Keistos nuojautos, neleidžiančios užmigti, kamuojama labanoriškė Stasė Godienė, apie pusę dviejų nakties maldos namų languose išvydusi neįprastą šviesą ir supratusi, jog gaisras, sukėlė ant kojų visą miestelį. Netrukus atskubėjo ugniagesiai, klebonas Jurgis Kazlauskas ir seniūnas Vincas Jusys, bet įgriuvęs bažnyčios stogas palaidojo paskutines viltis.
Regėdami, kaip visų akyse liepsnos ryte ryja gražuolę bažnytėlę, labanoriškiai tik verkė ir meldėsi... Iš unikalaus kultūros paveldo tvarinio liko tik akmenų tvora įrėminta nuodėgulių krūva su liūdnai girgždančiais šventoriaus vartais. Suskatę vandeniu apipilti šventoriaus kampe stovinčią varpinę, šią išgelbėjo.
Versijos
- Dievas davė, piktadario ranka atėmė, bet Aukščiausiasis suteikė jėgų parapijiečiams susitelkti ir dar kartą ryžtis šventovę atstatyti,- „ŪP“ pasakojo Saldutiškio, Kirdeikių ir Labanoro parapijų administratorius kunigas Jurgis Kazlauskas. - Čia stebuklingi žmonės ir jų geranorystė pakėlė siųstąjį išbandymą...
Nors po nelaimės greitai bus metai, tačiau tikroji bažnyčios gaisro priežastis neįvardyta iki šiol. Iš pradžių manyta, jog ugnis įsipliekė nuo netvarkingos elektros instaliacijos. Ekspertai ikiteisminio tyrimo (jis dar tebevyksta) metu šią versiją atmetė.
Vis labiau įsitikinama, jog bažnyčia buvo padegta iš vidaus. Pirmiausia rastos atrakintos zakristijos, apeigoms naudojamų reikmenų patalpos durys bei aukų dėžutės. Per žiemą gaisravietėje darbavosi ne tik ekspertai, bet ir labanoriškiai, savanorių padedami, rieškučiomis persijoję gaisravietės pelenus. Juose sužibo liepsnose pražuvusio stebuklingu laikomo Švč. Dievo Motinos paveikslo aptaisai ir karūna, išsilydžiusios žvakidės, apsilydę liturginiai indai, rasta apdegusių kryžių ir jų dalių liekanų.
Padegimo versiją sustiprino ir tai, kad nerasta nė vieno sunkaus metalo žiedo, kokiais prie sienų buvo pritvirtinta per 30 vertingų paveikslų, neaptikta ir metalinių jų laikiklių. Architektūros paminklu įvardytoje bažnyčioje menkaverčių kūrinių nebuvo. Vien šoninio altoriaus paveikslas „Šv. Teresės ekstazė“ (XVII a. pr. ir XVIII pab.) įvertintas per milijoną litų, todėl vagys turėjo būti sykiu ir menų žinovai, ir piktadariai, kad ugnis paslėptų jų barbariškumo pėdsakus. Prieš gaisrą vyko bažnyčios ir varpinės restauravimo darbai, gal kas ir įsiminė neįkainojamas šventovės sakralines vertybes.
Lėšos
Kuomet Ventos miestelio (Akmenės r.) pernai pastatytai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčiai gresia varžytinės, nes parapija iki šiol skolinga statybininkams, Labanoro maldos namai vainikas po vainiko sparčiai kyla į viršų: čia darbuojasi Utenos UAB „Vidista“ statybininkai, darbų vadovas Romas Maišėnas. Bažnyčiai atstatyti skirtos bei suaukotos lėšos kaupiamos kurijoje, kuri iš karto atsiskaito už statybininkų atliktus darbus.
- Su medžiu labai nepaskubėsi, - vardijo kunigas J. Kazlaus-kas, - esame priklausomi nuo gamtos, bet žinau, kaip parapijiečiai trokšta, kad iki žiemos būtų uždengtas stogas. Jau ir altorius užsakėme, ir paveikslus – visa teks atkurti autentiškai. Džiaugiuosi akimirkomis, kai atsiranda žmonių ne vien su parama, aukomis, bet ir dvasios gelmės pasiūlymais.
-
Per pamokslus, aukojant šv. Mišias įrengtoje koplytėlėje, kunigas parapijiečius jau ragina nebeaukoti, nes bažnyčios pastatui ir išorės darbams lėšų pakankamai. Prašo pataupyti, kai jų dar reikės įrengiant šventovės vidų – visiems sakraliems dalykams.
Tarnaujantis trijose parapijose, kurių visos trys bažnyčios – medinės, kunigas J. Kazlauskas jau susidomėjęs ir tuo, kaip apdoroti medžio sienas, kad šių per akimirksnį neprarytų ugnis.
Viso gyvenimo santaupos
Iš visų aukotojų kunigą J. Kazlauską ypač sujaudino devyniasdešimtmetės senolės Onos Atkočiūnaitės iš Dusetų miestelio (Zarasų r.) apsisprendimas paaukoti 16 tūkst. Lt, kitaip tariant, – viso gyvenimo santaupas. Kaip „ŪP“ sakė jos globėja, tolima giminaitė Marija Varenbergienė, močiutėlė seniai galvojo taip pasielgti, bet neapsispręsdavo, kuriai bažnyčiai. Išgirdusi apie Labanoro gaisrą, iškart suprato, jog tinkamesnės progos nebesulauks.
Mažamokslė, bet šviesaus proto, puikios atminties senolė tikino, jog niekada gyvenime nesirgo, todėl ir sutaupė, vaistams neišleidusi.
- Esu visą gyvenimą skolinga už Dievo Motinos Marijos malones, - „ŪP“ pasakojo O. Atkočiūnaitė.- Kai brolį Zidorių, besislapsčiusį nuo rusų kariuomenės, nušovė, o mane su tėvais trėmė į Sibirą, į liūdnąją kelionę įsidėjau Marijos paveikslą, maldaknygę ir kryželį – su visa kuo ir atgalios pargrįžau...
Giminaitė dar priminė, jog pamaldi, nuolanki Onutė prieš išvežant ir kietą charakterį parodžiusi.
- Buvome įsidėję maišą kviečių,- prisiminė senolė,- tai stotyje iš rankų tiesiog plėšė – negalima. O aš atrišau ir išpyliau ant žemės: turėkitės, o maišas tai mano...… Vargome ten, Sibire, bet neprapuolėme. Su kitu lietuviu susidėję nusipirkome karvę. Pasisodindavome ir bulvių, net parduoti turėdavome.
Bet patirta ir didelio skausmo: griūvantys keli rąstais pakrauti vagonai pražudė garvežio pakurą kursčiusį tėvelį. Visgi Onutei baisiausia, kad ten paliko žuvusio tėvelio kauleliai – giminės nepadėjo, kai ruošėsi palaikus parsigabenti, o dabar jau ir pati sveikatos neturi.
Nežino Onutė, kur užkasė ir brolelį, bet žūties vietoje pastatė kryžių, ir daug metų meldžiasi už savuosius, iki 80 metų iš gimtųjų Lungelių kaimo į Dusetų bažnyčią suvaikščiodavusi net 8 km. Dabar bažnyčia už kelių namų, bet ir kojelės nebeklusnios, tik globėjos lydima nueina. Giminaitė stebisi, kad globotinės visi dantys savi ir visai neseniai dar be akinių skaičiusi, tik dabar viena akimi nebemato.
- Mėgau knygas, Baltušio labai patiko, dabar daktarės Filomenos Taunytės – ir patarimų, ir šposų daug. Ir romanų apie padorią meilę esu skaičiusi, - patikino senolėlė, gailiai atsidusdama, - o dabar daugiau miegu: kai miegi, ne taip nuobodu.
Pats su dovanomis aukotoją aplankęs kunigas J. Kazlauskas pakvietė senolėlę į atstatytosios bažnyčios pirmąsias pamaldas.
- Misliju, jei dar gyva būsiu, jei sveikata leis, tai norėč, - teigė
O. Atkočiūnaitė.