N. Bliūdžiūtė sutiko su Delfi pasidalinti savo įžvalgomis.
„Jau minėjau ne kartą, kad metinis pranešimas – pats nedėkingiausias kalbos žanras. Didelis spaudimas sutalpinti viską, nieko nepamiršti, taip praskiedžiant prioritetus. Tačiau su vienu uždaviniu Prezidentas, atrodo, susitvarkė – saugumui skyrė daugiausiai dėmesio ir nuo pat pradžių, atsispirdamas pasišpilkavimo pradžioje pagundai“, – feisbuke rašė N. Bliūdžiūtė.
Ji išskyrė pagrindinius G. Nausėdos kalbos akcentus ir, kaip pati pridūrė, pakomentavo juos „matematiškai“.
„PRADŽIA. „Prašom sėst, mieliejji“ – na kaip šito atsisakyti??? Galima tiesiog išlaukti pauzę, nieko nesakant, Seimo nariai tikrai atsisės. Toliaus seka eilinė, pakartojanti faktą, pradžia: šiandien kreipiuosi, nes turiu kreiptis. Pagrindinės kertančios stiprios ir aiškios žinutės pradžioje nėra, tačiau jei imsime tai, kas buvo pasakyta pradžioje kaip kaip žinutę, ji tokia:
„Laiko tėkmė išryškina esmę – tai, ką turime svarbiausio ir brangiausio. Viską, už ką anksčiau kovojome ir ką gynėme. Viską, dėl ko verta kovoti artimiausioje ateityje.
Mūsų šalies nepriklausomybė, suverenitetas ir demokratija – tai mūsų turtas ir gerovės pagrindas.“
AIŠKUS PRIORITETAS. Saugumas – akivaizdus prioritetas, 2000 žodžių iš visų pranešime (esančių) 5000. Beveik pusė pranešimo. Gerai, kad prioritetas nepasimetė ir jam aiškiai skirta vieta ir laikas. Atsispirta pagundai liesti trumpalaikius politinius klausimus. Kritikos vyriausybei yra tikrai , bet ji sukoncentruota gale. Kitavertus, auditorija budriausia pradžioje ir gale“, – pastebėjo ekspertė.
Jos teigimu, šalies vadovas gerai sudėjo akcentus, kalbėdamas apie nemažėjančią Rusijos grėsmę, civilinę saugą.
„Tai rodo , kad Prezidentas tikrai geba kalti trumpai ir aiškiai. Kai nori“, – akcentavo N. Bliūdžiūtė.
Specialistė įvertino ir kitas pranešimo dalis.
„STIPRI PABAIGA/KVIETIMAS VEIKTI. „Pasiekti teigiamų pokyčių mūsų gyvenime reikia kur kas platesnės talkos. Mūsų pasirinkimas – kaišioti pagalius vienas kitam į ratus ar stoti greta vienas kito. Kuris kelias garantuoja sėkmę – daugiau nei akivaizdu.
Kviečiu visus ir kiekvieną dalyvauti kuriant stiprią, teisingą, žalią ir inovatyvią Lietuvą!“
Tik kad ši žinutė liktų, ją reikėjo pasakyti ir pradžioje. Dabar ji yra, bet truputį „pakabinta“.
TEMOS. Karas – mūsų saugumo stirpinimas – Baltarusija – Euroatlantinė Ukrainos, Moldovos integracija – kultūra/lituanistinis švietimas – ekonomika – šeimos – švietimas – klimato kaita – inovacijos/mokslas – gamyba/pramonė – transportas – teisingumas – čekučiai.
KULTŪRA tapo įrankiu. Nors kultūros dalis pakankamai aukštai (aukščiau ekonomikos), – bet iš tikrųjų ji „pakišama“ po saugumo tema tik kaip priemonė atsispirti Rusijos grėsmei, susiaurinant kultūrą iki lituanistinio švietimo ir paveldo išsaugojimo.
EKONOMIKA. Nevieningas žodynas ir tik 260 žodžių. Vakar Lietuvos banko valdybos pirmininkas situaciją įvertino kaip korekciją, Prezidentas sako, jog kai recesija. Nesakau, kad Prezidentas turi derintis prie Lietuvos banko žodyno, bet vieningą signalą siųsti žmonėms būtų neblogai.
ŠVIETIMAS. Akivaizdus prioritetas kalboje – 600 žodžių. Tačiau daug skambių problemos įvardijimų, o ne sprendimų „Kiekvienas jaunas žmogus – tai mūsų valstybės šiandiena ir rytdiena“, „Lietuvoje negali būti pamirštų vaikų. Kiekvienas gyvenimas yra unikalus, todėl neturi tapti biurokratinio nerangumo įkaitu“, – prezidentą citavo ekspertė.
N. Bliūdžiūtė atkreipė dėmesį, kad kalba buvo itin vaizdinga.
„Prezidentas mėgsta naudoti metaforas, analogijas, kurios stiprina kalbos įtaigą: „įstūmė į voratinklį“, „leidžiasi virškinamas“, „tapti grindimis“, „nusiimti rožinius akinius“, „stovėti ant kreivų kojų“, „žiūrėti pro pirštus“, „reali ne fasadinė vienybė“, „stumti traukinį pirmyn“, „metas tarti sudie kryžkelėms“. Gal net, sakyčiau, jų šiek tiek per daug. :) Ypač, kad Prezidentas jas labiau naudoja problemoms įvardinti, o ne sprendimams“, – įvertino komunikacijos ir viešojo kalbėjimo specialistė.
Jos vertinimu, kalbos ritmas ir intonacija buvo gera – prezidentas darė pauzes, palaikė akių kontaktą. Tai, anot N. Bliūdžiūtės, rodo, kad su tekstu tikrai buvo dirbta.
„APIBENDRINANT, – aiškus pagrindinis akcentas (saugumas) ir pabaiga, išvengta rietenų akcentavimo (tik gale), vaizdinga kalba, bet trūksta stiprios pradžios su vieninga žinute, auditorijos vedimo aiškia sudėtingos kalbos struktūra. Manau, kad, apklausus 100 žmonių, gautume nedaug pasikartojančių atsakymų, ką Prezidentas pasakė“, – rašė N. Bliūdžiūtė.
