„80 metų yra daug. Bet ne per daug, kad pamirštume antisemitizmo keliamą grėsmę. Ne per daug, nes dar yra gyvų žmonių, savo akimis su siaubu mačiusių prie ko priveda antisemitiški pasisakymai iš valdžios tribūnų.
Šiandieną tokie pasisakymai mums turėtų kelti ne baimę, o pasišlykštėjimą ir pyktį. Besąlygiškas pasmerkimas yra vienintelė įmanoma reakcija į neapykantos kalbas, kurių, deja, girdžiu vis daugiau“, – ketvirtadienį Seime Vilniaus geto likvidavimo 80-ąsias metines kalbėjo F. Kukliansky.
„Ar kiti negirdi? Ar girdi, bet tyli? Baisi yra tyla, kaupiantis neapykantos audrai. Todėl sakau atsiminkime – praeities nepaslėpti“, – teigė ji.
F. Kukliansky apgailestavo, kad šiandien Vilniaus getas prisimenamas tik minėjimų ar ekskursijų metu. Todėl ji ragino Seimo narius Vilniaus getą atsiminti.
„Aš kviečiu, raginu jus Vilniaus getą ne minėti, o atsiminti. Tam neužtenka tik žinoti Vilniaus geto ribas. Nors ir tai būtų sveikintina pradžia. Vilniaus getas nėra tik teritorija, gatvės ir namai senamiestyje. Visų pirma, ten gyveno žmonės.
Sakau gyveno, nors nėra žodyne žodžio apibūdinti būvį tų, kurie prievarta buvo iškeldinti iš namų, pasiėmė tik tai, ką galėjo panešti, ir suvaryti į siauras gatveles“, – teigė F. Kukliansky.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė vylėsi, kad Seimo salėje susirinkusieji žino bent keletą Vilniaus gete kalėjusių žydų, kur veikė geto mokyklos, biblioteka.
„Šiandieną jau tradicija tapo skaityti Vilniaus geto kalinių sąrašus ir garsiai ištarti vardus ten įkalintų žmonių. Noriu tikėti, kad jūs žinote bent vieno Vilniaus geto kalinio vardą“, – į Seimo narius kreipėsi F. Kukliansky.
