Geopolitinis kontekstas
Praėjusią savaitę dėmesio centre buvo Ukrainos perspektyvos įmanomai trumpiausiu keliu pasiekti tvirčiausias saugumo garantijas, t. y., gauti konkretų prisijungimo prie NATO kalendorių (arba net narystės veiksmų planą) ir taip pakloti nesugriaunamus pamatus ne tik pergalei mūšio lauke, bet ir taikai.
Ukrainos prezidentas V. Zelenskis šiuo klausimu lankėsi Turkijoje, pakeliui aplankydamas Bulgariją, Čekiją ir Slovakiją. Panašu, kad po NATO viršūnių susitikimo Vilniuje ukrainiečiai horizonte nepamatys labai aiškaus rezultato, tačiau jau dabar brėžiamas labai aiškus procesas, kuris po pergalės turėtų juos nuvesti link narystės.
NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas apibrėžė esminius tris šio proceso punktus:
- Sąjungininkų politinė deklaracija, kad Ukraina taps NATO nare ir šalys narės darys viską, kad padėtų jai šį siekį įgyvendinti. Tai turbūt yra tarpinis siekis užsitikrinant, kad Turkija ir Vengrija nebemanipuliuos šiuo klausimu bei beliks jį praktiškai įgyvendinti. Tikėtina, V. Zelenskio vizito metu išsakytas R. Erdogano teiginys, kad „Ukraina nusipelno NATO narystės“ yra šių, dar formaliai nepriimtų sprendimų dalis. Neatmestina, kad „Azovo“ vadų sugrąžinimas į Ukrainą (nepaisant susitarimo su Rusija sugrąžinti juos tik po karo) yra dar viena kompensacija Ukrainai už labai tikėtiną neįvyksiantį Ukrainos pakvietimą tapti NATO nare čia ir dabar.
- Stiprinti aljanso ir Kyjivo politinį bendradarbiavimą įsteigiant NATO — Ukrainos tarybą. Gal čia daugiau ką pasakytų užsienio politikos ekspertai, tačiau sunku įvardinti, kiek toliau žengiama nuo NATO — Ukrainos komisijos, kuri veikia nuo 1997 m. Ekspertai primena, kad tais pačiais 1997 m. buvo priimtas NATO ir Rusijos bendradarbiavimą tuo metu apibrėžęs NATO dokumentas, o tik tada 2002 m. Romos viršūnių susitikime buvo nuspręsta steigti NATO — Rusijos tarybą. Ši taryba, kartu su Rusijos žvalgyba pačioje NATO širdyje, veikė iki 2014 m. Taigi NATO — Ukrainos taryba, nors ir politinio bendradarbiavimo įrankis, bus tikrai naudinga institucija.
- NATO valstybių karinė pagalba Ukrainai ir praktinės sąveikos su aljansu gilinimas. Tai turėtų ne tik atvesti Ukrainą iki pergalės, bet tiek biurokratine, tiek metodine prasme parengti šią valstybę narystei. Tai turbūt praktiškiausias ir labiausiai abipusiai naudingas punktas, kurio užpildymas turiniu priklausys nuo abiejų pusių. NATO neužteks rankioti iš sandėlių kas lieka ir siųsti į Ukrainą, o ukrainiečiams visa tai grūdant į frontą nuolat kartoti „mažai“. Reikės aiškaus plano kaip Ukrainos kariuomenė bus perginkluojama NATO standartus atitinkančia ginkluote, modernizuojamas kariuomenėje vykstantis mokymo procesas, logistika, vadovavimas ir valdymas (karo ir taikos metu) bei kaip NATO išmoks karo Ukrainoje pamokas karo pramonės, logistikos, vadovavimo ir valdymo, operacijų vykdymo kontekste. Tikėtina, kad Vilniuje išgirsime oficialias žinias apie labai solidžią paramą Ukrainai (F16, ATACAMS ir kt.).
Prigožino situacija dar nesuvaldyta
Panašu, kad J. Prigožino maišto pasekmės dar vis nėra suvaldytos. Jo buvimo vieta nežinoma, nėra aiškumo dėl samdinių bazės Baltarusijoje (kažkas statoma, bet kam ir ar ten kas nors gyvens neaišku), trūksta aiškumo koks Afrikoje ir Sirijoje likusių „Vagner“ samdinių likimas (buvo informacija, kad dalis jų grįžo į Maskvą).
Oficialiai šios kompanijos samdiniams buvo pristatyti 3 galimi variantai: pasirašyti sutarti su agresoriaus gynybos ministerija, išeiti į atsargą ir vykti į Baltarusiją.
Tikėtina, apie pačią „Vagner“ Kremlius sąmoningai viešoje erdvėje siekia palaikyti neaiškumo jausmą, kad turėtų daugiau manevro laisvės ir tuo pačiu „Vagner“ klausimą artimoje ateityje išstumtų iš viešos erdvės kaip nereikšmingą.
Situacija fronte
Luhansko kryptis
Svatovė. Agresorius suaktyvino veiksmus centriniame ruože (Novoselivskė), tačiau jam nepavyko išvystyti taktinės sėkmės ir perimti iniciatyvos. Ukrainos gynėjai išlaikė pagrindinę gynybos liniją savo rankose. Tuo pačiu okupantų aviacijos, raketų (S300), dronų — savižudžių ir artilerijos apšaudymų aktyvumas linijoje Charkivas — Kupjanskas — Poltava išliko aukštas. Ukrainiečiai smūgiavo kariniams objektams tiek Svatovės sektoriuje, tiek Belhorodo srityje, bei tęsė pajėgų telkimą.
Vertinimas: lygiosios po aktyvių veiksmų.
Kremina. Rusų atakos Torskės — Jampolivkos ir Dibrovos ruožuose nebuvo sėkmingos, jos vis labiau įgauna lokalų pobūdį.
Bent kol kas agresoriui nepavyko nieko nuveikti, kad atitrauktų bent dalį Ukrainos pajėgų nuo Bachmuto ar Svatovės. Tuo pačiu savaitės pabaigoje pasirodė žinių, kad ukrainiečiai suintensyvino savo atakas įvairiose kontaktinės linijos vietose, tačiau šie veiksmai nedidelio masto.
Vertinimas: lygiosios po aktyvių veiksmų.
Lysyčanskas. Užpraeitą savaitę ukrainiečiai numušė agresoriaus puolimo potencialą, o praėjusią savaitę Ukrainos vienetai surengė keletą sėkmingų lokalių atakų ir sugebėjo nežymiai pasistūmėti prie Verchnokamjankos. Tačiau iš esmės tai situacijos nepakeitė — rusai sugebėjo stabilizuoti situaciją, ėmė intensyviau atakuoti prie Bilohorivkos.
Vertinimas: lygiosios po aktyvių veiksmų.
Donecko kryptis
Bachmutas. Matydamas ne jo naudai besiklostančią situaciją, agresorius į sektorių metė papildomus vienetus, perkeltus iš Zaporižios krypties (tikėtina, du desantininkų pulkai ar jų padaliniai), į mūšį taip pat įvedinėjo vietoje buvusius mobilius rezervo vienetus (pvz.: tankų kuopas), tačiau ir tai ukrainiečių nesustabdė. Jie tęsė operacijas Krasna Horos ir Soledaro link, įsitvirtino Kurdiumivkos prieigose ir iš esmės perėmė Klišijivkos kontrolę. Fiksuojamos ženklios okupantų problemos netiesioginės ugnies paramos (artilerija, minosvaidžiai) srityje. Lyginant su ankstesniais kartais problema ne tik šaudmenų, bet ir vamzdžių (artilerinių sistemų) trūkume.
Vertinimas: iniciatyvą turi ukrainiečiai.
Avdijivka — Marijinka. Mūšiai visuose ruožuose išliko intensyvūs, tačiau agresoriaus puolimo potencialas akivaizdžiai menksta. Tą indikuoja ne tik vis dažnesnius rusų aviacijos smūgiai, bet ir ukrainiečių sėkmingos lokalios atakos. Jie atsiėmė keletą pozicijų prie Opytnės ir čia įsitvirtino.
Vertinimas: lygiosios po aktyvių veiksmų.
Vuhledaras. Rusai toliau kaustė Ukrainos vienetus atakomis link Novomychailivką bei aviacijos smūgiais. Panašu, okupantų agresyvumas ir klampios kautynės greta esančiame Velyka Novosylkos sektoriuje privertė Ukrainos pusę atidėti bandymą pasinaudoti galimybe judėti Volnovachos link.
Vertinimas: lygiosios po aktyvių veiksmų.
Zaporižios kryptis
Savaitės bėgyje ukrainiečiai intensyviai smūgiavo agresoriaus logistinei sistemai (Tokmakas, Melitopolis, Berdianskas).
Orihivas. Mūšiai prie Pjatihatkų įgavo pozicinį pobūdį, nors ukrainiečiai kartas nuo karto surengia atakas Žerebiankų link, taip išlaikydami iniciatyvą savo rankose. Tuo tarpu prie Robotynės Ukrainos vienetai nedideliais žingsneliais, tačiau užtikrintai ėmė apeidinėti pačią gyvenvietę iš šiaurės rytų bei pasistūmėjo kelyje Orihivas — Polohai.
Vertinimas: Iniciatyvą turi ukrainiečiai.
Velyka Novosylka. Ukrainos gynėjai tęsė operacijas vakariniame flange. Prijutnė buvo virtusi „niekieno žeme“, tačiau savaitės bėgyje panašu rusai sugebėjo susigrąžinti gyvenvietės kontrolę. Ukrainiečiai čia tęsė puolimą, jiems pavyko pajudėti link gyvenvietės prieigų. Taip pat, jie vykdė operacijas Staromajorskės link. Prie Novodoneckės Ukrainos vienetai suintensyvino operacijas vakarinėse gyvenvietės prieigose, siekdami pasistūmėti link Kermenčiko.
Vertinimas: iniciatyvą turi ukrainiečiai.
Pietų kryptis
Ukrainos pajėgos išlaikė nedidelius placdarmus kairiajame Dnipro upės krante ir taip čia laikė pritrauktus agresoriaus vienetus neleidžiant jų permesti į Zaporižios kryptį. Okupantai atsakė smūgiais į Odesą, Mykolajivą ir Chersoną.
Vertinimas: iniciatyvą turi ukrainiečiai.
Mūšių dinamika
Lyginant su užpraeita savaite nežymiai išaugo agresoriaus raketų nuostoliai (2 ir 10), kas rodo vis dar menką jų naudojimą iš rusų pusės. Tikėtina, tai susiję su brangių raketų taupymu ir siekiu vėl pasigaminti pakankamą jų kiekį, kad būtų galimybė vėl sugrįžti į ankstesnį intensyvumo lygį.
Su tuo taip pat gali būti susiję smūgiai prieš civilius objektus (pvz. Lvive), nedideliais raketų kiekiais smūgiuoti prasčiau ginamiems objektams ir kol gaminamos raketos taip priversti turimas ukrainiečių oro gynybos sistemas judinti po visą Ukrainą. Okupantai ir toliau iš esmės rėmėsi dronais — savižudžiais, kurių panaudojimas ir nuostoliai augo (85 ir 128).
Agresoriaus nuostolių dinamika kituose parametruose ir toliau atspindi intensyvius mūšius:
Rusų gyvosios jėgos nuostoliai nors ir sumažėjo praėjusią savaitę, bet bendrai vertinant vis vien išlieka dideli (5030 ir 4380), o šarvuotos technikos netektys išliko panašūs(104 ir 102).
Tuo tarpu išaugo gynybos gilumoje esančių agresoriaus ginkluotės sistemų nuostoliai. Rusų bendros artilerijos sistemų netektys ženkliai išaugo (167 ir 209), iš jų MLRS nuostoliai padidėjo daugiau nei dvigubai (13 ir 31). Dėl ko kai kuriuose sektoriuose rusai pradėjo stokoti netiesioginės ugnies paramos (pvz. Bachmute). Ką jau kalbėti apie rusų oro gynybos sistemų nuostolius, kurie išaugo daugiau nei 4 kartus (5 ir 23).
Viešoje erdvėje matėme daugiau nei įprastai vaizdų, kuriuose Ukrainos pajėgų HIMARS raketomis apšaudomos rusų artilerijos ar oro gynybos sistemos. Anksčiau šios MLRS raketos pirmiausia buvo skirtos agresoriaus logistikos taškų naikinimui, dabar, panašu, jų pagrindinės užduotys (taikinių sąrašai) yra koncentruojamos arčiau kontaktinės linijos.
To priežastys gali būti dvi: Ukrainos vienetai gali pradėti pasiruošimą pereinant į antrą puolimo fazę (oponento priekinės gynybos linijos pralaužimas), tam kritiškai svarbu eliminuoti arba bent minimizuoti rusų artilerijos grėsmę (apsaugant savo manevrinius vienetus) ir oro gynybą (įgalinant Ukrainos oro pajėgas smūgiuoti takiniams kontaktinėje linijoje, pavyzdžiui su JDAM‘ais);
Panašu, kad ukrainiečiai iš Vakarų valstybių yra gavę pakankamą kiekį „Storm Shadow“ raketų, kurios sėkmingai daužo rusų logistiką dar gilesniame jų užnugaryje nei pasiekia HIMARS.
Bendras vertinimas ir prognozės
Ukrainos pajėgos toliau veikia pirmoje plataus masto puolimo operacijos fazėje (priešo pajėgų sukaustymas, taktinis klaidinimas, galimybių pagrindinėje ir remiančioje puolimo ašyse sudarymas).
Kita vertus, didesnis nei įprasta viešoje erdvėje fiksuojamas HIMARS naudojimas kontaktinėje linijoje ir artimoje agresoriaus gynybos gilumoje indikuoja, kad ukrainiečiai jau artėja prie antros plataus masto puolimo fazės (oponento pagrindinės gynybos linijos pralaužimas pagrindinėje puolimo kryptyje ir placdarmo sudarymas tolimesniems veiksmams).
Labai tikėtina, kad Vilniuje Ukraina negaus pakvietimo čia ir dabar prisijungti prie NATO, tačiau prasidės dar aiškesnis, kokybiškesnis NATO ir Ukrainos politinis bei karinis bendradarbiavimas tiek siekiant pergalės, tiek paruošiant šalį narystei aljanse.
Sunku pasakyti, ar „Azov“ vadų perdavimas Ukrainai galutinai palaidos grūdų susitarimą. Jei toks veiksmas suderintas su sąjungininkais ir yra NATO susitikimo Vilniuje paketo Ukrainai dalis, tai yra viena. Tačiau, jei tai R. T. Erdogano džiazas, kurio pasekmė bus grūdų susitarimo su Rusija žlugimas, tai gali paveikti tiek bendradarbiavimą NATO kontekste, tiek diskusijas dėl paramos Ukrainai.
Panašu, kad prognozė dėl agresoriaus raketų ir dronų smūgių lieka nepakitusi ir toliau. Okupantai nekeis savo siekio naikinti vakarietiškas Ukrainos oro gynybos sistemas, tačiau smūgiuodami į civilinius objektus bandys labiau išskaidyti Ukrainos oro gynybos sistemas bei paveikti bendrą gynybos nuo oro grėsmių sumanymą. Neatmestina, kad rusai modernesnes raketas kontaktinėje linijoje gali bandyti pakeisti S300 raketų ar dronų smūgiais. Nors praėjusią savaitę tokių požymių kontaktinėje linijoje nebuvo, tikimybė išlieka.
Labai tikėtina, kad J. Prigožino maištas ir jo pasekmių valdymas bei NATO viršūnių susitikimas Vilniuje gali atitraukti reikšmingus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų resursus, kas gali kuriam laikui lemti Rusijos „aktyvių priemonių“ (pvz.: dezinformacinė veikla, „netikros vėliavos“ operacijos, papirkinėjimai, žvalgybinė veikla Ukrainoje ir pan.) intensyvumo mažėjimą.
