Lietuvos, kaip ir viso pasaulio, saugumą lemia daugybė veiksnių, ne vien tik atskirų šalių pajėgumas ir ryžtas kariauti. Tačiau šiuolaikinės karybos technologijos jau pačios savaime praplečia karinių konfliktų galimybes. Vaizdžiai tariant, karas nebetelpa apkasuose.
Taip, apkasų karą jau reikia pamiršti. Tačiau tai nereiškia, kad „klasikinių“ karų artimiausiais dešimtmečiais nebematysime.
- Valstybė prieš valstybę?
- Deja, tokių tarpvalstybinių konfliktų būta visai neseniai. Prisiminkime Rusijos agresiją Gruzijoje. Iki jos jau buvo laiko pagalvoti, kad tokia atvira agresija nebeįmanoma, tačiau teko nusivilti. Kol kas negalima atmesti panašių karų tikimybės. Ypač ten, kur nėra branduolinio ginklo, bet daug tankų ir lėktuvų, o žmogaus gyvybė nevertinama.
- Trečiajame pasaulyje, kaip mes įpratę vadinti vargingesnes šalis?
- Nebūtinai. Jeigu pažiūrėsime, kaip pastaraisiais metais JAV didina karinį aktyvumą aplink Kiniją, tai gali kilti įvairių minčių. Viena jų – JAV artimiausiais dešimtmečiais taip pat neatmeta dalyvavimo tiesioginiame tarpvalstybiniame kariniame konflikte galimybės.
- O Kinija?
- Nors Kinija kruopščiai slepia savo karinio pasirengimo lygį, tačiau akivaizdu, kad jis auga ir modernėja. Įskaitant ir aukštąsias, tarp jų – kosmines – technologijas. Kitas dalykas, kad iki šiol Kinijos ekspansija vyko kitais, ne kariniais būdais.
- Lietuvoje mums Kinijos karinė parengtis gali menkai rūpėti, tačiau to nepasakysi apie Rusiją, kuri savo pajėgų modernizavimui pastaraisiais metais skiria milžiniškas lėšas.
- Priešingai nei Kinija, Rusija atvirai deklaruoja savo ketinimus stiprinti, modernizuoti savo ginkluotąsias pajėgas. Tačiau niekam taip pat ne paslaptis, kas toje šalyje dažniausiai atsitinka su valdiškais pinigais, kur nukeliauja didelė dalis valstybės lėšų. Be to, reikia atsižvelgti ir į prastą bei dar vis prastėjančią šalies demografinę situaciją – tarnybai tinkamų šauktinių ten vis mažiau. O greitai pereiti prie profesionalios kariuomenės net Rusijai yra per brangu. Dar reikia atsižvelgti ir į tai, kad Rusijos karinė pramonė technologiškai labai atsilikusi, kvalifikuotos darbo jėgos neužtenka. Tačiau nuvertinti dabartinio karinio jos potencialo tikrai negalima. Ten yra gerai paruoštų ir aprūpintų brigados lygio junginių, galinčių operatyviai vykdyti sudėtingus uždavinius. Kaip jie patys sako, vienos paros parengties lygio.
- Kai pasigirdo kalbų, kad Švedija rimtai svarsto galimybę prisidėti prie trijų Baltijos šalių gynybos agresijos prieš jas atveju, buvo taip pat ir komentarų, kad tokią pagalbą suteikti prireiktų ne paros, o savaičių...
- Savaitės ar dviejų gali prireikti permesti tinkamai parengtus ir aprūpintus didesnius junginius, o nedideliems priešakiniams būriams tiek tikrai nereikia. Pastarųjų uždavinys kaip tik ir būtų užimti ir išlaikyti tam tikrus placdarmus, būtinus veiksmingai gynybai tam tikrą laiką. Lietuvos pajėgų uždavinys panašus. Matyt, ne man vienam Lietuvoje tenka susidurti su skeptikais, manančiais, kad NATO 5-asis straipsnis apie nekvestionuojamą pagalbą agresijos atveju mažai ką reiškia. Tokiems skeptikams ir ne vien jiems reikia suprasti, kad tas straipsnis iš tiesų gali nesuveikti vienu atveju – jeigu užpulta šalis pati nesipriešintų. Beje, Švedija, Vakarų šalis su seniausia šauktinių kariuomenės tradicija, dabar taip pat pereina prie profesionaliosios karo tarnybos. Tai daug ką sako...
- Sako, kad keletą metų neragavę kareiviškos košės atsarginiai gali būti nepajėgūs valdyti šiuolaikinius ginklus be papildomų mokymų?
- Iš dalies taip. Tačiau Švedijoje kompiuterinis raštingumas toks aukštas, kad ir jų atsarginiai galėtų greitai perprasti kompiuterizuotos ginkluotės ypatumus. Apie didesnę dalį Lietuvos atsarginių, deja, to nepasakysi. Mūsiškiams reiktų ilgesnių mokymų. Tačiau reikia turėti galvoje, kad netolimoje ateityje vis daugiau gynybinių uždavinių mums neišvengiamai teks spręsti ne Europoje. Jeigu nenorime, kad Londone, Vilniuje ar Varšuvoje būtų sprogdinamos bombos. Ir ne vien tik dėl bombų – jeigu siekiame saugesnio pasaulio apskritai. O tokiu atveju kario parengimas daug sudėtingesnis, vien kompiuterinio raštingumo neužteks.
- Somalyje ar kokioje Atlantidoje gali prireikti ir bent šiokio tokio vietinės religijos, papročių išmanymo.
- Tam tikras paradoksas, bet kur nors tolimoje šalyje gali praversti sugebėjimas įdėti trobos langą, kurį ką tik išspyrė ginklo draugas. Žinoma, tiesioginių karinių užduočių vykdymas užsienio misijose išlieka labai svarbus, tačiau ne mažiau svarbi ir įvairialypė stabilumo palaikymo, gyvenimo normalizavimo veikla, kuri anksčiau galėjo būti laikoma bet kieno, tik ne karių darbu. Tiesą sakant, kaip tik tuo daugiausia ir užsiima mūsų žmonės Afganistane – atstato Goro provinciją. Taigi matome, kaip nuo tradicinio apkasų karo laikų pasikeitė reikalavimai dabartiniam kariui, taikos misijos dalyviui. Ir dar vienas dalykas: bandymai į specifines misijas siųsti tinkamai neparuoštus šauktinius, o ne profesionalus gali sukelti didelių politinių komplikacijų. Jeigu net pats misijos dalyvis gerai nežinotų, ko jis siunčiamas į kitą pasaulio kraštą, kaip tokį žingsnį politikai turėtų paaiškinti plačiajai visuomenei?
- Dar svarbiau politikams jau dabar paaiškinti, kodėl tokios misijos nelabai sėkmingos. Pvz., Afganistane. Nepakanka patirties?
- Afganistaną sąjungininkai paliks po dvejų metų ir tikrai ne tokios būklės, kokios norėtume. Taip, Vakarų pajėgoms be viso ko kito Afganistane pritrūko ir patirties.
- Peršasi mintis, kad kompiuterizuota kariuomenė kartais būna bejėgė prieš diržu akmenis svaidančius paauglius, kaip rodoma reportažuose iš Gazos. Gal tai – dar vienas atsakymas mūsų skeptikams, kurių nuomone, Lietuvoje nėra jokių sąlygų priešintis gerai ginkluotoms ir daug gausesnėms galimo agresoriaus pajėgoms?
- Atkreipkime dėmesį, kad jūsų minėti reportažai – iš kovų miestuose. Tenka pripažinti, kad jau dabar daugelis susirėmimų vyksta, o juo labiau ateityje vyks, būtent urbanizuotose vietovėse. Prisiminkime, pvz., Grozną. Ten rusų motorizuotosios pajėgos buvo tiesiog sutriuškintos todėl, kad neturėjo jokio supratimo, kaip veikti mieste. Reikia ne tik visai kitokios technikos, bet ir kitokių įgūdžių. Savo ruožtu ir gynyba mieste teikia visai kitokių galimybių nei jų būna atvirose vietovėse. Todėl reikia turėti galvoje, kad Lietuva – ne vien laukai, bet ir nemaži miestai, kuriuose bet koks agresorius galėtų įklimpti ilgam.
- Ar tai reiškia, kad mieste dabar priešintis galėtų bet kas, nebūtinai profesionalai?
- Kad galėtum rimčiau pasipriešinti, vis vien turi būti bent minimaliai pasirengęs. Profesionalai – tuo labiau. Užtat daugelio šalių gynybos pajėgos, taip pat – ir Lietuvos – vis didesnį dėmesį skiria kovos veiksmų mieste pratyboms. O Lietuvos atveju, kadangi mūsų ištekliai riboti, dar ir kryptingai komplektuojama ginkluotė. Mes nedaug galimybių turime išlaikyti oro ar teritorinių vandenų kontrolę, bet rimtai priešintis miestuose lėktuvnešių ir nereikia. O dėl klausimo apie galimybę mieste priešintis agresijai – ne vien profesionalams geriausias atsakymas, mano galva, būtų toks: mieste kovoja pirmiausia žmonės, o technologijos jiems tik padeda.
- Vadinasi, artimiausius porą dešimtmečių mūsų mąstymas dar neturėtų keistis taip, kad jei jau turime profesionalias gynybos pajėgas, tai mums tiesioginiai gynybos reikalai gali neberūpėti?
- Tikrai ne. Tačiau priešingai nei Palestinoje, kur vietiniai žmonės, vyrai, moterys, vaikai nuolat gyvena karo parengtyje, mūsų sąlygomis tokia nuolatinė mobilizacija neįmanoma. Todėl šiuo atveju šauktinių tarnybos atsisakymas gali kelti tam tikrų abejonių. Bet jeigu politinė valia kitokia, tai bent turėtume atkreipti dėmesį į Reagano laikais JAV įsigalėjusį požiūrį, kad piliečių indėlis į savo šalies gynybą gali reikštis ir aiškiu supratimu, jog profesionalios pajėgos, prisiėmusios be galo svarbią pareigą ir didelę atsakomybę, gerbtinos ir remtinos, kaip gerbiama ir pati valstybė.