R. Sikorskis laikomas potencialiu pretendentu pakeisti dabartinę ES užsienio politikos vadovę Catherine Ashton. Lenkija jo kandidatūrą oficialiai iškėlė praėjusį mėnesį. Tačiau R. Sikorskio kandidatūrai suduotas smūgis po kilusio pasiklausymo skandalo. Lenkijos naujienų savaitraštis „Wprost“ paskelbė įrašus, kuriuose R. Sikorskis vadina Lenkijos ryšius su JAV „beverčiais“, taip pat peikia Didžiosios Britanijos premjerą Davidą Cameroną dėl „nekompetencijos ES reikaluose“.
Po šio skandalo Lenkijos valdančioji koalicija turėjo atlaikyti balsavimą dėl pasitikėjimo.
Lietuvoje R. Sikorskis žinomas dėl nedraugiškų pasisakymų mūsų šalies atžvilgiu. Kur dirbdamas jis būtų naudingesnis mūsų šaliai? Ar jis dar turi šansų pakeisti C. Ashton, o gal nesėkmės atveju iš to išloštų Lietuva?
Pasak T. Janeliūno, šia prasme pakeitęs C. Ashton R. Sikorskis galėtų būti naudingas Lietuvai. Jo požiūris į įvykius Rusijoje ir Ukrainoje, poreikiai turėtų ryžtingesnę ES užsienio politiką labai panašūs į Lietuvos požiūrį ir interesus.
„Tačiau būdamas Lenkijos užsienio reikalų ministru, jis natūraliai naudojasi tam tikromis įtampomis tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl mažumų. Šiuo atveju jis labai konkrečiai turi ginti Lenkijos interesus“, – teigė T. Janeliūnas. Politologo nuomone, būdamas EK atstovu, R. Sikorskis negalėtų taip aiškiai pabrėžti tik Lenkijos interesų. Tokia šios pozicijos charakteristika: turi nustumti į šalį nacionalinius interesus ir prisiimti platesnius, visos ES.
„Pasiklausymo skandalas greičiausiai yra tam tikros pastangos kompromituoti visų pirma Lenkijos užsienio reikalų ministrą. Galima paklausti, kam tokia kompromitacija labiausiai naudinga ir kas labiausiai nenorėtų, kad ES turėtų ryžtingesnę poziciją užsienio politikoje. Aš manau, kad visų žvilgsniai tikrai kryptų į Rytus, į Rusiją ir tai pratęstų visą bandymą kompromituoti Rytų Europos valstybių politikus“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
Politologas prisiminė Estijos užsienio reikalų ministro Urmo Paeto pokalbių paviešinimą, pokalbius, nutekintus iš Ukrainos, taip pat JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Victorios Nuland pokalbius su ambasadoriumi Ukrainoje. Tai, jo nuomone, tos pačios linijos tęsinys.
Vis dėlto T. Janeliūnas R. Sikorskio šansų nenurašo: skandalas jam nėra naudingas, bet tiek Europoje, tiek JAV tokių pasiklausymo skandalų pastaruoju metu būta ne vieno, į jį buvo patekusi ir pati C. Ashton. „Manau, aukščiausio lygmens politikai tai vertina šiek tiek kitaip nei bendroji visuomenė, aš manau, kad jie kartu atsižvelgia ir į aplinkybes, kuriose nutekinti pokalbiai atsiranda. Nedrįsčiau teigti, kad ši kandidatūra jau palaidota“, – sakė TSPMI docentas.
Gal, nepasisekus R. Sikorskiui, C. Ashton vietą galėtų užimti Lietuvos ar kitos šio regiono valstybės atstovas?
Politologas skeptiškai vertina Lietuvos galimybes į C. Ashton vietą deleguoti savo atstovą. Pirmiausia, mūsų kandidatų, galinčių užimti aukščiausius postus, nėra daug.
Pavyzdžiui, prezidentė Dalia Grybauskaitė šią kadenciją į postus ES nekandidatuos ir prezidentaus. Galimas variantas būtų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, tačiau abejotina, ar jo svoris ES jau galėtų būti toks didelis, kad sulauktų paramos.
„Nepaisant to, kad jis tikrai yra kompetentingas, profesionalus, įgijęs gerą vardą ES. Čia gali suveikti tai, kad jis pernelyg mažos šalies atstovas, pernelyg aiškiai turintis siaurų nacionalinių interesų ir galbūt nelabai galintis aprėpti visos ES interesus“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
L. Kasčiūnas: jis per stiprus, kad užimtų šį postą
„Manyčiau, tai tokio profilio pareigybė, kad didžiųjų ES valstybių vadovai nenori šiame poste matyti stiprių politinių figūrų. Kaip bervertintume R. Sikorskio politiką Lietuvos atžvilgiu, europiniu mastu jis pastaraisiais metais labai augo, nes tai figūra. Tada labai tikėtina, kad tai, kas dabar įvyko, gali tapti pretekstu jam nesuteikti šio posto“, – teigia Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas.
Jo nuomone, pagrindiniais motyvais gali būti šie: tai figūra, su kuria reikėtų skaitytis, jis turėtų politinį svorį ir jo lengvai nepastumtum, jis gintų savo nuomonę. „Natūralu, kad tokiu atveju jis būtų nepatogus kai kuriems didžiųjų valstybių vadovams, kurie dažniausiai mėgsta į tokius postus statyti minkštesnį, mažiau žinomą, mažiau charizmatišką žmogų“, – aiškina politologas.
Pasak L. Kasčiūno, kitas niuansas susijęs su žiniomis, jog jį labai stumia anglosaksiškas ES sparnas: britai, galbūt jie tai daro su amerikiečių žinia. Tačiau į viešumą iškilo R. Sikorskio pasisakymai tiek apie bitų premjerą D. Cameroną, tiek apie JAV. Tai gali sumažinti R. Sikorskio draugų ratą anglosaksiškame sparne ir sumažina lenko šansus.
L. Kasčiūnas nemato šansų iš galimos R. Sikorskio nesėkmės išlošti Lietuvai. „Jokių šansų Lietuvai užimti jo vietą, nematau tendencijų, kad tai galėtų vykti. Kol kas dar Lietuvai ne į tokias pareigybes reikia taikyti“, – sakė politologas.
Jo teigimu, būtų liūdna, jei postas atitektų pietinės Europos atstovui. Jei ES užsienio politikos vadovu taptų, pavyzdžiui, Italijos atstovas, tai būtų dar blogiau nei C. Ashton. „O sugalvoti kažką blogiau už C. Ashton nelengva“, – juokėsi politologas. L. Kasčiūnas primena, kad Italija buvo užsiminusi, jog pirmininkavimo ES metu norės judinti ES bevizį režimą su Rusija. Tai būtų visiškas nesusipratimas.
„Aš manyčiau, mums geriau jį būtų buvę turėti ES užsienio reikalų ministru negu Lenkijos užsienio reikalų ministru. Būdamas Lenkijos užsienio reikalų ministru, jis tik demonstruoja akivaizdžią nepagarbą Lietuvos suverenumui, drąsiai tą galiu sakyti, tikrai nebando suvokti mūsų istorinių peripetijų, iš esmės bando primesti darbotvarkę, atstovaudamas tautinių mažumų klausimams, taip bando didinti populiarumą vidaus politikoje ir tikrai tą daro visiškai neproporcingai“, – R. Sikorskio veiklą Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiuose įvertino politologas.
Pasak L. Kasčiūno, jo bandymai tautinių mažumų klausimus susieti su strateginiais Lietuvai svarbiais projektais – už kritikos ribos.
Tačiau, politologo nuomone, R. Sikorskis būtų geras ES užsienio reikalų ministras: su visu sveiku požiūriu ir egzistencinių saugumo problemų Rytų Europoje supratimu, požiūriu į Rytų partnerystės raidos tendencijas ir perspektyvas.