Žmogaus studijų centro prezidentas Gintaras Chomentauskas „Delfi TV“ laidoje „Dienos interviu“ sako, kad šiuo metu Lietuvoje labai daug įtampos.
„Kalbant apie komunikaciją su tais, kurie kitaip galvoja, mano supratimu, tai labai stipriai apleistas reikalas, ir emocijos kyla ne dėl protestuotojų kaltės, o dėl žinių ir argumentacijos konteksto bei veiksmų, kurie padaryti valdančiųjų; dalis tų veiksmų, kurie nepadaryti, jau seniai galėjo sumažinti karštį ir įtampą“, – laidoje sako G. Chomentauskas.
Anot jo, po kelerių metų šis laikotarpis bus svarbus analizuojant valdžių veiksmų.
„Nesakyčiau, kad visur tie protestai vyksta; po kelerių metų, manau, šį laikotarpį studijuosime kaip masinę valdžių psichozę“, – pridūrė jis.
Paklausus apie pagrindines klaidas ir ar jos buvo padarytos pandemijos pradžioje, pašnekovas tikino, kad šiuo metu visuomenėje matome labai daug pykčio.
„Galima kalbėti apie du dalykus. Visų pirma, besikeičiančių valdžių komunikacija – viena buvo bloga, o kita buvo ir yra du kartus blogesnė, nes yra nenuosekli, besikeičianti, neparemta aiškiais principais. Dažnai ji perteklinė, iš kitos pusės, galime analizuoti, kas sukelia jausmų audrą. Iš savo patirties ir tyrimų matome, kad didėja pykčio banga. Tai matome ir iš vaizdo įrašų prie Seimo. Pyktis – tokia įdomi emocija, jos neimituosi. Ji atsiranda tada, kai žmonės susiduria su kliūtimi. Kliūtys gali būti labai įvairios, pradedant nuo apribojimų tiems, kurie nesiskiepijo, baigiant kliūtimi jaustis laimingam, laisvam, kliūtimi jaustis, kad gali daryti savarankiškus sprendimus, ir galų gale kliūtimi jausti, kad esi pagarbos vertas žmogus, nepriklausomai nuo to, ką tu galvoji“, – sako jis.
Anot jo, pagrindinės valdžios klaidos yra sietinos su bendravimu arba jo stoka.
„Įsiaudrinusią minią, o toks atvejis buvo ir mitinge prie Seimo, reikia suvaldyti. Nes tada gali kilti kitokių pasekmių, žala kitiems asmenims. Tada su jėgos argumentu, kai sustabdoma įpykusi minia, viskas yra gerai, bet negerai su bendravimu apskritai. Tai nėra vienos kokios nors partijos žmonės, bet dalis Lietuvos gyventojų, o ji gana didelė. Tas bendravimas, kurį mes girdėjome viešajame eteryje, yra ištisi pažeminimai. Pavyzdžiui, minia buvo vadinama zombiais ar net kitataučių ir rusiškų veidų minia.
Tai yra įžeidimai. Taigi tie žmonės, kurie ir taip jau yra įpykę, iš tribūnų girdi dar didesnius įžeidimus. Pyktis auga, ir su ta žmonių grupe reikia kalbėti ir asmeniškai, ir per viešąsias žiniasklaidos priemones. Jiems galima pasakyti, kodėl įvedamos priemonės. Nacionaliniu supratimu jos iš tiesų įvedamos pertekliniu būdu ir bet kokiu atveju argumentus galima išdėstyti“, – laidoje svarsto pašnekovas.
Paklausus, kaip kalbėti su tokia įpykusia minia, pašnekovas tikino, jog būtina diskutuoti.
„Minios nereikia bijoti. Jie yra mūsų tautiečiai, jeigu mes jos bijome, tai reikš, kad bijome didelės dalies žmonių, kurie gyvena aplinkui. Ji niekur nedings, bus šalia. Kalbėtis mitingų metu tai yra kalbėtis šūkiais. Ir viena pusė kalba šūkiais, ir kita pusė kalba savo jau išgrynintomis pozicijomis. Kitaip negali būti, nes kalbasi ne du žmonės, o laiko išdėstyti argumentams, pajausti, ko kita pusė nori, gali reikėti daug.
Tie žmonės ir iš vienos, ir kitos pusės yra žinomi. Kodėl, pavyzdžiui, nepadaryti kitą dieną diskusijos laidoje, kokiais argumentais remiasi viena pusė, kokiais argumentais remiasi kita. Kaip tokią spragą mūsų valdžios komunikacijoje aš paminėčiau tiesiog paradoksalius dalykus. Net sunku suvokti, kaip tai neįmanoma.
Pavyzdžiui, dabar sakome, kad kyla kovido grėsmė. Mes dabar turime arti šešiasdešimties procentų bent vieną kartą paskiepytų žmonių tikslinėse grupėse, tose grupėse, kur žmonės dažniausiai suserga rimta forma; <...> grėsmės, kylančios iš kovido, yra visiškai kitokios, negu buvo anksčiau. Mūsų valdžiai reikėtų nesakyti, kad koks siaubas, jog ateina dar viena kovido banga, o pasidžiaugti, kad jai esame gerai pasiruošę“, – tikina jis.
