– Pirmiausia noriu paklausti apie lapkričio 1-osios išvakares. Ar katalikams spalio mėnuo turėtų būti labiau susikaupimo laikas? Ar neigiamai vertinate vis labiau populiarėjantį Helovino šventimą?
– Tikrai nereikėtų į Helovino šventę žiūrėti kategoriškai neigiamai ar kažkaip vertinti labai griežtai, bet prasmės joje taip pat nelabai yra. Tiesa, reikia pripažinti, kad tai nėra mūsų tautinė šventė, nėra mūsų tradicijoms artimas dalykas. Mūsų vidiniam dvasiniam gyvenimui ši šventė nesuteikia prasmės ar pilnatvės jausmo, o veikiau sukelia sumaišties ar nerimo jausmus.
Iš savo vaikystės prisimenu, kad tokio Helovino šventimo nebūdavo. Visada būdavo lapkričio mėnesį rimties šventės kaip Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Jos mums asocijuojasi su brangiais ir mylimais mirusiaisiais, ėjimu į kapines ir tūkstančiais žvakučių. Manau, kad šios dienos mums ir būdavo daugiau susikaupimo dienos, o tokį Heloviną nebent kokiame nors amerikietiškame filme per televiziją matydavome. Ši šventė turbūt labiau išpopuliarėjo tik pastarasiais metais.
Kita vertus, svarbiausia su kokia nuotaika, intencija vyksta Helovino šventimas. Suprantu, kad jaunimui ši šventė patinka dėl ekstremalesnių pojūčių, kai lapkritį minime Vėlinių šventę, tai taip jie ir tą Heloviną švenčia. Nieko blogo, jei ta proga išskaptuojamas šviečiantis moliūgas, bet dažniau šioje šventėje yra baimę, nerimą ar neigiamas emocijas skatinančių elementų, kurie tikrai daugiau žalingi jaunam žmogui. Kita vertus, galima tam tikra prasme ir nešvenčiant Helovino išoriškai „puoselėti“ jo nuotaiką savo viduje, jei išgyvename neatleidimo, pykčio, pavydo jausmus.
Man Helovinas panašus į mūsų Užgavėnes. Tikrai atsimenu, kad pastarąją šventę ir švęsdavome, ir kaukes gamindavome mokykloje, ir pas artimiausius kaimynus nueidavome, ir pan. Tų kaukių irgi įvairiausių būdavo, pavyzdžiui, raganų, bet kažko blogo tikrai neatsitikdavo, tiesiog būdavo tam tikra patirtis, tuo metu atrodė įtraukianti. Tačiau man pačiam ta Helovino šventė nieko nesako ir yra gana svetimas reikalas.
– Priminkite, kokia yra lapkričio 1-osios ir lapkričio 2-osios reikšmė katalikams?
– Lapkričio 1-oji yra Visų šventųjų diena. Tada prisimename po mirties paskelbtų šventaisiais atminimo ir pagerbimo dieną. Prisimename visus šventuosius savo globėjus esančius danguje. Lapkričio 2-oji diena jau yra Vėlinės arba jau specialiai mirusiųjų atminimo diena. Šią dieną prisimename ir meldžiamės už visus brangiausius artimuosius.
Manau, kad tai yra labai prasmingos dienos, kadangi labai sutampa su ta lapkričio nuotaika. Vis tiek ir tas oras būna tamsesnis, ir tas gyvenimo ritmas tarsi sulėtėja, todėl nori-nenori kyla tie egzistenciniai klausimai. Lapkritį mažiau bėgimo, daugiau laiko praleidžiame namuose su savo artimaisiais, prisimename, kurių nebėra, todėl kartais ir tas liūdesys gali užklupti. Tuomet yra labai prasminga nuvažiuoti ir aplankyti savo šeimos narių ar giminaičių laidojimo vietas, kurios gali būti išsibarsčiusios po visą Lietuvą.
Kita vertus, yra labai svarbu suprasti, kad kapinės yra tik palaidojimo vieta, bet mirusiųjų siela vis tiek gyvena amžinybėje, Dievo artumoje. Ko gero, dar svarbiau yra uždegti žvakutę ir pasimelsti už artimąjį. Juk su žemiškojo gyvenimo pabaiga niekas nesibaigia, mes tęsiame gyvenimą. Man pačiam labai įsimintinas tas reginys, kurį ir nuo vaikystės prisimenu, kai pavakary nušvinta visos kapinės ta gausybe žvakučių. Tada vaikštai po kapines su tokia ramybe, nenusakoma nuotaika ir viduje galvoji apie aukštesnius, nežemiškus dalykus.
Tos valstybės suteiktos išeiginės taip pat tampa gera proga po kapinių lankymo užsukti pas gerus pažįstamus ar toliau gyvenančius giminaičius. Kartais tikrai neturime tiek laiko aplankyti savo senelius, močiutes ar kitus artimuosius. Verta išnaudoti prasmingai šiuos laisvadienius ir ne vien pasiduoti šurmulingai Helovino nuotaikai. Mano galva, tai turėtų būti labiau susikaupimo laikas, mat gautume daugiau prasmės šias dienas praleidę rimtyje.
– Gerai pagalvojus, pastaruosius metus ir taip vyksta daug karų, todėl turbūt tų siaubų daugiau gal ir nereiktų dirbtinai kurti?
– Iš tikrųjų, jeigu įsijungiame per televiziją pasižiūrėti kokias nors žinias, tai matome, kokie dalykai vyksta pasaulyje. Man atrodo, vien dėl to ta nuotaika tokia yra slogi. Tie karų epicentre atsidūrę žmonės išgyvena būtent tą Helovino „nuotaiką“ savo kasdienybėje. Tai yra labai jautru.
Ir kai mes, ačiū Dievui, gyvendami dar labai saugiai, vis tiek bandome sau sukelti kažkokias siaubo emocijas, tada tikrai nėra juokinga. Tuomet ir kyla klausimas, kokia yra to prasmė? <...>. Tikrai turėtume solidarizuotis su tais, kuriems šiuo metu yra labai sunku, kurie išgyvena netekties skausmą ir siaubo akimirkas.
Rimtis, malda ir susikaupimas per lapkričio šventes, man atrodo, yra tinkamiausi dalykai.
– Dabar raginama laikytis tvarumo idėjų, neprisipirkti ir nedegioti vis naujų žvakių. Kaip manote, ar būtina kiekvienam šeimos nariui nuo savęs uždegti po žvakę?
– Aš galiu pasidalinti savo praktikos pavyzdžiu. Ant artimųjų kapo naudosime prieš trejus metus pirktas stiklines žvakides, tik į vidų įdėsime naują įdėkliuką. Taigi, tos naudotos žvakidės dar yra labai puikios ir vis dar tinkamos naudojimui.
Manau, tikrai nėra svarbiausias dalykas žvakių kiekybė ant kapo. Dažnai užtenka ir vienos žvakės nuo vienos šeimos. Svarbiausia, kad ta atminimo žvakė degtų mūsų širdyse, mūsų mintyse už tą brangų artimąjį. Taip pat, kad prisimename jo gyvenimą, darbus ir visa kita.
Prisipažinsiu, kartais tikrai būna liūdna, kai pasibaigus lapkričio šventėms tenka žiūrėti į tuos didelius šiukšlių maišus ar stiklinių žvakidžių kalnus. Nemanau, kad reikėtų ta kiekybe piktnaudžiauti.
– Apibendrinant, ko Lietuvos žmonės tikrai turėtų nepamiršti, lankydami artimųjų kapavietes?
– Turėtų nepamiršti pasimelsti, pakelti savo žvilgsnį link dangaus ir nepamiršti tų, kurie yra šalia mūsų. Vis tiek ateisime su savo artimaisiais, su savo giminaičiais, todėl tikrai palinkėčiau juos branginti. Nebijoti pasakyti gero žodžio, būti ir džiaugsme, ir skausme.
Taip pat nepamiršti, kad tas gyvenimas yra toks laikinas ir trapus, todėl ir matant šių dienų aktualijas, reikėtų jį labiau vertinti ir kuo prasmingiau nugyventi.
– Ačiū jums už pokalbį.