L.Donskis: žmonės Lietuvoje netiki, kad pažiūros ką nors lemia

Politinė klasė beveik neteikia gerų pavyzdžių, kuriais būtų galima vadovautis. Liberalas nesugeba rimtai traktuoti konservatoriaus pažiūrų, šis, savo ruožtu, nerimtai žiūri į kairiųjų pažiūras. Lietuvos žmonių vis nepasiekia svarbi žinia, kad turėti pažiūras yra rimta ir garbinga. Rinkėjams siunčiama žinia, kad reikėtų mažiau kreipti dėmesį į įsitikinimus ir tiesiog apsukriai nusigręžti nuo neperspektyvių politinių jėgų bei atsigręžti į perspektyvesnius ir galingesnius“ – DELFI sako filosofas, Europos Parlamento narys Leonidas Donskis.

Pažiūros – tik iškaba

Politinės pažiūros – viso labo iškaba, kai tuo metu privačiame gyvenime elgiamasi visai kitaip, nei reikalautų viešai deklaruojamas priklausymas vienai ar kitai ideologijai. „Antai liberaliai savo aplinkoje besielgiančių, bet visai kitaip viešai šnekančių konservatorių matome kone kiekviename žingsnyje“, - teigia Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis.

Jo žodžiais, visur matome socialdemokratus, nereiškiančius užuojautos bei nerodančius solidarumo skriaudžiamiesiems. Matome Lietuvoje liberalus, neginančius nei laisvės, nei laisvo individo. Užuot, kaip pridera liberalams, mėginę skatinti verslumą ir iniciatyvą, jie kaip tik yra linkę riboti ir smulkmeniškai administruoti.

Esant tokiai tendencijai, politikų elgesys tampa neprognozuojamas, nes šnekėjimas dažnai labai skiriasi nuo veiksmų. „Tokia retorika tampa gera dirva sąmokslų teorijoms tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, o šias, savo ruožtu, skelbia aukščiausi Lietuvos pareigūnai“, - konstatavo politologas.

Anot Š. Liekio, Lietuvoje yra įprasta įtarinėti, kad žmogus elgiasi vienaip ar kitaip ne todėl, kad tiki žmogaus teisėmis ar kitomis vertybėmis, o todėl, kad jam „kažkas moka“, kad „jis – žydas ar lenkas“, nes „tikras lietuvis“ esą būtinai vadovautųsi tuo, ką suprantą kaip pilietinę dorybę – įsivaizduojamomis patriarchalinio kaimo vertybėmis ir fobijomis. Jis turėtų būti antižydiškas ir antilenkiškas, o kartu ir nusistatęs prieš žmogaus teises.

Politologo nuomone, elgiamasi taip, lyg neegzistuotų mokslas ir racionalumas, o tarp rinkėjų būtų visai nedaug sveiko proto. „Neatmestina, kad taip įteigiamas menkas išprusimas, akiračio siaurumas ir psichologiniai kompleksai. Tačiau blogiausia tai, kad šitaip visi Lietuvos piliečiai redukuojami į iracionalios minios kategoriją. Jie yra negerbiami, manipuliatoriai pataikauja žemiausiems jų instinktams ir kreipiasi į tuos, kurie net nesipiktina, kai juos vadina „mina“, - tvirtino Š. Liekis.

Pažiūrų tiesiog bijoma

Savo ruožtu L. Donskis sako įžvelgiąs tendenciją, kai žmonės vengia turėtu pažiūras, jas reikšti ir jaučia baimę dėl pažiūrų kovoti. „Suveikia keistas savisaugos instinktas. Juk Lietuvos viešojoje erdvėje yra daug pykčio, užsipuldinėjimų, mėginimų groteskinti net iškilias figūras. Bijoma pataikyti į tą mėsmalę ir būti sumaltam.

Maža to, filosofo teigimu, inteligentiški žmonės puikiai suvokia, kad jie negali paleisti savo pažiūrų į pasaulį kaip kažin kokių pamestinukų vaikų. Viešojoje erdvėje žmogus negali savo pažiūrų „mestelėti“ ir pasitraukti. „Manau, kaip tik šis intelektinis įsipareigojimas neretai ir gąsdina žmones. Tai yra kaina, kurią tenka mokėti už pažiūras“, - sakė L. Donskis.

Jo žodžiais, pažiūros ir kova už jas yra būtinas laisvės komponentas. Laisvė nėra nei anoniminiai ar autoriniai bjaurūs rašinėjimai apie žinomus asmenis, nei balsavimas už protesto politines jėgas. Laisvė yra įsipareigojimas ginti tam tikrą idėjų, normų, vertybių visumą, be kurios civilizuotas gyvenimas paprasčiausiai išnyksta.

Kodėl žmonės Lietuvoje bijo eksponuoti savo politines pažiūras? „Pirmiausia – todėl, kad aukšto lygio politikų Lietuvoje yra labai maža, - tvirtina L. Donskis. – O jei politinė klasė yra silpna, tai sunku tikėtis iš jos edukacinio, moralinio, intelektinio poveikio visuomenei. Rinkėjai Lietuvoje yra apleisti ir prisiminami tik tada, kai prireikia jų balsų.“

Europos Parlamento narys pažymėjo, kad jei politikai nesuvokia, kas yra politinės pažiūros, kurioms įsipareigojama, jei tarp jų beveik nevyksta idėjiniai debatai ir nepripažįstama jų prasmė, sunku tikėtis, kad visa tai darys rinkėjai – demosas.

Tuo metu politinė klasė beveik neteikia gerų pavyzdžių, kuriais būtų galima vadovautis. Liberalas nesugeba rimtai traktuoti konservatoriaus pažiūrų, šis, savo ruožtu, nerimtai žiūri į kairiųjų pažiūras. „Lietuvos žmonių vis nepasiekia svarbi žinia, kad turėti pažiūras yra rimta ir garbinga, - tvirtino filosofas. – Rinkėjams siunčiama žinia, kad reikėtų mažiau kreipti dėmesį į įsitikinimus ir tiesiog apsukriai nusigręžti nuo neperspektyvių politinių jėgų bei atsigręžti į perspektyvesnius ir galingesnius.“

L. Donskio vertinimu, nerimtai yra žiūrima ne tik į kitų žmonių politines pažiūras, bet ir į nuosavas pažiūras. „Jei esi viso labo instrumentalistas ir pragmatikas savo pažiūrų atžvilgiu, tai iš kur rastis pagarbai kito žmogaus pažiūroms?“ – svarstė filosofas. Jis teigė manąs, kad Lietuvoje žmonės netiki, kad pažiūros ką nors lemia ir keičia. Daugelis jų tiki, kad viską lemia sėkmingi manevrai. „Deja, ir visuomenė taip suvokia politinį gyvenimą: kaip valdžios, jėgos mechaniką ir manevrus, rūmų intrigas ir suokalbius“.

Lietuvoje menkai vertinami idėjiniai debatai, todėl imama tikėti kad ir keisčiausiomis sąmokslo teorijomis. Tai labai suprimityvina viešąjį gyvenimą.

Politika virsta viešuoju administravimu

Vilniaus universiteto profesorius filosofas Andrius Bielskis taip pat sakė sutinkąs, jog mūsų viešojoje erdvėje vyksta per mažai diskusijų apie pažiūras, idėjas, ir kad žmonės vengia reikšti savo įsitikinimus. Pasak jo, tai būdinga ne tik Lietuvai, nors Lietuvai – gal kiek labiau nei kitoms šalims.

„Šio reiškinio priežastys skiriasi Lietuvoje ir Vakarų Europoje, - teigė filosofas. – Mat Lietuvoje respublikoniška laisvė vis dar yra labai jauna. Tačiau banalu būtų tvirtinti, kad laisvės trūksta vien dėl sovietinės praeities.“

Vis dėlto, filosofo nuomone, mūsų politinė i ekonominė tikrovė skatina pažiūrų kristalizavimąsi. Jis sakė nesutinkąs su Seimo nariu Petru Gražuliu, bet pripažino, kad P. Gražulis reiškia tam tikras politines pažiūras ir drąsiai jas gina nepaisant to, kad jos yra absoliučiai reakcingos ir neartikuliuotos.

A. Bielskio teigimu, politinių pažiūrų išplovimo tendencijos buvo būdingos pokario Europai. Skirtumai tarp partijų ir ideologijų mažėjo – jos visos dreifavo arčiau centro, o takoskyros tarp dešiniųjų ir socialdemokratų ėmė priminti skirtumus tarp Pepsi ir Coca-colos.

„Politika virsta viešuoju administravimu, - sakė A. Bielskis. – Tai nebūtinai yra blogai: juk pokario Europa sukūrė gerovės valstybę. Tačiau įsigalėjus neoliberalizmui gerovės valstybė jau yra demontuojama, ir vėl atsiranda prielaidos aštrėti socialiniams konfliktams.“

Vis dėlto, filosofo nuomone, „ideologijų pabaigos“ tezė vis dar yra įsikerojusi ir labai veikia mąstymą, tad gilėjantis socialinis konfliktas kol kas menkai pripažįstamas. „Šiaip ar taip, prognozuočiau, kad politikos Europoje ilgainiui daugės“, - tvirtino A. Bielskis.

Nykiausiai Lietuvoje L. Bielskiui atrodo tai, kad nėra siekiama idėjiškai atstovauti tam tikriems interesams. „Lietuvoje – idėjų bala, kurioje idėjos nieko nereiškia, - apgailestavo filosofas. – Lietuvos viešojoje erdvėje argumentai beveik nieko nelemia. Lietuva dabar tėra galios ir neartikuliuotų – pusiau korupcinių interesų erdvė. Racionalus argumentas joje nieko nereiškia“.