Kūčios yra pasirengimo Kalėdoms, šeimos santarvės diena, reiškianti savotišką išsivadavimą iš tamsiojo meto. Gruodžio 22-ąją šiaurės ašigalis labiausiai nukrypsta nuo saulės, todėl kelias dienas tęsiasi trumpiausias šviesus paros metas. Nuo Kalėdų – gruodžio 25-osios – saulė vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą, o dienos pradeda ilgėti.
Ši šventė siejama ne tik su pagoniška pasaulėvoka, bet ir su krikščionybe, mat švenčiama Jėzaus gimimo išvakarėse. Todėl Kūčių ritualinei vakarienei ir apskritai pačiai Kūčių dienai nuo seno buvo skiriama ypač didelė reikšmė.
Anot profesorės Angelės Vyšniauskaitės, Kūčios minimos dar prieš 1573 metus parašytoje Volfenbiutelio Postilėje – pirmajame lietuviškų pamokslų rinkinyje; „lietuviai buria su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno“. 1690 metais Motiejus Pretorijus rašė: „Kūčių vakarą jie visų gyvulių tvartuose pabarsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai“.
Iki Kūčių būdavo stengiamasi grąžinti skolas, pabaigti svarbius darbus, užglaistyti visus per tuos metus kilusius nesutarimus. Kūčių dieną priimtina dirbti tik šventėms reikalingus ir kitus būtiniausius darbus (gaminti maistą, kūrenti pirtį, pašerti gyvulius). Nuo seno buvo draudžiama braukti linus, važiuoti į mišką, verpti (kitaip avys gali pasiligoti), malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai esą kitą vasarą sukelia audringus debesis su kruša.
Tačiau tą dieną būtina kruopščiai išvalyti namus, pervilkti patalynę, prieš vakarienę išsimaudyti ir persirengti švariais drabužiais. Pagal tradicines apeigas, pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, paskui prausėsi moterys.
Kalėdų išvakarėse, paskutinę Advento dieną, buvo draudžiama valgyti, nebent ko nors sauso. Pasninkas negaliodavo tik vaikams, senoliams, nėščioms moterims ir pasiligojusiems žmonėms.
Soti Kūčių vakarienė, kurioje stengdavosi dalyvauti visi šeimos nariai, tradiciškai prasidėdavo įsižiebus Vakarinei žvaigždei, o jei dangų dengdavo debesys – šeimininkui pakvietus. Ši šventė vykdavo prie apeiginio stalo, ją lydėdavo apeigos, burtai ir aukos.
Siūlo vengti ne tik alkoholio, bet ir egzotiško maisto
Ruošiant stalą Kūčių vakarienei, ant jo plonu sluoksniu paskirstomas glėbelis smulkaus šieno (tai turi priminti, kad Jėzus gimė tvarte), o tuomet užtiesiama balta staltiesė. Stalą papuošdavo žvakėmis, eglių šakelėmis, kartais padėdavo nekultą rugių pėdą, pavoždavo po puodu akmenį. Kūčių stalui netinka jokios žydinčios gėlės.
Prie stalo kviesdavo ne tik visus šeimos narius, bet ir samdinius, kaimynystėje gyvenančius bešeimius, mat tai ne tiek vakarienė, kiek šeimos apeiga, sustiprinanti artimus ryšius. Jei tais metais kuris nors šeimos narys mirė arba dėl rimtų priežasčių negali dalyvauti vakarienėje, jam paliekama tuščia vieta, padedama lėkštė. Dalis maisto būdavo aukojama vėlėms ir dievams.
Seniau ant Kūčių stalo turėję būti 9 skirtingi patiekalai, kurie ženklino senovinę devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę, vėliau pradėta gaminti 12 ar 13 patiekalų, simbolizuojančių mėnesius pagal Saulės ar Mėnulio kalendorių.
Ant Kūčių vakarienės stalo negali būti mėsiškų valgių, tik silkė, kūčiukai su aguonų pienu, kisielius, džiovintų vaisių sriuba (kompotas), barščiai su grybais, žieminių ir džiovintų daržovių mišrainė, grybai, virtos bulvės, rauginti kopūstai, duona. Beje, mėsa nuo Kūčių vakarienės stalo dingo dėl katalikybės įtakos, ilgainiui ją pakeitė žuvis, ypač – vaisingumo simbolis lydeka. Kaimuose net buvo juokaujama, jog kas Kūčių dieną nevalgo žuvies, tą kitais metais apsės utėlės.
Seniau pagrindinis Kūčių patiekalas buvo „kūčia“, verdama iš įvairių virtų grūdų (kviečių, miežių, avižų, žirnių, rugių, pupų), kartais pasaldinta medumi. Graikiškai toks patiekalas vadinamas „kukkia“ ir kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad būtent iš šito žodžio galėjo kilti Kūčių pavadinimas. Kitur tvirtinama, kad šis pavadinimas, taip pat reiškiantis grūdų košę, atėjo iš gudų kalbos.
Prisimenant Adomą bei Ievą ir pirmąją nuodėmę, kai kuriose Lietuvos vietose ant Kūčių stalo buvo dedami obuoliai. Tokiu atveju jų po kąsnį suvalgoma vakarienės pradžioje, iškart po kalėdaičių laužymo. Šiuos laužant, reikia stengtis atlaužti kuo didesnį gabalą arba apsaugoti savąjį kalėdaitį, kitaip ateinantys metai gali būti prasti.
Kitus Kūčių valgius galima valgyti kokia nori tvarka, tik būtina paragauti visų patiekalų, kitaip esą galima nesulaukti kitų Kūčių.
Tradicijų žinovai siūlo per Kūčias skanauti tokį maistą, kuris Lietuvoje buvo valgomas ir seniau, o jūros gėrybes, šviežius vaisius ir daržoves, ypač egzotiškus, atgabentus iš kitų kraštų, pamiršti. Alkoholį raginama pakeisti vandeniu, namine gira, sultimis.
Pavalgius nueiti nuo stalo neskubama, mat kas pirmas atsikels kam nors nebaigus valgyti, esą pirmas ir mirs. Dar sėdėdami prie stalo lietuviai mėgdavo burtis.
Per Kūčias spėja ateitį ir planuoja vestuves
Pats paprasčiausias Kūčių burtas – iš po staltiesės traukti šieną ir spėti gyvenimo trukmę: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kada teks iškeliauti Anapilin, esą galima nuspėti ir iš šešėlio. Dviese staltiesę traukdavo į save ir tam, kas laimėdavo, ateinantys metai turėdavo būti sėkmingesni.
Kokių grūdų po staltiese šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų derlius turėjęs būti geriausias. Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė gerus, derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų, smarkus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių. Vaismedžius, kad duotų daug vaisių, apvyniodavo šiaudų grįžtėmis, per kurias buvo išsunkę išvirtus žirnius.
Kaip teigiama Pranės Dundulienės knygoje „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos", per Kūčias buvo paplitę vedybų būrimai. Jei merginai pavykdavo į glėbį vienu ypu paimti porinį skaičių malkų arba apglėbti porinį skaičių tvoros statinių, jai buvo žadamos vestuvės. Tuo tarpu vaikinams buvo siūloma naktį žiūrėti į veidrodį – vestuves reiškė netikėtai praslinkęs merginos siluetas, o karstas pranašavo mirtį.
Jono Balio knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės“ teigiama, jog ateitį pamatyti galima Kūčių vakarą klėtyje ant stalo uždegus žvakę ir vidurnaktį pažiūrėjus pro rakto skylutę. Tokią pačią prasmę turėjo ir lydyto vaško leidimas į vandenį – susidariusios figūros esą pranašaudavo ateitį.
Nuo seno tvirtinama, kad Kūčių naktį žmonių kalba prabyla ir ateitį pranašauja naminiai gyvuliai bei bitės, tačiau išgirsti tai esą labai pavojinga. Be to, vidurnaktį vanduo šuliniuose sekundei pavirsta vynu, kurio išgėręs žmogus tampa visažinis.
Kalėdų Senis – naujųjų laikų išmonė
Ne tik Kalėdų Senis ir dovanos, bet ir blizgančiais žaisliukais apkarstyta eglutė Lietuvoje net XX amžiaus pradžioje buvo gana neįprastas dalykas. Seniau lietuvių Kalėdų Senis, dar vadinamas Kalėda, namus lankydavo tarpušvenčiu iki Naujųjų metų. Jis vaizduodavo sudievintą prosenį ar žynį kalėdotoją, kuris sveikinimais bei giesmėmis užkalbinėjo būsimą derlių, aukojo namų dievams.
Tačiau jau tuomet vaikai dovanas turėdavo „užsidirbti“ ar eilėraščiu, ar daina, ar šokiu. Po dovanų dalybų suaugusieji būtinai važiuodavo į Piemenėlių (ar Bernelių) mišias.
Seniau eglės šakomis būdavo puošiamos namų durys iš lauko pusės. Saulei grįžtant eglei, kuri simbolizuoja žalią vasarą, buvo priskiriama magiška galia. Riešutai, kuriais mėgdavo puošti šias šakas, reiškė vaisingumą, gausesnį derlių.
Etnologės Gražinos Kadžytės teigimu, Kūčios yra tokia tradicinė šventė, kad laužyti su ja susijusius papročius ir daryti modernų šou nepatariama. „Ši šventė susijusi su mūsų gyvenimu, tikrais dalykais – gimimu, mirtimi, kurie nesikeičia, todėl nereikėtų keisti ir tradicijų, - DELFI pasakojo etnologė. – Sakoma, kad mes atitolome nuo kaimo, nuo žemės. Bet argi mes nevalgome duonos? O iš kur kitur ji atsiranda, jei ne iš žemės?“
Moderniau esą žvelgiama nebent į būrimus, kuriuose paprastai nedalyvauja senesni žmonės. Šių laikų išmonė yra sveikinimai su specialiais palinkėjimais „Nekišk nagučių iki vakaro Kūčių“, „Be Naujų nekišk nagų“, „Be Naujų metelių tu nekišk nagelių, nes ateis bobutė ir išneš eglutę“. Merginos dabar mėgsta surašyti ant lapelių patinkančių vaikinų vardus, pasidėti juos po pagalve, o Kalėdų rytą ištraukti vieną ir taip tarytum išsirinkti sužadėtinį.
Pasikeitė ir tradicinis būrimas, kuomet merginos naktį eina klausyti, iš kur šunys loja, ir taip spėti, iš kur laukti piršlių. Vaikinai paerzina savo šunį, kad šis sulotų, todėl gali lengviau užsitarnauti merginos palankumą.
„Anksčiau žmonės atsiversdavo knygą, besdavo į bet kurią eilutę ir iš jos spėdavo ateitį. Mes su mokinukais sumodeliavome modernią šio burto formą. Langu į pasaulį yra tapęs televizorius, todėl galima jį tam tikru metu įjungti ir iš to, ką pavyks išgirsti, modeliuoti ateitį“, - pasakojo G. Kadžytė.
Ji pabrėžė, kad nors jau įsibėgėjo XXI amžius, Kūčių vakarienės stalas turėtų išlikti kuklus, kaip ir anksčiau. Ant jo turi būti dedama daug, tačiau neįmantrių patiekalų, stalas neturėtų lūžti nuo maisto pertekliaus.
Paklausta, iš kur vidury žiemos tikram miestiečiui reikėtų gauti šieno stalui papuošti, G. Kadžytė priminė lietuvišką patarlę: „Ratus ruošk žiemą, roges – vasarą“. „Jei pradėsi šventei rengtis paskutinę dieną, šieno neturėsi. Bet juk daug kas turi sodybas, sodus, kuriuose tikrai šienauja. Galima susidžiovinti glėbelį žolės ir pasilikti Kūčioms“, - pasiūlė etnologė ir pridūrė, jog šiais laikais šienas mieste nėra privalomas dalykas.
Vis dėlto norintys Kūčių stalą papuošti kaimu kvepiančiu šienu, jo gali rasti turguje.