Šokas, skausmas, neviltis ir desperatiškos pastangos išsiaiškinti tiesą. Su tokiomis emocijomis susiduria be žinios dingusių žmonių artimieji.
Pranešimai apie iš namų išėjusius, be žinios dingusius žmones ir pagalbos prašymai reguliariai viešinami socialiniuose tinkluose. Į juos visuomenė reaguoja itin jautriai: dalijasi nežinioje gyvenančių pražuvėlių pagalbos šauksmu, kuria įvairias versijas, svarsto, kaip galėjo susiklostyti nelaimėlių likimai.
Aistras virtualioje erdvėje ypač kursto pranešimai apie be žinios dingusias jaunas merginas. Netrukus pasigirsta svarstymų apie siautėjančius grobikus, prievarta išvežančius merginas dirbti prostitutėmis į užsienį ar jų organus parduodančius transplantacijai. Taip gimsta savitas žanras, vadinamas „miesto legendomis“ (angl. urban legends).
Kaip yra iš tikrųjų, koks likimas ištinka be žinios dingusius žmones, geriausiai žino jų paieška užsiimančio specializuoto kriminalinės policijos padalinio pareigūnai.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius. Būtent jo pareigūnai kasdien narplioja pačias tamsiausias dingusiųjų paslaptis, užsiima jų paieška. Pasak šio padalinio vadovo Jono Akelio, tiesa, kurią pavyksta atskleisti, dažnai šokiruoja. Neretai paaiškėja, kad pražuvėliai yra gyvi ir sveiki, tačiau nebenori bendrauti su artimaisiais.
- Jūsų vadovaujamas skyrius ieško be žinios dingusių asmenų. Kiek tokių žmonių dabar yra Kaune, kas sudaro didžiąją dingusiųjų dalį?
- Kaune be žinios dingęs ir policijos ieškomas yra 41 žmogus. Šis skaičius nuolat kinta, vien šįmet nutraukėme 124 žmonių paiešką.
Daugelis ieškomų žmonių – iš socializacijos centrų bėgantys vaikai. Šis reiškinys – didelė problema. Norint ją išspręsti, reikėtų didesnio šiuos vaikus prižiūrinčių socialinių darbuotojų dėmesio.
Globos namų darbuotojai, nepilnamečiui pavėlavus grįžti į įstaigą, nenori rizikuoti ir iš karto apie tai informuoja policiją. Mes pradedame ikiteisminį tyrimą. Net ir tada, kai vaikas grįžta tą pačią dieną, tyrimas nutraukiamas negreitai. Tokie atvejai iškreipia statistiką, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Kaune kasdien be žinios dingsta daugybė žmonių.
Neseniai buvo atvejis, kai iš namų išėjo ir be žinios dingo septynmetė. Jai ieškoti buvo mestos gausios policijos pajėgos. Vaiką radome. Paaiškėjo, kad ji iš namų pabėgo, nes norėjo gyventi socializacijos centre.
- Kada policija pradeda be žinios dingusio žmogaus paiešką?
- Paieška pradedama iš karto, kai tik gaunamas pranešimas. Mano žiniomis, sovietmečiu ji būdavo pradedama po trijų parų. Iki šiol šis mitas labai gajus, žmonės vis dar tiki, kad pareigūnai dingusiojo ims ieškoti ne iš karto, o lauks tris paras.
Jeigu galiotų trijų parų laukimo taisyklė, situacija būtų visiškai kitokia. Nes apie 70 proc. dingusių žmonių per šį laikotarpį grįžta namo arba susisiekia su artimaisiais.
Deja, likusi dalis dingusiųjų pasirenka kitokius sprendimus. Nemažai jų nusprendžia pasitraukti iš šio pasaulio, vieni artimiesiems palieka atsisveikinimo raštelius, kiti – ne.
Šie fatališki sprendimai nepriimami spontaniškai. Pirmiausia į pasikeitusį žmogaus elgesį, tam tikras užuominas turėtų dėmesį atkreipti jo artimieji ir susisiekti su psichologinę pagalbą teikiančiais specialistais.
Nemažai nusižudžiusių žmonių randama jų namuose. Jeigu žmogus savo aplinkoje nenori pasitraukti iš gyvenimo ir tam pasirenka kitą vietą, juos rasti nėra lengva.
- Bene daugiausia spėliojama apie pernai iš savo namų Maironio gatvėje išėjusios ir be žinios dingusios, praeityje įtakingos kaunietės Valerijos Urmonienės likimas. Skelbiama, kad sulaikytas jos nužudymu įtariamas studentas, tačiau aukos kūno vis dar nepavyksta rasti. Ką apie tai manote?
- Tebevyksta dėl šios moters dingimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Surinkti duomenys leidžia numanyti, koks likimas ištiko šią kaunietę.
Manau, kad į visus šios istorijos klausimus atsakys teismas. Komentuoti ikiteisminio tyrimo detalių, atskleisti jo duomenų, neturiu teisės.
Dažnai paaiškėja, kad dingęs asmuo toli gražu nėra dingęs, tik į policiją dėl tam tikrų priežasčių buvo kreiptasi su pareiškimu.
- Kaip galite paaiškinti situaciją, kai pareigūnams pranešama apie dingusį žmogų, nors šis nėra dingęs?
- Situacijos – labai įvairios. Pavyzdžiui, vieniša motina išvyksta padirbėti į užsienį ir vaiką ar vaikus palieka globoti savo mamai, jų močiutei.
Po kurio laiko ši kreipiasi į savivaldybę ar seniūniją prašydama pašalpos. Ten pasakoma, kad vaikai turi motiną ir pašalpos taip lengvai nebus duodama. Taip pat patariama gauti pažymą iš policijos, kad vaikų mama yra dingusi. Nurodoma, kad tik tada bus mokama pašalpa už vaikų globą.
Taip susidaro kuriozinė situacija, kai oficialiai be žinios dingęs asmuo socialiniuose tinkluose viešina asmeninę informaciją, kasdien bendrauja su savo šeima.
Tačiau mes neturime teisės ignoruoti pareiškimų apie dingusius žmones. Gavę tik pirminę informaciją, negalime žinoti, koks likimas juos ištiko.
- Ar pasitaiko daug atvejų, kai žmonės nusprendžia įvykdyti socialinę savižudybę – pakeisti gyvenamąją vietą ir nutraukti bet kokius santykius su artimaisiais?
- Su panašiomis situacijomis susiduriame nuolat. Pavyzdžiui, sugyventiniai susipyko, vienas jų išėjo iš namų ir nusprendė nutraukti bet kokius ryšius.
Gavus pranešimą apie dingimą, skelbiama žmogaus paieška, pasitaiko nemažai atvejų, kai šie pražuvėliai policijos sustabdomi Vakarų Europos šalyse. Ten jų niekas nesulaiko, dažniausiai vietos pareigūnai išgirsta ieškomo „be žinios dingusio“ lietuvio atsakymą, kad jis nenori turėti jokių reikalų su savo artimaisiais, šeimos nariais.
Tokių atvejų yra gana daug. Iš minėto 41 asmens, mano nuomone, maždaug 16 nusprendė visiškai nutraukti ryšius su šeima.
- Ką darote radę gyvą ir sveiką, tačiau ieškomą kaip be žinios dingusį žmogų, jei šis pareiškia nenorintis bendrauti su sielvartaujančiais artimaisiais?
- Kai pilnametis asmuo pareiškia nenorintis, kad duomenys apie jo buvimą būtų pranešti pareiškėjui, mes to daryti neturime teisės.
Negalime sakyti nei motinai, nei tėvui, nei žmonai, kur dabar gyvena iš namų išėjęs ir ryšių su jais nepalaikantis žmogus. Informuojame, kad jis gyvas ir sveikas.
Tokiose situacijose visiškai suprantu artimųjų sielvartą ir skausmą, ypač kai santykius su jais nutraukia vienintelis sūnus.
Ten kiek kitaip suvokiama suaugusio, pilnamečio žmogaus teisė laisvai tvarkytis gyvenimą.
- Neretai spaudoje ir socialiniuose tinkluose skaitome apie lietuvius, kurie dingo be žinios išvykę į užsienį. Koks likimas juos ištinka?
– Gana dažnai išsiaiškiname, kad žmogus kitoje šalyje įvykdė nusikaltimą, todėl buvo nuteistas ir pateko į kalėjimą. Savaime suprantama, kad girtis tokiais „pasiekimais“ linkę ne visi.
Kai pranešama, kad jaunas ar vidutinio amžiaus vyras išvyko į užsienį ir ten dingo, 80–90 proc. tikimybė, kad jis ten padarė nusikaltimą ir pateko į kalėjimą.
Tačiau anksčiau ar vėliau jie išeina į laisvę ir susisiekia su artimaisiais.
- Dažnai girdime apie dramatiškas istorijas, kai miškuose pasiklysta garbaus amžiaus sulaukę arba rimtų sveikatos sutrikimų turintys žmonės. Kaip vyksta jų paieškos operacijos?
- Tokių atvejų, kai senoliai išeina į mišką ir dingsta be žinios, pasitaiko nuolat. Juos rasti – be galo sudėtinga. Kai ieškome besislapstančio nusikaltėlio, galime taikyti įvairias priemones ir prognozuoti jo elgesį, šiais atvejais viskas yra kitaip. Nėra jokių stebuklų, belieka tik tam tikroje teritorijoje vykdyti paiešką.
Mums labai padeda mobiliojo ryšio telefonas. Jeigu dingęs žmogus jį turi su savimi, gauti duomenys leidžia gana tiksliai nustatyti buvimo vietą ir susiaurinti paieškos zoną.
Todėl primygtinai patarčiau visiems, turintiems garbaus amžiaus artimuosius, jiems parūpinti mobiliojo ryšio telefonus. Nes žmogui dingus pagal šios ryšio priemonės skleidžiamą signalą galėsime jį rasti greičiau.
Dabar yra programėlių, padedančių 100 m spinduliu nustatyti telefono savininko buvimo vietą. Jomis patarčiau naudotis tiems, kurių artimieji dėl garbaus amžiaus ar sveikatos sutrikimų gali prarasti nuovoką ir pasiklysti.
Mūsų darbą ypač palengvina, jeigu dingusiojo artimieji pateikia neseniai darytą žmogaus nuotrauką. Tai yra labai svarbu, nes žmogui senstant jo išvaizda keičiasi gana greitai. Taip pat būtina pareigūnams suteikti kuo išsamesnę informaciją apie dingusio žmogaus draugų ratą, vietas, kuriose jis įpratęs lankytis. Kuo daugiau informacijos gauname, tuo greičiau pavyksta padėti nežinios kankinamiems dingusiojo artimiesiems.
- Ką daryti žmogui, kuris tiesiog pasiklydo miške?
- Turint mobiliojo ryšio telefoną patarčiau iš karto skambinti Bendruoju pagalbos telefonu 112. Budintys operatoriai gali nesunkiai nustatyti apytikslę pasiklydusio žmogaus buvimo vietą ir ten nusiųsti policijos pareigūnus.
Kai žmogus betarpiškai bendrauja su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais, jo gyvybei ir sveikatai negresia pavojus, nebūtina į dangų kelti pasieniečių sraigtasparnių, turinčių šilumos šaltinius galinčius aptikti termovizorius.
Miške policijos pareigūnų automobiliai važinėja įsijungę garsinius signalus, naktį – ir švyturėlius.
Pasiklydęs žmogus išgirdęs policijos sireną gali orientuotis, į kurią pusę eiti, taip pat telefonu apie savo veiksmus pranešti Bendrojo pagalbos centro operatoriams. Šie visą informaciją perduoda paiešką vykdantiems pareigūnams.
Taip yra rastas ne vienas miške pasiklydęs žmogus. Tačiau kiekvienas atvejis yra skirtingas, kaskart ieškant dingusio žmogaus reikia pasitelkti sukauptą patirtį, konsultuotis su kolegomis ir taikyti įvairias priemones.
