasaulis, su kuriuo reikia bandyti išmokti gyventi“, – sakė D. Mickevičiūtė.
Gatvėje pamačius gėjų porą jų orientacija neperimsi
Specialistė pasakojo, kad apskritai seksualumo vystymasis žmogui yra sudėtingas procesas.
„Negaliu atmesti, kad po išprievartavimo žmogus gali pradėti kitaip jaustis, gyventi, bet didžiajai daugumai tai yra gilesni, stipresni dalykai, tai yra tas, kas įgimta, kas atsinešama. (…) Žmogus nėra tiek galingas, kad pakeistų savo esminius įgimtus dalykus. Ne taip lengvai susiformuoja ta seksualinė tapatybė, kad vien pamačius gatvėje homoseksualią porą staiga tapsiu tokiu, ką aš pamačiau. Tai yra daug sudėtingesni procesai“, – sakė D. Mickevičiūtė.
Kartu psichoterapeutė aiškino, kad apskritai žmogui galėjimas būti pora, šeima, partneriais, yra vienas svarbiausių tapatybę nusakančių dalykų.
„Labai suprantu tą dalį, kuri nori įsivardinti, kad esame šeima, vyras, žmona, sutuoktiniai, tai yra didelė gyvenimo dalis. Gyvenimas yra labai įvairus, spalvingas, manau, kad yra ir tokių, kuriems tas nėra svarbu, ir sėkmingai gali gyventi neįsivardinę“, – sakė D. Mickevičiūtė.
Nori kovoti už vaiko laimę
LGBT sūnaus mama palaiko mintį, kad šeimos sąvoka neturėtų būti rezervuota tik skirtingų lyčių poroms.
„Be jokios abejonės, jeigu mano vaikas nori turėti šeimą, ir jaustis laimingu, tai man tai yra irgi gerai, jeigu mano sūnus yra laimingas“, – sakė J. Vaitiekūnienė.
Kartu moteris atviravo, kad ir ją pačią buvo palietę visuomenėje sklandantys su homoseksualumu susiję mitai.
„Aš uždaviau sau klausimą: „ką aš ne taip padariau, kažkur pražiūrėjau? Kažką ne taip padariau, kad mano sūnus yra homoseksualus?“. Aš jo klausiau: „gal tu buvai kažkur išvažiavęs į kokią nors stovyklą? Gal tave kas nors išprievartavo?“. Mano sūnus vos neįsižeidė už tokius klausimus. Bet, kai sklando tokie mitai, tai ir pradedi vertinti įvairias situacijas“, – sakė J. Vaitiekūnienė.
Vienturtį sūnų užauginusi moteris pasakojo, kad jai padėjo, kai sutiko mamas, kurios užaugino po kelis vaikus, ir iš jų tik vienas – homoseksualus.
„Sutikau vieną mamą, kuri turi dvynius, ir vienas yra homoseksualus. Tos patirtys padeda sklaidyti mitus. Tada suprantu, kad reikia pradėti kalbėti, nes, kai žmonės nežino, tai jie labai bijo. Žmonės nežino, nes mes nešnekame. Daviau žodį savo sūnui, kai jis atsivėrė, kad aš irgi atsiversiu“, – sakė J. Vaitiekūnienė.
Aktyvi mama yra pasiryžusi kovoti už savo ir kitų tokių pačių vaikų laimę.
„Mano vaikas tai yra mano atsakomybė, ir aš turiu ginti savo vaiką nuo neteisybės pasaulyje. Sakau: įsivaizduokite, ką daro vilkė, kai puolami jos vilkiukai? Vilkė šiepia dantis. Mes irgi šiepiame dantis. Aš kartais kandu.
Aišku, aš neisiu koliotis ir jokių maršų nerengsiu, mano kova ir yra kalbėjimas – drąsiai, nuo savęs, būnant pavyzdžiu, būnant diskusijose. Tik su fanatikais tai tikrai nesiruošiu kalbėti, nes tai yra prarasta karta. O jaunoms mamoms visada sakau, kad, jeigu jūs ruošiatės gimdyti kūdikį savo šeimoje, tai gali būti, yra tikimybė viena iš dešimties, kad jūsų vaikas gali būti homoseksualus, translytis, aseksualus, biseksualus“, – sakė J. Vaitiekūnienė.
Moteris džiaugiasi, kad jaunimas įsiklauso ir ieško informacijos.
„Aš to nežinojau. Mano vaikas buvo mylimas, lauktas, gimęs iš meilės, sudėjau viską , ką tik galėjau, ir visada sakiau, kad „tu turi būti žmogus, pilietis, ir nieko nereikalauti iš valstybės, o ją statyti“. Mano šeimos yra tokia pozicija, ir mes iki šiol taip gyvename. Ir kaip aš galiu jaustis, kai išeinu į miestą ir matau, kad mano rinktas parlamentaras su parlamentare mojuoja šeimų maršo vėliava“, – atvirai klausė J. Vaitiekūnienė.
