„Prieš savaitę dalyvavau laidotuvėse viename Aukštaitijos miestelių. Suklusau, kada artimieji pradėjo pasakoti, kad kunigui už Mišias davė 100 eurų, o šis be skrupulų visus pinigus paėmė. Kiti giminės ėmė linguoti galvomis ir rypauti – kur tai matyta, „prie lito“ laidotuvės 350 Lt nekainuodavo, o va dabar 100 eurų kunigas ima. Giminės visuotinai pasmerkė tokią sumą paėmusį kleboną“, – DELFI pasakojo Povilas.
Prieš keturis mėnesius tėtį palaidojusi Elvyra sako kartu su mama neįsivaizdavusi, kiek kunigui duoti už Mišias. „Todėl panevėžiečio kunigo paklausėme atvirai – mums pasakė, kad įprastai duodama 50 eur. Tiek ir palikome“, – sakė Elvyra.
Tuo metu vilnietis Vincas prieš keletą dienų palaidojo neįgalų dėdę. Velionis, kuriam buvo amputuota koja, „ant patalo“ praleido apie dešimtmetį. „Kai mano teta nuėjo už jį užpirkti Mišių, pirmiausia sulaukė priekaištų, kad pati nesilanko bažnyčioje. Vėliau jai teko išklausyti priekaištų, kad velioniui nebuvo suteiktas paskutinio patepimo sakramentas. Teta bandė aiškinti, kad vyras gulėjo „ant patalo“, niekas nesitikėjimo, kad greitai gali mirti, o į bažnyčią ir norėdamas negalėtų nueiti. Tačiau kunigas paaiškino, kad ligoniui kunigą galima kviesti ir prieš Velykas, ir prieš Kalėdas – esą čia tas pat kaip palinkėjimas gero.
Teta dėl išsakytų moralų pasijuto labai įskaudinta. Ir aš manau, kad tam buvo ne laikas ir ne vieta“, – kalbėjo Vincas. Teta už laidotuves kunigui davė 50 eurų.
Solveiga iki šiol su kartėliu kalba apie prieš trejus metus vykusias tėčio laidotuves.
„Mes į vokelį įdėjome 250 litų. Kunigas iš karto pažiūrėjo į turinį ir susiraukė, o išgirdęs, kad laidosime urną, o ne karstą, apskritai visas susisuko. Galiausiai, kai važiavome į kapines, pareikalavo jį nuvežti tiesiai prie kapo, nes eiti šalta – buvo vasario mėnuo.
Pasakėme, kad kaip ir visi sustosime aikštelėje, o paeiti reikės tik porą šimtų metrų. Matyt, tai jį galutinai pribaigė. Kai tėčio mama priėjo prie duobės ir žvilgtelėjo žemyn (smalsumas, pirmą kartą urną laidojo, norėjo pažiūrėti, kokio dydžio ta duobė), kunigas jai rėžė: „ką ten pamatėt?“ Tuomet, nesulaukęs visų žmonių, pasakė maldą ir tiesiog išėjo. Taigi už 250 litų pilno serviso negausi“, – iki šiol negali pamiršti Solveiga.
Už vestuves – 10 proc. nuo sąmatos
DELFI kalbinti žmonės sako už krikštynas kunigui aukojantys nuo 50 eurų, už vestuves – nuo 100 eurų.
„Vasarą vienoje Vilniaus bažnyčių krikštijome mergaitę. Kadangi buvome krikštatėviais, finansinius ,,įsipareigojimus“ bažnyčiai vykdėme. Šiaip viskas vyko labai etiškai, sumos klebonas nesakė, teigė, kad tai yra auka, o ne prievolė. Po ceremonijos padėkojome ir įteikėme auką – 80 eurų. Žinoma, buvome savo aplinkoje pasiklausinėję, kokios sumos dabar ,,vaikšto“. Pamenu, svarstėme tarp 60-80 eurų“, – prisimena Milda.
Tuo metu šią vasarą ištekėjusi Armina kunigo tiesiai šviesiai paklausė, kokio dydžio auka turi būti. „Kunigas atsakė, kad teisinga būtų skirti 10 proc, nuo vestuvių sąmatos. Pasitarėme su kitomis jaunavedžių kursuose dalyvavusiomis poromis, jos paminėjo sumas nuo 100 eurų. Mes davėme 150 eurų, draugai, kurie irgi tuokėsi panašiu metu – 200 eur“, – prisiminė Živilė.
Tiesa, ji pripažino, kad vestuvių sąmata buvo kur kas didesnė ir laikantis kunigo patarimo dėl 10 procentų, palikti būtų teką kur kas didesnę sumą. Tuo metu už 8 pamokų santuokos kursus ji kunigui davė 50 eurų.
Pavasarį DELFI kalbintas kunigas Ričardas Doveika sakė rekomenduojantis už vestuvių sakramentą aukoti 10 proc. alkoholiui išleidžiamos sumos.
„Nesmagu, jei kuri pora išgirsta įkainius. Tikrai nesmagu. Bet, patikėkit, jei kiekviena besituokianti pora paliktų parapijos bendruomenei bent 10 procentų nuo vestuvėms alkoholiui išleistos sumos, daugelis parapijų nesunkiai išspręstų socialiai remtinų parapijos vaikų stovyklų, senelių lankymo, maisto davinių stokojantiems parapijos žmonėms klausimus ir dar daugelį dalykų nuveiktų.
Bažnyčiose kunigai keičiasi, o pastatai ir jų vidinis grožis, gėris, besirenkanti bendruomenė išlieka visada. Ačiū tiems, kurie savo dosnumu pasidalinate. Ir tiems, kurie supranta aukos kaip dovanos bendruomenės gėriui svarbą. Jei bent 10 procentų nuo vestuvinių fejerverkų, limuzinų nuomos, alkoholio sąskaitų, atrakcijų ir vestuvių planuotojų paslaugų taptų bendruomenės gėriu, daugelis parapinių bažnyčių alsuotų vidiniu grožiu, o žmonės rinktųsi padėkos maldai už aukotojus“, – tuomet sakė R. Doveika.
A. Toliatas: negalime nupirkti Dievo dovanų
Kaip žinoti, kiek reikia aukoti, DELFI klausė Lietuvos policijos kapeliono kunigo Algirdo Toliato.
„Galiu pasakyti tik už save: aš asmeniškai niekada nesakau sumų – auka yra auka, kiek kas gali palikti, prisidėti, vienas daugiau, kitas – mažiau. Man atrodo, svarbiausias kriterijus žmogiškumas – pasikalbėti, paaiškinti, kad pas mus tokia ir tokia situacija, ar galima būtų taip. Žmogiškumas, aiškumas, skaidrumas – štai ir viskas“, – teigė A. Toliatas.
Šis principas, sako A. Toliatas, galioja visais atvejais – ar tai būtų vestuvės, ar laidotuvės.
Žinoma, sako kunigas, būna įvairių atvejų. Pavyzdžiui, bažnyčios apšildymui gali būti reikalinga tam tikra suma, kunigas sumą apskaičiuoja ir klausia, galbūt tikintieji galėtų prisidėti.
A. Toliatas akcentuoja, kad už pinigus nenusiperkame Dievo malonės – nėra taip, kad daugiau sumokėjęs, daugiau ir gausi.
Policijos kapeliono aiškinimu, svarbus ir žmonių sąmoningumas: jei bus atsisakoma aukoti, iš ko tuomet apšildyti bažnyčias, sukurti jaukumą, jas valyti. „Pagrindinis dalykas – sveiko proto, žmogiškumo, kalbėjimosi, susitarimo šeimos principu. (…) Svarbiausia kalbėtis ir tą daryti geranoriškai. Būna, ateina žmonių su pykčiu. Gal kartais ir iš kunigų pykčio pasitaiko – aš tikrai to nepateisinu, bet būna ir žmonių ateina iškart piktai nusiteikusių, tada labai sunku turėti kažkokį dialogą ar ieškoti bendro sprendimo, kai viena pusė to ieškoti nenori“, – pasakojo A. Toliatas.