- Olimpinėse žaidynėse dalyvaus 205 delegacijos, 12 tūkst. sportininkų, planuoja atvykti apie pusę milijono turistų, žurnalistų skaičius irgi bus didžiausias per olimpinių žaidynių istoriją.
Tai, kad XXIX olimpiada įvyks Kinijoje, rodo didžiausią pasaulio pasitikėjimą Kinija. Tai didelė garbė Kinijos žmonėms.
Kaip minėjo ir Prezidentas Valdas Adamkus, pasaulio žmonės galės daugiau sužinoti apie Kinijos kultūrą, istoriją ir žmones. Labai svarbu tai, kad olimpiada skatins žmonių mainus tarp įvairių valstybių.
Olimpinės žaidynės - ne vien Kinijos reikalas. Tai visų pasaulio žmonių šventė.
Sportininkų vaidmuo labai svarbus. Pavyzdžiui, treneris J. Kazlauskas, kuris yra labai gerbiamas žmogus Kinijoje, padeda Kinijos žmonėms daugiau sužinoti apie Lietuvą - kinai žino, kaip lietuvių tauta mėgsta sportą, kokie darbštūs žmonės yra lietuviai.
J. Kazlauskas dabar yra jūsų "ambasadorius" Kinijoje, bet ambasadoriais bus kiekvienas jūsų olimpietis. Sportininkai atveš ne tik žaidynių medalius iš Pekino - kartu jie atveš Kinijos žmonių draugystę Lietuvos žmonėms.
- Kaip minėjote, olimpinės žaidynės visada yra didžiausia sporto šventė, tačiau ši olimpiada buvo daug politizuojama, netgi buvo raginimų ją boikotuoti, taip pat ir Lietuvoje. Kaip Jūs vertinate tokias iniciatyvas?
- Aš griežtai prieštarauju tiems, kurie politiką sieja su sportu. Kiekviena sporto šventė yra labai brangi galimybė sportininkams parodyti savo sugebėjimus po sunkaus darbo - kuris iš jų gali greičiau, aukščiau, stipriau.
Bet kokie veiksmai, siejantys politiką su sportu, prieštarauja Olimpinei chartijai. Tokia veikla labai kenkia olimpinei dvasiai ir daro didžiulę žalą sportininkams.
Olimpinės žaidynės nėra Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, o politinė idėja jokiu būdu negali pakeisti sportinės dvasios. Olimpiada yra visų šalių sporto šventė - tai ne vien tik olimpiados šeimininkės reikalas. Manau, kad bet kokie mėginimai susieti sportą su politika nėra priimtini visiems žmonėms, jie nebus sėkmingi.
Dar vienas pavyzdys, rodantis, kad dauguma žmonių prieštarauja tokiems veiksmams, yra tai, jog šios olimpiados atidarymo ar uždarymo ceremonijose dalyvaus daugiausia įvairių valstybių, vyriausybių vadovų ir karališkųjų šeimų narių. Kiek žinau, dabar tokių yra daugiau nei 100.
Labai džiugu, kad Lietuvos Vyriausybė ir Lietuvos žmonės aiškiai išreiškė savo poziciją, kad politika neturi būti siejama su sportu. Jūsų vyriausybės atstovai ne kartą pareiškė, kad Lietuvos pozicija šiuo atžvilgiu yra nuolatinė ir nebus keičiama. Manau, kad tokia pozicija atspindi eilinių Lietuvos žmonių norą, kad sportas turi būti sportas, o politika būti politika.
Manau, kad kai kurie žmonės mėgina supainioti sportą su politika arba dėl to, kad jie nieko nežino apie sportą, arba jie turi kažkokių slaptų tikslų.
- Vis dėlto Prezidentas Valdas Adamkus, nors ir buvo kviečiamas atvykti į Pekino olimpiadą, nusprendė į atidarymą neatvažiuoti. Kaip Jūs reagavote į tokį Prezidento sprendimą?
- Žinoma, visi valstybių ir vyriausybių vadovai yra laukiami Pekino olimpiados atidarymo arba uždarymo ceremonijoje.
Olimpinės žaidynės nėra dvišalių santykių reikalas, tai tarptautinė sporto šventė. Visus valstybių, vyriausybių vadovus ir karališkųjų šeimų narius kviečia Tarptautinis olimpinis komitetas, o ne Kinijos vyriausybė. Ar dalyvaus konkrečios valstybės vadovas olimpiadoje, yra kiekvienos šalies tautinio olimpinio komiteto reikalas. Būtent šalies tautinis olimpinis komitetas atsakingas už vadovų dalyvavimą olimpiadoje.
- Artėjant Olimpinėms žaidynėms, kai kurios organizacijos kaltina Kiniją dėl žmogaus teisių padėties. "Amnesty International" paskelbė pranešimą, kuriame teigiama, jog žmogaus teisių padėtis prieš Pekino olimpiadą blogėja. Koks Kinijos atsakymas šiais klausimais?
- Kalbant apie žmogaus teises, visų pirma reikia išmokti gerbti vieniems kitus ir išmokti išklausyti kitų žmonių nuomonę. Daug kalbama, kad žmogaus teisės yra universalios visame pasaulyje. Aš iš dalies sutinku, kad žmogaus teisės turi universalius principus, priimtinus visiems žmonėms, bet jei konkrečiai kalbėsime kokiu nors specifiniu žmogaus teisių klausimu, turime atsižvelgti į skirtingą atskirų valstybių vidaus situaciją.
1,3 mlrd. gyventojų turinti Kinija jau įdėjo nemažai pastangų, skatindama žmogaus teisių apsaugą savo valstybėje. Kinija pasirašė daugiau nei 20 tarptautinių konvencijų dėl žmogaus teisių apsaugos. Ir mūsų Konstitucijoje dabar yra aiškiai parašyta, kad valstybė saugo žmogaus teises. Kinijoje dabar nėra nė vieno politinio kalinio vien dėl to, kad jis išreiškė politinę nuomonę ir buvo persekiotas arba nuteistas. Kinijos žmonės turi pakankamai laisvės išreikšti savo nuomonę.
Nesutinku su tais, kurie ypač nori atkreipti dėmesį į žmogaus teises kartu su tarptautinėmis sporto šventėmis. Negalima laikyti olimpinių žaidynių kaip žmogaus teisių kriterijaus. Be olimpinių žaidynių Kinija ir toliau skatins žmogaus teisių apsaugą.
Kinijos visuomenė labai greitai vystosi, o žmonių gyvenimo lygis sparčiai gerėja. Manau, kad Kinijai toliau vystantis ir žmogaus teisių srityje mes pasieksime daugiau laimėjimų.
Vakarų žiniasklaida itin daug dėmesio skiria Tibeto klausimui. Žinau, kad Lietuvoje irgi yra žmonių, kurie tuo domisi, o po poros dienų planuojama žvakučių akcija. Lietuvoje kai kurie žmonės kalba apie Tibetą, kalba apie Dalailamą, bet manau, kad nė vienas iš jų dar nebuvo Tibete. Manyčiau, kad jeigu jie būtų bent kartą buvę Tibete ir būtų pamatę, kokia yra tikra situacija, tikrai turėtų kitą nuomonę.
Nuo 2002 metų Kinijos centrinė vyriausybė kelis kartus vedė dialogą su Dalailamos atstovais. Mūsų centrinės Vyriausybės pozicija yra aiški - vartai dialogui visada atviri, tik su viena sąlyga - Dalailama turi atsisakyti separatizmo veiksmų, Tibeto nepriklausomybės siekių ir smurto. O dabar jis neturi sabotuoti Pekino olimpiados.
Dabar dauguma tibetiečių, gyvenančių Tibeto autonominiame regione, yra už dabartinę Kinijos centrinę vyriausybės politiką Tibeto atžvilgiu ir tik labai mažai žmonių yra už Tibeto nepriklausomybę. Ir ta mažuma daugiausia gyvena užsienyje, dauguma Tibeto nepriklausomybės aktyvistų niekada nebuvo Tibete.
Nuo tada, kai buvo įkurtas Kinijos Tibeto autonominis regionas, jis vystėsi labai greitai. Pastaraisiais metais Tibeto regiono BVP augimas yra didesnis nei vidutinis visos Kinijos augimas. Tibetiečiai turi religijos, judėjimo laisvę Tibeto regione ir visoje Kinijoje - šias teises saugo valstybė.
Prieš 1959 metus 95 proc. Tibeto gyventojų buvo vargšai. Tais laikais vidutinė gyvenimo trukmė buvo 35 metai. Dabar Tibete situacija yra visai kita, o žmonių gyvenimo lygis daug aukštesnis nei Dalailamos laikais.
- Bet juk Dalailama sako norįs ne nepriklausomybės, o tik autonomijos...
- Dalailamos autonomijos idėjos esmė yra vadinamasis "didysis Tibetas", kuris užimtų penktadalį visos Kinijos teritorijos. Per visą istoriją niekada nebuvo tokio administracinio vieneto kaip "didysis Tibetas".
Labai įdomi situacija, kad kai kurie žmonės 100 proc. tiki tuo, ką sako Dalailama. Bet Dalailama nėra vien religinis vadovas - jis politikas su religijos priedanga. Jo veiksmų tikslas - Tibeto atskilimas nuo Kinijos. Mano nuomone, jei norime įvertinti Dalailamos asmenybę, reikia ne tik klausyti jo žodžių - daug svarbiau yra žiūrėti į jo veiksmus.
Mes tikrai už religijos laisvę ir kitas teisėtas laisves, bet dėl vieno žmogaus laisvės neturi kentėti kito žmogaus laisvė. Pavyzdžiui, šių metų kovo - balandžio mėnesiais po Tibeto įvykių Tibeto rėmėjai kai kuriose Europos valstybėse per demonstracijas daužė mūsų ambasadų sienas, netgi mušė mūsų diplomatus. Tokios laisvės tikrai negalime toleruoti. Manau, kiekvienas žmogus, norėdamas išreikšti savo nuomonę, turi žiūrėti į įstatymus.
Tikiu, kad ne visi Tibeto rėmėjai tikrai žino tiesą, o kai kurie aktyvistai yra išnaudojami politikos jėgų. Manau, kad faktai kalba stipriau, todėl mes visada laukiame užsienio draugų atvykti į Tibetą, ir jūs patys pažiūrėsite, kokia yra situacija.