Kaip teigiama Financial Times publikacijoje „Balkanai – silpnoji Europos vieta“ (arba pažodžiui: „Balkanai – minkštoji Europos papilvė“), šią galimybę užsienio žiniasklaidai mestelėjo pati Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tačiau ar suintensyvėjus kovoms rytų Ukrainoje ir taip Vakarų sankcijų prispausta Rusija ryšis atidaryti antrą netiesioginės konfrontacijos frontą minkštųjų galių kovoje su Europos Sąjunga ir JAV?
Kol kas, Rusijos laikymasis prieš Vakarų sankcijas ir dar labiau suintensyvėję kovos veiksmai Ukrainoje rodo, kad ji žūtbūt pasiryžusi išlaikyti Rytų Europos valstybes savo įtakos zonoje ir neprileisti Vakarų (Europos Sąjungos ar NATO pavidalu) dar arčiau prie savo sienų. Tačiau taip pat akivaizdu, kad Rusijos veiksmų laisvė savo pačios kaimynystėje yra kiek suvaržyta – konfliktas Ukrainoje Rusijai vis labiau tampa pragaištingas finansiškai, Baltijos šalys yra NATO narėmis, o Rusijos sąjungininkių Muitų Sąjungoje Kazachstano ir Baltarusijos vadovai taip pat pamažu tyliai nepritaria Kremliaus ketinimams perrašyti Rytų Europos sienas.
Taigi šiandien matome jau daugiau nei metus besitęsiantį karą ir iš Šaltojo karo laikų grįžtančią Vakarų ir Rusijos priešpriešą. Jei ir toliau šis konfliktas tik gilėtų ar Rusijai pavyktų palaužti Ukrainą, galbūt Kremliui būtų naudinga spausti Vakarus ne tik Rytų Europoje, o kitur, kur Vakarų / Europos Sąjungos vertybėms ir interesams kelią gali pastoti kiti separatizmo židinių turintys regionai, etninė nesantaika ar tautos genocido atvejus gyvai tebeatsimenanti valstybės gyventojų karta? Prisiminus šias blogybes, galima teigti, kad Balkanai tikrai yra ta „minkštoji Europos papilvė“.
DELFI kalbinti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologai – instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas ir docentas Kęstutis Girnius kone vienbalsiai teigė, jog šiame kontekste kalbėti apie visas be išimties Balkanų valstybes nebūtų korektiška.
Iš šio, etninių nesutarimų požiūriu, tikrai kiek probleminio Europos regiono verta išskirti Slovėniją ir Kroatiją, kurios jau yra Europos Sąjungos narėmis, jaučiasi priklausančios Vakarų pasauliui ir Rusijos poveikio priemonės joms veikiausiai neturėtų jokio poveikio.
Prie tų šalių, kuriose Kremliaus įtakai pasireikšti būtų lengviau, politologas Kęstutis Girnius, kaip ir „Financial Times“ straipsnio autorius, priskiria Bosniją ir Hercegoviną. Šiuo požiūriu Bosnija ir Hercegovina išsiskiria tuo, kad rytinę jos dalį užima Serbų Respublika (bosn. Republika Srpska), kurios didžiąją dalį gyventojų sudaro Bosnijos serbai. Progai pasitaikius, Bosnijos serbai gali siekti pasitraukti iš federacijos: tapti nepriklausoma valstybe arba prisijungti prie Serbijos. Pasak politologo, Rusija galėtų palaikyti separatistines nuotaikas, pasitelkdama Krymo atveju jau girdėtą Kosovo pavyzdį ir aiškindama, kad „jeigu Kosovas gali atsiskirti nuo Serbijos, kodėl Jūs negalite prisijungti prie jos“.
Kitas VU TSPMI politologas Ramūnas Vilpišauskas DELFI priminė šalį, kurioje taip pat pakankamai gerai juntama Rusijos įtaka – Serbiją. Pasak politologo, šią šalį, nepaisant jos Eurointegracijos siekių, su Rusija sieja savotiška partnerystė. Teigiamas santykis su Rusija kartais atsispindi šios šalies vyriausybės pareiškimuose. Pavyzdžiui, praėjusių metų kovo mėnesį Serbija, kitaip nei kitos Europos Sąjungos šalys, susilaikė balsuodama Jungtinių Tautų organizacijoje dėl Krymo aneksijos ir Ukrainos teritorinio vientisumo, taip pat neprisijungė prie sankcijas Rusijai taikančių Europos šalių. Kai tuo tarpu kaimyninė Juodkalnija prie jų prisijungė.
Be etninių nesutarimų kurstymo, svertu, kuriuo Rusija galinti paveikti Balkanų šalis, taip pat galima vadinti energetiką, nes regionas, kaip ir didžioji dalis Europos, priklausomas nuo rusiškų dujų.
Balkanai – tai tos Europos šalys, kuriose pakankamai aktyviai reiškiasi Rusijos verslas ir čia rusai įsigyja pakankamai daug nekilnojamojo turto. Tačiau šie ekonominiai ir svarbiausia – energetiniai svertai Balkanams neigiamai galėtų atsiliepti padidintomis energetikos išteklių kainomis ar išaugusiais verslo kaštais. Nes, tarkime, dujų tiekimo nutraukimui reikalinga aiški priežastis ir tai finansiškai nebūtų naudinga pačiai Rusijai.
Kalbėdami apie galimą Rusijos siekį daryti poveikį Balkanų šalių užsienio politikai, politologai nelinkę jo visiškai sieti su karu Ukrainoje ar vadinti to „konfliktu dėl dėmesio“, kurių pasaulyje ir taip yra daug.
Pasak Ramūno Vilpišausko, rusenančių etninių konfliktų siekis – tai daugiau bendros Rusijos užsienio politikos dalis, kuria galimai siekiama lėtinti Balkanų šalių derybas su Europos Sąjunga, kas tik paskatintų proeuropietiškai nusiteikusių šalių gyventojų nusivylimą.
VU TSPMI direktorius taip pat teigia, kad „sprendžiant iš Rusijos atstovų komentarų apie praėjusiais metais Škotijoje vykusį referendumą, apie kai kuriuos kitus judėjimus Ispanijoje ar kai kuriose kitose Europos Sąjungos šalyse, galima susidaryti nuomonę, kad Rusijos atstovams pageidautinas atrodo bendras fragmentacijos Europos Sąjungoje stiprėjimas ir tuo pačiu bendros Europos Sąjungos valstybių narių užsienio politikos silpnėjimas“.
Tačiau ar Rusija tikrai ryžtųsi kelti rimtą politinę ar ekonominę suirutę Balkanuose, kas galimai būtų nenaudinga jai pačiai? Šalis prispausta ekonominių sankcijų, kaip teigia Kęstutis Girnius, jau vien Ukraina jai yra per didelis kąsnis, kurio ji negalinti iki galo apžioti.
Manytina, kad Rusijos užsienio politika Balkanų regione ir toliau apsiribos veiksmais, kurie trukdytų tarpusavio kaimynystės santykių plėtojimą, bendradarbiavimą tarp pačių Balkanų valstybių ir jose gyvenančių skirtingų etninių grupių. Tuo Rusija galimai pasiektų savo tikslą – trukdytų Eurointegracijos siekiančių Balkanų šalių ir Europos Sąjungos santykius.
