Pasak karjeros konsultantės Daivos Šilienės, dažnai abiturientai nesiryžta pertraukai po mokyklos baigimo vien todėl, nes tam nepritaria tėvai.
„Situacija Lietuvoje šiuo metu yra tokia, kurią galėčiau apibūdinti taip: įdomu, tik nežinau, kas tai. Kiek girdžiu iš mokinių, tai tampa vis labiau norimu pasirinkimu po mokyklos baigimo, tačiau daugelio mokinių sprendimui nepritaria tėveliai. Kodėl? Todėl, kad vis dar yra gajus mitas, kad jei po mokyklos niekur nestosi, po to dar labiau nenorėsi mokytis. O ir patys mokiniai dažnu atveju net nežino, kaip teisingai ir protingai išnaudoti tuos laisvus metus. Laisvi metai būna romantizuojami kaip kelionė aplink ar po pasaulį, bet be jokių tiklsų ar žingsnių“, – teigia D. Šilienė.
Karjeros konsultantė rekomenduoja laisvus metus rinktis tiems, kurie nežino, ką nori studijuoti baigę dvyliką klasių. Tačiau, anot jos, labai svarbu turėti aiškų planą, ką per tuos metus norima nuveikti ir kokius tikslus pasiekti.
„Nesakau, kad visi po mokyklos baigimo turi imti laisvus metus, tačiau, mano nuomone, laisvi metai gali būti puiki alternatyva, kai tikrai nežinai, ką nori veikti gyvenime. Aš pati esu dar ir abiturientės mama, ne tik karjeros konsultantė. Jeigu klaustumėte, ar rekomenduočiau savo vaikui pasiimti laisvus metus, tai atsakymas būtų – taip. Tačiau turėtų atsirasti planas, kaip tie metai daugmaž atrodytų, ką norima per juos nuveikti, pasiekti, į kokius klausimus siekiama gauti atsakymus. Visada sakau, kad nereikia bijoti to, ko nežinome, nes informacija yra pasiekiama bet kuriam iš mūsų“, – nuomone dalijasi D. Šilienė.
„Sprendimas po mokyklos baigimo stoti bet kur, kur tik galima įstoti, nėra teisingas, nes nusivylimas bus garantuotas“, – teigia karjeros konsultantė ir ragina abiturientus nesivadovauti kitų žmonių pasakojimais ir, jei tik norisi, rinktis laisvus metus.
„Manau, kad abiturientai turi mažai informacijos ir jaučia aplinkos spaudimą. Kai jie sako, kad nori laisvų metų, iškart sulaukia klausimo: o iš ko gyvensi? Kur gyvensi? Ne retai vadovaujasi draugų pažįstamų pasakojimais ar nuogirdomis, kaip kažkas kažkur buvo, kažką darė ir panašiai. Labai svarbu pačiam mokiniui įsivertinti, ko jis tikrai nori. Jeigu labai užtikrintai žinai, kad norisi metų pertraukos ir kodėl toks noras yra, tai tik pirmyn. Pavyzdžiui, ar daugelis yra girdėjęs apie tarptautinę savanorystę? Tokie dalykai augina brandžią asmenybę ir ją sustiprina“, – sako D. Šilienė.
Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) pramogų industrijas studijuojantis Edvardas Glušokas pasakoja, kad nusprendęs padaryti vienerių metų pertrauką, palaikymo iš artimųjų nesulaukė.
„Lietuvoje „Gap Year“ vis dar yra tabu. Daug kam atrodo, kad jeigu niekur nestosi pirmais metais, tai nestosi niekada gyvenime. Todėl to palaikymo iš tėvų nebuvo daug, o seneliai mane išvis palaidojo, sakė: „va, buvo geras mokinys, dabar niekur nestos, tai viskas“. Tačiau svarbu suprasti, kad tie laisvi metai kaip tik praplečia tavo mąstymą, galimybes ir net sugebėjimus“, – teigia studentas.
Per savo laisvus metus Edvardas nuveikė išties daug: spėjo ir užsidirbti, ir pasavanoriauti, ir aplankyti ne vieną pasaulio šalį.
„Turėjau tą tradicinę pertrauką nuo mokslų – vienerius metus. Jau vasarą, vos tik baigęs mokyklą, pradėjau visas suplanuotas veiklas. Pirmiausia išvykau į Kiprą užsidirbti pinigų, ten dirbau padavėju. Tuomet keturiems mėnesiams keliavau į Portugaliją, kurioje savanoriavau, vėliau išvykau savanoriauti į Vietnamą, pakeliavau po Islandiją bei Maroką. Tai visai nemažai teko paklajoti po pasaulį. Galiausiai grįžau į Lietuvą, įstojau į VGTU, šiuo metu esu trečio kurso pramogų industrijų studentas ir tikrai esu patenkintas tuo, ką pasirinkau. Manau, jei ne tie laisvi metai, manęs čia tikrai nebūtų“, – pasakoja E. Glušokas.
Floristu, modeliu bei kūrybos vadovu dirbantis Lukas Svirplys teigia, kad nusprendęs kurį laiką nestoti į aukštąją mokyklą, sulaukė įvairių reakcijų. Dauguma jų – neigiamos. Tačiau jis džiaugiasi, jog „laisvi metai“ yra vis labiau populiarėjantis kelias, kurį renkasi šalies jaunimas.
„Baigęs vidurinę mokyklą turėjau per daug klausimų sau ir per mažai laiko rasti jiems nuoširdžius atsakymus. Jaučiausi pervargęs ir įsitempęs, supratau, kad nenoriu studijas rinktis loterijos būdu. Sprendimą padaryti pertrauką priėmiau prieš ketverius metus, o, kaip žinia, tuo metu dar labai mažai apie tai buvo girdima. Mano artima aplinka reagavo skirtingai: vieni palaikė, kitiems buvo keista, kaip taip galima elgtis, juk visi stoja mokytis toliau. Teko klausytis ir moralų, koks tinginys tapau, kaip švaistau savo gyvenimą. Tačiau aš jaučiau, kad priėmiau brandų ir teisingą sprendimą. Pasaulyje jau seniai nieko nebestebina toks pasirinkimas baigus mokyklą. Supratau, jog jau esu vienu žingsniu ateityje, tai vis populiarėjantis ir laisvesnis kelias“, – pasakoja vaikinas.
L. Svirplys teigia, kad metai tikrai nebuvo iššvaistyti veltui ir per šią pertrauką spėjo ne tik nuveikti daug įdomių dalykų, gauti neįkainojamos patirties, bet ir atrasti save.
„Mano planas pavyko puikiai: spėjau aplankyti penkias šalis, padirbėti Šiaulių valstybiniame dramos teatre, pasavanoriauti Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos Atvirame Jaunimo centre, „pakūrybinti“ Joniškio kultūros centre, padirbėti žurnalistu viename „Joniškiečiai“ projekte, išsilaikyti automobilio vairavimo teises, perlaikyti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Sąrašą būtų galima pildyti ir pildyti, manau, reikia nepamiršti ir to, ką patyriau, ką išmokau, supratau, atradau, kaip jaučiausi... O buvo labai daug nuotykių, džiaugsmo, adrenalino, laisvės, kūrybos, kartais liūdesio, nesusipratimų, bet svarbiausia – pajutau, jog tikrai gyvenu. Taip pat teko suprasti, jog nebėra jokios institucijos ar žmogaus, kuris tau sakytų, ką dabar turi išmokti, kaip teisingai suprasti procesus, įvykius, potyrius. Išvijau visas šias mintis ir vis savęs klausdavau: „o kas yra tas teisingai?“, – sako L. Svirplys.
„Po šių metų supratau, kad noriu stoti į žurnalistiką, dirbti su komunikacija, padėti žmonėms, juos atstovauti ir išgirsti. Gavau pakvietimą studijuoti žurnalistikos programą Vilniaus universitete. Galiu pasakyti, kad patirties gavau labai daug ir ta patirtis vis dar kaupiasi ir kaupiasi. Svarbiausia, mokėti iš visko ją pasiimti bei tobulinti patį save. Šiandien mano veikla yra daugiau susijusi su menu ir kūryba, bet komunikacijos sritis niekur nedingo. Niekas tikrai nesustoja po mokyklos ar studijų: tu tiesiog toliau gyveni arba egzistuoji“, – savo nuomone dalijasi vaikinas.
