J. Grigorjevienė tikino, kad KUL Neišnešiotų naujagimių skyriuje šeimoms nėra teikiama privaloma psichologinė pagalba, trūksta geranoriško bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis siūlančiomis pagalbą, taip pat kitomis šalies gydymo įstaigomis, stinga profesionalaus ir jautraus čia dirbančių medikų bendravimo bei paramos sunkumus patiriančioms šeimoms.

Ragina gelbėti naujagimius ir jais besirūpinančius medikus

Susirūpinimą išreiškė ir seimo narė Agnė Bilotaitė. Jos turimais duomenimis, daugelis skyriaus medikų kenčia nuo psichologinio perdegimo, dėl to yra nemotyvuoti, apatiški, nerodo pagarbos ir jautrumo skyriuje esančioms šeimoms, kai tokia pagalba joms ir naujagimiams gyvybiškai svarbi.

„Akivaizdu, kad tai jau nebėra įstaigos vidaus reikalas, tai mūsų visų reikalas – gelbėti tiek naujagimius, tiek jais besirūpinančius medikus“, – išplatintame pranešime spaudai teigė A. Bilotaitė.

KUL vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis nesutiko su seimo narės išsakyta nuomone. Jis „Delfi“ pasiguodė, kad seimo narė A. Bilotaitė „nebe pirmą kartą ,, rūpinasi‘‘ Klaipėdos universitetine ligonine ir ,,gelbėja‘‘ medikus bei pacientus“.
Vinsas Janušonis

„Apgailestaujame, kad A. Bilotaitė remiasi nepatikrinta ir klaidinančia informacija, taip pat ir anonimine, ją skleidžia“, – atrėmė kritiką jis.

Tačiau apie šeimų nusivylimą, emocinės pagalbos nėščiajai, gimdyvei, abejingumą pacientui, informacijos vakuumą, pasak J. Grigorjevienės, iš tiesų buvo prakalbusi ne viena šeima, tačiau padėtis iš esmės negerėja.

Asociacija vykdydama paramos projektą „Ankstukai“, geradarių dėka jau dovanojo KUL aštuonias specialias kengūravimo kėdes kūdikių intensyvios terapijos skyriui, lizdelius bei rankoves naujagimiams, naujagimių skyriuje įrengė tėvų poilsio kambarį.

„Nuolat papildome asociacijos išleistos informacinės knygos „Ankstukas“ atsargas ligoninėje, kad neišnešiotų naujagimių mamos gautų jas nemokamai, dovanojome skalbimo mašiną. Visa šia teikiama pagalba siekiame stiprinti bei įgalinti tėvus tinkamai pasirūpinti naujagimiu, sumažinti nerimą, didinti pasitikėjimą, pasidalinti patirtimi ir istorijomis“, – pasakojo J. Grigorjevienė.

Pasak moters, jei būtų priimta pagalba iš išorės, sumažėtų su šeimomis dirbančio personalo emocinis perdegimas, medicinos personalui būtų palikta didesnė galimybė optimaliai profesionaliai atlikti savo užduotis.

Kalba nusivylusių motinų balsu

„Tačiau, kaip matome iš daugybės įsiskaudinusių, nusivylusių motinų balsu kalbančios KUL pacientės Samantos Adomaitytės atvejo – mūsų pastangos ir aplinkos gerinimas inventoriumi, nemotyvuoja ir nekeičia personalo elgesio. KUL nėra teikiamos psichologo paslaugos, dauguma personalo psichologiškai perdegę, apatiški ir nemotyvuoti, negerbia gimdyvės bei naujagimio. S. Adomaitytei informacinė knyga „Ankstukas” įteikta tik po 10 dienų nuo gimdymo“, – pažymėjo ji.

Reaguojant į asociacijos ,,Neišnešiotukas‘‘ raštą KUL vyriausiajam gydytojui V. Janušoniui ir kitoms institucijoms ,,Dėl psichologinės pagalbos teikimo ir bendradarbiavimo‘‘ bei žiniasklaidoje pasirodžiusį straipsnį, kuriame neišnešiotuką pagimdžiusi mama papasakojo apie savo patirtį KUL, buvo sudaryta komisija šiam atvejui ištirti.

Priekaištų (ne)turi?

KUL Komisija, išnagrinėjusi medicininę dokumentaciją bei pasikalbėjusi su S. Adomaityte konstatavo, kad ši neva nesikreipusi nei į Asociacijos prezidentę, nei į žiniasklaidą, jokių pareiškimų neinicijavo. Kai kurie jos pasakymai minėtame pranešime spaudai esą „ištraukti iš pokalbių konteksto ir neatitinka nuomonės“.

Dar daugiau – rašte pažymima, kad viešai skelbiama informacija – nekorektiška ir tendencinga ligoninės atžvilgiu, pasisakymai „žeminantys jos personalą, kuris net ir karantino, ekstremalios situacijos metu teikė visą reikalingą kvalifikuotą medicininę ir slaugos pagalbą nenutrūkstamai“.

„Pacientė S. Adomaitytė pokalbio metu išsakė, kad sveikatos priežiūrai ligoninėje nėštumo ir gimdymo metu priekaištų neturi. Tą ji nurodė ir apklausos anketoje, kurią užpildė išsirašant iš ligoninės“, – teigiama oficialiame ligoninės rašte.

Dėl psichologo konsultacijų esą taip pat buvo paaiškinta, kad jos teikiamos, esant ektremaliai situacijai gydytojo sprendimu arba gimdyvei pageidaujant. Pacientei S. Adomaitytei indikacijų psichologo konsultacijai nebuvo.

Tą patį patvirtino Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas „Delfi“ portalui atsiųstame oficialiame rašte: minėta pacientė sveikatos priežiūrą ligoninėje nėštumo ir gimdymo metu nusiskundimų neturi.

Ligoninės duomenimis, per šių metų pirmą pusmetį ligoninėje gimdė apie pusantro tūkstančio moterų, tarp jų – 57 priešlaikiniai gimdymai.

„Delfi“ atsiųstame rašte KUL atstovai tikino, kad iki šiol nėra gauta jokių skundų, net ir karantino laikotarpiu, dėl gimdyvių ir naujagimių priežiūros. Priešingai, analizuojant išsirašiusių pagimdžiusių moterų užpildytas anketas, sveikatos priežiūrą ligoninėje jos vertino puikiai ir gerai.

Savo ruožtu Akušerijos ginekologijos departamento vadovas Raimondas Šiaulys vertindamas kilnius asociacijos tikslus, kvietė bendradarbiauti ne pranešimų spaudai ar panašiais būdais, bet „kiekvienai organizacijai vykdant jai pavestas ar prisiimtas funkcijas“.

V. Grubliauskas ragino asociaciją pristatyti savo veiklas ir projektus ne tik KUL, bet ir BĮ Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuru, kuris vykdo įvairias prevencines veiklas, mokymus įvairioms tikslinėms grupėms (pvz. „Sveikos šeimos akademija“, skirtos šeimoms, besilaukiančioms vaikų), teikia individualias ir grupines specialistų (tarp jų ir psichologo) konsultacijas.

SAM ne kartą gavo signalų, kad šios ligoninės kolektyve ne viskas gerai

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai „Delfi“ patvirtino, kad yra gavę neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ raštą dėl šios ligoninės. Taip pat ir KUL komentarą. „Šiuo metu situacija nagrinėjama, asociacijai bus pateiktas atsakymas. Tad kol kas negalime pakomentuoti klausimo išsamiau“, – komentavo SAM specialistai.

Jie pripažino, jau ne pirmą kartą gaunantys informacijos, kad šios ligoninės kolektyve ne viskas gerai:

„Praėjusiais metais SAM atstovai lankėsi šioje ligoninėje, susitiko su jos vadovybe ir darbuotojais. Buvo kalbamasi apie darbo organizavimą, sąlygas, kolektyvo mikroklimatą. Tačiau ši ligoninė yra pavaldi Klaipėdos miesto savivaldybei, tad SAM neturi galimybių imtis kokių nors reikšmingų veiksmų. Pasigendama ir uostamiesčio politikų rūpesčio susidariusia situacija.“

Siekdama išsiaiškinti, kaip iš tiesų jaučiasi medikai, praėjusiais metais SAM įsteigė specialią liniją, kuria paskambinus galima anonimiškai pranešti apie darbe patiriamą spaudimą, psichologinį smurtą, mobingą.

Šia linija skambinantys medikai gali būti ramūs dėl anonimiškumo – tai įrodo griežta sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pozicija neatskleisti pranešėjų net teisėsaugos institucijoms pradėjus tyrimą ir reikalaujant pateikti visą informaciją, leisiančią identifikuoti skundo autorius.

Papildyta:

„Delfi“ susisiekti su pačia S. Adomaityte pavyko tik jau pasirodžius publikacijai.

S. Adomaitytė paneigė, kad anketose ligoninę įvertino puikiai, priešingai – nurodė personalo abejingumą ir nemandagumą.

Ji pasakojo, kad prisidengiant vaiko apžiūra buvo pakviesta į ligoninę, neva norėjo abu apžiūrėt: „Vos vaiką apžiūrėjo, pusantros valandos mane apklausinėjo neišnešiotų naujagimių skyriaus vedėja. Viskas per užuolankas. Nesakė, kad čia oficialus pokalbis.“

Kaip teigė jauna mama, tik jau vėliau iš rašto sužinojo, kad su ja bendrauta apgaule. „Medikė siūlė paneigti straipsnį, paskambinti vyr. gydytojui, jį nuraminti, kad man viskas gerai. Pradėjo sakyti, kad yra psichologai, bet aš pati kalta, nes nepasiprašiau“, – prisiminė ji.

Apie tai, kas vyko – iš mamos lūpų:

Mes gimėme per karantiną 33 savaičių, 51 cm ūgio ir 2896 g svorio – išties dideli, kaip tokio amžiaus. Kadangi nėštumas buvo sunkus, dėl jo jau iš anksčiau buvo vaikučiui subrandinti plaučiai, nors gimus vis tiek neapsiėjome be kvėpavimo aparatūros, buvo sustojimai.

Sūnus pirmas mano vaikas. Įsivaizdavau, kad gims kitomis aplinkybėmis, pasitiksime jį kartu su tėveliu. Bet buvau viena per vaiko gimimą ir vėliau, dar pusę mėnesio... Tai sunku morališkai. Nuolatiniai važiavimai į ligoninę dėl kraujavimų ir pikti žvilgsniai, komentarai kodėl lendu su bėdom per karantiną.

Viskas buvo aplaidžiai: niekas nesigilino į mano kraujavimus, pagulėdavau ligoninėje porą dienų ir paleisdavo. Sakydavo, kaip Dievas duos.

Išleista is ligoninės buvau pirmadienį, o ketvirtadienį pajaučiau vandenų nutekėjimą. Atvykus į ligoninę pralaukiau gerą valandą koridoriuje.

Atėjęs gydytojas nusistebėjo, kas čia man darosi, juk negimdau, bet vėl paguldė į patalogijos skyrių. Jame išbuvau 20 minučių. Pradėjau gimdyti, dėl to extra išvežė į gimdyklą.

Po gimdymo vos paėjau, reanimacija buvo kitam ligoninės aukšte, seselė net nepasiūlė nuvežti su ratukais... Kadangi norėjau pamatyti vaiką, nes gimdymo metu jį mačiau tik kokią minutę, nes jį išnešė, dėl to į reanimaciją, galima sakyti – nušliaužiau.

Ramsčiau aukštas sienas, kad galėčiau pamatyti vaiką, o seselė ėjo šalia ir net iš žmogiškumo nepasiūlė įsikibti į parankę... Na, tiek to.

Skaudu, kad negalėjau vaiko pačiupinėti, jo apkabinti ir priglausti prie krūtinės, pirmomis dienomis jį gaubė svetimi žmonės.

Norėjau pirmąjį kartą jį nusifotografuoti, kad galėčiau atsiminti, nes dar po narkozės jaučiausi ne sava, taip pat norėjau parodyti jį vyrui, tačiau seselė užsipuolė, kad negaliu, nors pačios buvo įlindę į telefonus ir girdėjau „messenger“ programėlės garsą. Mano vaikas buvo, kaip ne mano, tarsi ligoninės nuosavybė.

Man buvo keista, kad kai kurie apatiški medikai žlugdo mamas. Jei kažko paklausdavai apie vaiko būklę, pastoviai gaudavai atsakymą, jog vaikas neišnešiotas, kad jie kitokie vaikai, sutrikę.

Norėjosi, kad medikai nuramintų, padrąsintų, jog viskas bus gerai,o jie tik pabrėždavo žodį „neišnešiotas“. Jausdavau kaltės jausmą, kad vaiko nesugebėjau išnešioti, nors tai juk ne nuo manęs priklausė.

Pirmąsias dienas praverkiau, nes vyro palaikymas tik per telefono ragelį,o vaikas dienas leido kitame ligoninės gale. Ištisą parą aplinkui girdėjau vaikų balsus, o aš leidau dienas viena.

Į reanimaciją buvo galima ateiti tik per maitinimus – nutraukti pieną, jei norėdavosi pasėdėti ilgiau, seselės mandagiai pasakydavo jog laikas eiti ilsėtis.

Vaiko nebuvo galima „kengūruoti“, apskritai nei paimti, nei palaikyti. Šito nesupratau ir nesuprasiu, kodėl mama negali būti šalia vaiko, juk jam netrukdo, tik sėdi šalia inkubatoriaus ir jį stebi.

Grįžusi į palatą tik dar labiau išgyvendavau, kad negaliu būti šalia sūnaus. Beje, vieną kartą likau nustebus: netikėtai užėjusi į reanimaciją neradau nei vienos seselės, o vaikai pajungti prie aparatų. Jos sėdėjo šalia reanimacijos, kitame kabinete ir valgė braškes.

Nenoriu prisiminti šių blogų emocijų, kaip kažkoks košmaras, buvau vienu metu palūžusi ir vos atsistačiau.

Garsiai šaukiau, kad man yra blogai, kad nebegaliu, nuolat verkdavau, tačiau niekam mes buvom neįdomios. Net medicininės pagalbos nenorėjo suteikti.

Keturias dienas prabuvau su 39 laipsnių temperatūra, tik tuomet kai pakėliau toną, kad tegu atlieka apžiūrą arba paleidžia iš ligoninės, atėjo budintis gydytojas ir išrašė receptą antibiotikams.

Keista, kad mamytėms, susidūrusiomis su ankstukų gimimu yra neteikiama psichologinė pagalba, keista, jog kai kuris personalas yra nemandagus, sakė „ko čia dabar žliumbi, dar nepripratai prie savo neišnešioto vaiko“.