Ar įmanoma perauklėti gyvenimo klystkeliais pasukusius, alkoholį pamėgusius, dirbti nenorinčius ir su visuomenės išlaikytinių statusu seniai susitaikiusius žmones? Šią dilemą sprendžia ne tik mokslininkai, bet ir Kauno policijos pareigūnai.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Prevencijos skyriaus viršininkė Joana Gudelytė pripažįsta, kad pakeisti suaugusių žmonių įpročius yra labai sunku, kartais − neįmanoma. Vos pusmetį šias pareigas užimančiai pareigūnei labiausiai gaila asocialiose šeimose augančių vaikų. Kasdien matydami totalią tinginystę, tėvų girtavimą ir nuolatinį smurtą jie susiformuoja iškreiptą požiūrį į gyvenimą.
Vaikystėje patirtos traumos, skurdas ir elementarių įgūdžių stoka juos įtraukia į socialinę prarają. Susidaro užburtas ratas, socialinėje atskirtyje gyvenančių šeimų vaikai nesugeba išsikapstyti iš šio pražūtingo liūno.
Policijos pareigūnės J. Gudelytės vadovaujamas Prevencijos skyrius – institucija, kuri pirmiausia bando padėti, stengiasi nelaimėms ir nusikaltimams užbėgti už akių. Pareigūnė pripažįsta, kad jai labiausiai gaila skurde ir nevilties kupinoje atmosferoje gyvenančių vaikų.
– Labai dažnai policija įsivaizduojama kaip represinė institucija, fiksuojanti jau įvykdytus nusikaltimus, ieškanti kaltųjų ir juos baudžianti. Kitaip tariant, kovojanti su pasekmėmis. Kuo užsiima jūsų vadovaujamas Prevencijos skyrius?
– Viena pagrindinių mūsų funkcijų – administracinių teisės pažeidimų, nusikalstamų veikų ir kitų antivisuomeninių reiškinių prevencija. Kitaip tariant, mes organizuojame ir koordinuojame nusikaltimų užkardymą, analizuojame situaciją, stebime pažeidimų tendencijas, jų kaitą. Policijos darbą orientuojame, atsižvelgdami į kriminogeninę situaciją.
Taip pat nepamirštame ir prioritetinių veiklos sričių. Tai – pažeidimų, susijusių su akcizais apmokestinama nelegalia apyvarta, užkardymas, smurto artimoje aplinkoje prevencija ir darbas su nepilnamečiais.
– Tarp savo veiklos sričių minėjote ir darbą su nepilnamečiais. Kaip iš skurdo, antivisuomeniškumo ir degradacijos liūno ištraukti socialinės rizikos šeimose augančius vaikus? Kas daroma, kad, perėmę abiejų ar vieno iš tėvų pasirinktą ydingą gyvenimo modelį, patys nepasuktų nusikalstamu ar gyvenimo visuomenės užribyje keliu?
– Kai socialiniai darbuotojai šeimoje neužfiksuoja pažeidimų, dėl kurių vaiką būtų galima iš jos paimti, didelė atsakomybė tenka ugdymo įstaigoms. Policija taip pat nelieka nuošalyje, stengiamės ugdyti nepilnamečių teisinę sąmonę. Aiškiname, ką galima daryti, ko – ne, supažindiname su moralės normomis.
Aišku, tai – ne tik policijos, bet ir ugdymo įstaigų bei tėvų darbas. Tačiau tokiose situacijose, kai tėvai vaikų neauklėja, ši užduotis tenka policijai ir pedagogams.
Tokioje aplinkoje augantiems vaikams stengiamės organizuoti laisvalaikio užsiėmimus, tam skiriame daug dėmesio. Norime, kad jie neslampinėtų gatvėmis, o rastų prasmingesnių alternatyvų.
Dirbdama ankstesnėse pareigose, apylinkės inspektore, vadovaudama Domeikavos policijos nuovadai susidūriau su netinkamą gyvenimo būdą pasirinkusiomis šeimomis. Man nepaprastai gaila jose augančių vaikų. Širdį suspaudžia išvydus skurdžią jų kasdienybę.
– Policijos suvestinėse bene kasdien randame pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Viena jūsų vadovaujamo skyriaus sričių – šio reiškinio prevencija. Kaip sekasi kovoti su nuolatiniu smurtu šeimose?
– Pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje policija gauna nuolatos. Pastebime tendenciją, kad neretai jų sulaukiame iš tų pačių adresų, be to, pranešimai ne visada pasitvirtina. Deja, galiu pasakyti, kad smurto apraiškų tikrai nemažėja.
Net ir tada, kai smurtautojas nuteisiamas, jam skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Jis grįžta ir toliau gyvena toje pačioje aplinkoje. Todėl smurtavimo atvejai būna tęstiniai, tai –didžiausia rizikos grupė.
Neseniai kartu su Probacijos tarnyba bei vyrų ir moterų krizių centrais darėme reidą – lankėme šeimas, kuriose buvo fiksuota smurto artimoje aplinkoje atvejų. Kalbėjomės su šeimomis, klausėme, ar smurto atvejai nesikartoja, ar žmonės žino, kur kreiptis, įvykus išpuoliui.
Kartą teistus smurtautojus nuo tolesnio siautėjimo kartais sustabdo galimų pasekmių baimė. Kai kurie bijo patekti už grotų, todėl vengia kelti ranką prieš šeimos narius.
– Pastebima, kad daugiausia į policiją dėl smurto kreipiasi nuo vyrų ar sugyventinių nukentėjusios moterys. Tačiau silpnosios lyties atstovės taip pat pasižymi aršumu. Kaip manote, ar apkulti vyrai vis dar vengia kreiptis į policiją?
– Analizuojant tendencijas, daugelis nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje yra moterys, vyrų – kur kas mažiau. Kas tai lemia? Galiu daryti prielaidą, kad daug ką lemia savitai suvokiamas vyriškumas, nenoras pripažinti, kad jis nukentėjo nuo moters.
– Neseniai kartu su partneriais atlikote tyrimą, kurio rezultatai patvirtino, jog Kauno mokyklose egzistuoja narkomanijos problema. Ar pavyko nustatyti bent apytikslius skaičius, išsiaiškinti, ar narkomanija giliai įsišaknijusi mokyklose?
– Tokio masto tyrimas su Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro darbuotojais mūsų apskrityje buvo atliktas pirmąkart.
Pirmajame etape specialiais testais, kurie gali indikuoti narkotinių medžiagų likučius, buvo tikrinami mokyklų patalpose esantys paviršiai. Tai buvo palangės, tualetai, turėklai ir kitos vietos, kuriose būna daug moksleivių.
Tyrimą buvo siūloma atlikti 75 Kauno mokyklose, tačiau jame dalyvauti sutiko tik 29, 4 iš jų – pradinės. Keliose mokyklose buvo rasta narkotinių medžiagų pėdsakų. Laikydamasi konfidencialumo principo, negaliu jų įvardyti.
Mes taip pat atlikome anoniminę moksleivių apklausą, orientavomės į 14–17 metų paauglius, kurie bene labiausiai linkę viską išbandyti. Anketose buvo užduodami šeši abstraktūs klausimai apie narkotinių medžiagų prieinamumą ir tai, ką patys vaikai mano apie jų vartojimą.
Tenka konstatuoti, kad moksleivių tolerancija narkotinių medžiagų vartojimui – gana didelė. Į klausimą, ar žinant, kad jūsų bendramokslis vartoja narkotikus, tai trukdytų bendrauti, 34 proc. apklaustųjų atsakė, jog netrukdytų.
– Kad mokyklose yra kvaišalų – akivaizdu. Gal pavyko nustatyti, kokia dalis Kauno moksleivių vartoja narkotines medžiagas?
– Klausimo mokiniams, ar jie vartoja narkotines medžiagas, anoniminėse anketose sąmoningai neuždavėme. Abstraktesnė klausimų formuluotė leidžia išgauti tikslesnius, objektyvesnius duomenis. Ėmus klausinėti, ar vartoji kvaišalus, kaip dažnai tai darai, iš ko juos gauni, jaunuoliai užsisklęs savyje.
Be to, kiekvienoje apklausose egzistuoja tam tikra paklaida. Taip pat neatmesčiau tikimybės, kad dalis moksleivių į kai kuriuos anketų klausimus atsakė juokų forma.
Negaliu teigti, kad tose keliose mokyklose, kur buvo aptikta kvaišalų pėdsakų, jie atvirai vartojami ar platinami. Juk prie palangės, kur aptikti šie pėdsakai, galėjo prisiliesti ir suaugusysis ar narkotikų kitoje vietoje anksčiau pavartojęs moksleivis.
– Jums daug tenka bendrauti su nepilnamečiais. Kokius kvaišalus jie labiausiai linkę vartoti? Ar jie iš viso suvokia, kuo tai gali baigtis?
– Manau, kad tarp jaunimo populiariausia narkotinė medžiaga yra kanapės, vadinamoji „žolė“. Į klausimą, ar jaunuoliai supranta, kur veda šis tarsi nekaltas, neretai noro pasirodyti prieš draugus inspiruojamas poelgis, galiu atsakyti tik remdamasi savo subjektyvia nuomone.
Manau, kad jie tikrai nesuvokia slypinčio pavojaus, gresiančių pasekmių. Paauglystėje norima kuo daugiau išbandyti, ne paskutinį vaidmenį vaidina ir draugų įtaka, nesusimąstoma, kas laukia vėliau. Juk „žolės“ rūkymas gali peraugti į rimtą narkomaniją.
Manau, kad pagrindinį vaidmenį apsaugant paauglius nuo tokių pagundų visgi turėtų vaidinti tėvai. Paskui – ugdymo įstaigos ir policija. Tik veikdami bendrai, kartu aiškindami apie žalą sveikatai ir gresiančią teisinę atsakomybę, galime pasiekti norimą rezultatą.
Vien pasakojimai apie tai, kas bus, kai policija sulaikys su narkotikais, nuo jų vartojimo neatgrasys. Todėl sąmoningumas turi būti formuojamas giliau, aiškinant, kas nutinka tapus narkomanu.
– Viena negerovių, su kuriomis kovoja Prevencijos skyriaus pareigūnai, – prostitucija. Kokia situacija nelegalioje intymių paslaugų rinkoje? Ar pavyksta sulaikyti ir nubausti daug lytines paslaugas teikiančių moterų?
– Kovo pradžioje visoje Kauno apskrityje vyko nuolatos pasikartojanti operacija „Plaštakė“, nustatyti 8 prostitucijos atvejai.
Lytinių paslaugų teikėjas identifikuoti nėra sudėtinga. Tai mes darome analizuodami internete talpinamus skelbimus. Savo veiklą prostitutės dažniausiai maskuoja masažo paslaugomis.
Operacijos „Plaštakė“ tikslas – ne tik nustatyti šia veikla užsiimančias moteris, bet ir išsiaiškinti, kodėl jos tai daro. Galbūt jos tapo sąvadautojų aukomis? Už to gali slypėti ir prekyba žmonėmis.
Nėra vieno atsakymo, kodėl moterys užsiima prostitucija, kiekvienas atvejis – individualus. Pavyzdžiui, moteris dirba aptarnavimo sektoriuje ir gaunamo atlyginimo neužtenka pragyventi ir vaikams išmaitinti. Todėl sugalvojama prisidurti tokiu būdu.
Kita kategorija – studentės. Atvažiuoja iš kaimo į Kauną, ryšys su tėvais nėra itin tamprus, jie ne visada gali duoti pinigų. Todėl kartais pasukama šiuo keliu.
– Kaip ir bet kurioje kitoje srityje, taip ir čia – paklausa formuoja pasiūlą. Kaip manote, ar prostituciją, kaip socialinį reiškinį, pavyks kada nors išnaikinti?
– Natūralu, kad egzistuojant paklausai, atsiranda ir pasiūla. Todėl negalima sakyti, kad legalizavus prostituciją viskas iš esmės pasikeistų.
Kaip ir minėjau, mes bandome išsiaiškinti, ar šia veikla užsiimančioms moterims nereikia socialinės pagalbos. Glaudžiai bendradarbiaujame su organizacija „Caritas“, kuri moterims teikia tokią pagalbą. Tačiau padėti galima tik tam žmogui, kuris pats nusprendžia pasitraukti iš šio liūno.
Dauguma sulaikytų prostitučių atsisako bet kokios pagalbos, tikina šia veikla užsiimančios savo noru.