Tačiau Vytautas Bruveris abejoja, ar „darbiečiai“ ryžtųsi labai rizikingam ėjimui – pasitraukimui iš valdančiosios daugumos. Kita vertus, politikos apžvalgininkai pastebi, kad kol Darbo partija visais įmanomais būdais bando kelti savo reitingus, socialdemokratų populiarumo nemažina nei premjero žento skandalas, nei abejonių keliančios Juozo Bernatonio namo statybos. „Socdemų“ reitingai, pasak V. Bruverio, tvirti kaip uola.

Apie politinę padėtį šalyje – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su lrt.lt vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Laučiumi, delfi.lt vyr. redaktore Monika Garbačiauskaite-Budriene ir „Lietuvos ryto“ politikos apžvalgininku Vytautu Bruveriu.

– Monika, gal pradėkime nuo padėties valdančiojoje koalicijoje. Darbo partija parėmė sprendimą Seime pradėti tyrimą dėl Ministro pirmininko žento veiklos bendrovėje „Ministerium“. Ką tai rodo?

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
M. Garbačiauskaite – Budrienė: Manau, tai rodo, kad prasidėjo rinkimai. Akivaizdu, kad Darbo partija šioje koalicijoje yra tas dėmuo, kuris pastaruosius metus nuolat šantažuoja savo partnerius, kad pasitrauks, kad nebalsuos. Manau, tai ir rodo, kad nėra jokio bendruomeniškumo, o kiekvienas pradėjo kovą už save.

– Vladimirai, Darbo partijos populiarumas nekyla, o lyginant ilgesnį laikotarpį – pavyzdžiui, 10 metų, yra rekordiškai mažas. Ar tai, kad jie paremia tokių komisijų sudarymą yra siekis mažinti socialdemokratų populiarumą, išryškinti save? Kokios to priežastys?

Vladimiras Laučius
V. Laučius: Tai, kad Darbo partijos populiarumas nekyla, gali būti bent iš dalies susiję su tuo, kad dalis rinkėjų Valentiną Mazuronį vis dar tapatina su partija „Tvarka ir teisingumas“, o ne „darbiečiais“. Tai galbūt paaiškina ir tai, kad „Tvarka ir teisingumas“ reitingų lentelėse atrodo kiek geriau, o Darbo partija – ne. Kita vertus, kodėl Darbo partija taip elgiasi? Galbūt viena priežastis yra tai, kad socialdemokratams bandoma parodyti, jog balsuojant už biudžetą reikia atsižvelgti į Darbo partijos pageidavimus. O jeigu nebus atsižvelgta – galimas ir spaudimas. Kita priežastis gali būti ženklas centro dešinėms partijoms, kad kitame Seime „darbiečiai“ gali dirbti ne tik su socialdemokratais, bet ir su dabartine opozicija.

– Tai skambėtų gana logiškai, nes tokių esminių dalykų, kurie trukdė dešiniesiems būti valdžioje su Darbo partija, kaip Viktoras Uspaskich ir teisiama partijos vadovybė, dabar tarsi nelieka, ar ne?

V. Laučius: Žinoma, reikia sulaukti Apeliacinio teismo sprendimo. Bet gali būti, kad ir šalies vadovė paremtų tokią koaliciją, kurioje būtų centro dešinės partijos – liberalai, konservatoriai – ir Darbo partija su Valentinu Mazuroniu.

– Pone Bruveri, ko reikėtų tikėtis iš Darbo partijos ateityje?

Vytautas Bruveris
V. Bruveris: Visko. Šis atvejis, apie kurį kalbėjo kolegos, rodo, kad jau galime tikėtis visko. Kalbant apie Darbo partijos motyvus šioje konkrečioje situacijoje, aš neatmesčiau paprasto banalaus keršto versijos. Nors ponas V. Uspaskichas yra kažkur dingęs, net nežinia Briuselio ar Rusijos platybėse, bet jis vis tiek laiko ranką ant pulso. O V. Uspaskichas, kaip žinome, yra geros atminties žmogus ir nepamiršta jam padarytų ar nepadarytų dalykų. Taigi, manau, kad paskutinis Darbo partijos manevras – specialios tyrimų komisijos Seime palaikymas – yra paprasčiausias kerštas asmeniškai premjerui. Ir apskritai tos partinės konfrontacijos suvedimas į patį skausmingiausią politikams asmeninį lygį. O kalbant apie Darbo partijos strateginius veiksmus ilgalaikėje perspektyvoje, akivaizdu, kad pagrindinis jų „statymas“ yra ant konfrontacijos būtent su socialdemokratais. Taip galbūt bandoma iš socialdemokratų pervilioti kai kuriuos rinkėjus, ar tuos rinkėjus, kurie nusivylę šia valdžia, bet niekada nebalsuos už dešiniuosius. Nežinau, kiek ši strategija bus sėkminga, bet liko tik metai iki rinkimų ir Darbo partija nebeturi kitų pasirinkimų.

– Pasirinkimų gal šiek tiek turi. Vienas iš jų galėtų būti, pavyzdžiui, rasti kažkokią svarią dingstį, kad ir nepritarimas biudžetui be reikalaujamos didesnės minimalios algos, ir pasitraukti iš koalicijos. Kaip jūs, Monika, manote?

M. Garbačiauskaite – Budrienė: Tų dingsčių ieškoma jau kuris laikas. Kolega jau minėjo Viktorą Uspaskichą ir man iš tiesų įdomu, kiek jis yra atsitraukęs nuo partijos veiklos ir kiek ilgai išlaikys nervai būti atsitraukusiu, ypač žinant prastus partijos reitingus. Puikiai žinome iš praeities, kad tik „iššokus“ V. Uspaskichui į televizijos ekranus – reikalai pradeda gerėti. Pasitraukimo iš koalicijos scenarijus, manau, taip pat labai realus.

V. Bruveris: Sakydamas, kad iš Darbo partijos galima tikėtis visko, aš šiek tiek sutirštinau spalvas. Vis dėlto aš negalvočiau, kad Darbo partijos pasitraukimas iš koalicijos artimiausiu metu, ar prieš pat rinkimus, yra labai realus scenarijus. Žinoma, galima tikėtis, kad jie galvoja apie kažkokius radikalius veiksmus, bet aš vis dėlto prognozuočiau, kad jie eis tradiciniu keliu, kai viešumoje, rampų šviesoje, plėšiantis nuo savęs paskutinius marškinius, vaizduoja save paprastų žmonių gynėjais ir krenta dėl jų kryžium, o iš tiesų užkulisiuose, kažkur Seime bus dėl visko sutarta, pasidalinta kokiomis nors įtakos sferomis ir tiek. „Darbiečiai“ liks koalicijoje, nes žaisti tokiais pasitraukimais iš valdžios Darbo partijai yra per daug rizikinga. Manau, tai keltų grėsmę apskritai jos politinei egzistencijai.

– Pone Laučiau, panašu, kad Ministro pirmininko žento istorija neturi jokio poveikio socialdemokratų populiarumui?

V. Laučius: Kol kas panašu, kad jų reitingai yra tvirti ir pakenkti sau gali tik patys kritikai, kurie šiuo metu labiausiai reiškiasi puldami premjerą. Nes, kaip matome iš paskutinės apklausos, jų reitingai anaiptol ne didėja, net šiek tiek menksta, o socialdemokratų išlieka tokie patys. Tai rodo, kad žmonės nelabai patikėjo, jog už visos šitos istorijos slypi kažkokia korupcija.

V. Bruveris: Socialdemokratų ir paties premjero reitingai ne tik tvirti kaip uola, jie tefloniniai – prie jų niekas nelimpa. Ši žento istorija dalykiniu požiūriu, savo turinio požiūriu atrodo pakankamai išsikvėpusi. Kol nebus kažkokių labai aiškių, faktinio pobūdžio raštu patvirtintų dalykų, kad premjeras asmeniškai kažką darė, protegavo žentą, tol, manau, reikšmingesnių pokyčių reitinguose tikrai nebus.

– Bet tarsi visi supranta, kad bet kokia valstybinė įmonė be konkrečių nurodinėjimų padės konkursus laimėti įmonei, kurios stambiu akcininku yra premjero žentas.

V. Bruveris: Matote, mes kalbame apie rinkėjus, kuriems reikia oficialaus policijos protokolo, kuriame surašyta, kad premjeras paėmė tą ginklą, pridėjo jį prie to ir to smilkinio ir tą valandą nuspaudė gaiduką, tai buvo paliudyta ir užantspauduota aukščiausios ministerijos. Kol to nebus, sunku tikėtis kokio nors esminio rinkėjų simpatijų lūžio.

– Monika, kaip vertinti faktus, kad įtakingam socialdemokratui Juozui Bernatoniui nuosavą namą statė ta pati įmonė, kuri laimėdavo konkursus objektų statybai jam esant vidaus reikalų ministru, laimi ir jam esant teisingumo ministru?

M. Garbačiauskaite – Budrienė: Kaip čia gali vertinti – keista. Ypač, kai įmonė labai didelė, o apsiima vykdyti tokias smulkias nuosavo namo statybas. Žinoma, kad derėtų vengti tokių interesų konfliktų. Tai, kas Skandinavijoje iš karto išmuštų iš balno, pas mus yra pateikiama kaip „trūksta įrodymų“. Manau, kad šios istorijos likimas toks pats kaip ir žento skandalo – viskas sės, sės ir nusės. Apskritai atrodo, kad ypač premjero asmenį liesti yra rizikinga. Nuo jo viskas, kaip nuo žąsies vanduo. Jis gali kelis kartus per dieną keisti nuomonę, kartais nusišnekėti, konkrečių reformų nevykdyti, bet reitingas kaip laikosi, taip laikosi.

V. Bruveris: Manau, kad nemažai intrigos šioje ministro istorijoje galėtų suteikti Prezidentė, jeigu ji užimtų kažkokią aiškesnę poziciją, ar kažkaip pradėtų vertinti šią situaciją. Prezidentė, matyt, irgi laukia, kur pasisuks ši istorija. Monika teisingai pastebėjo, kad Skandinavijoje tokia ministro istorija jau būtų pasibaigusi atsistatydinimu, o pas mus – viskas tvarkoje. Žinoma, minčių kyla įvairių.