Vieną didžiausių senamiesčio plotų (šalia senosios Trakų gatvės) užimančiam pranciškonų ansambliui priklausantis mažesniųjų brolių konventualų (Ordo Fratrum Minorum, OFM) vienuolynas atkūrus nepriklausomybę sumaniai atiteko tuomečiams šeimininkams, tad broliams pranciškonams belieka minti teismų slenksčius.
Iš pradžių – šiek tiek tikrosios Vilniaus pranciškonų (mažesniųjų brolių konventualų) vienuolyno istorijos, skelbiamos interneto platybėse. Mindaugo krikšto metu ir iki jo mirties (1250–1263) pranciškonai jau nuolatos gyveno Lietuvoje. 1323 m. Gediminas rašė, kad prieš porą metų jis pastatė dvi bažnyčias pranciškonams: vieną – Naugarduke, kitą – Vilniuje. Visai neseniai, 1996–1997 m., Paminklų restauravimo instituto archeologų ir architektų vykdyti tyrimai patvirtino, kad dabartinės bažnyčios vietoje, šiaurinėje navoje, beveik centre, būta XIV a. vidurio mūrinės bažnytėlės ar koplyčios. Taip pat aptikta kapų, ankstyvesnių už šią koplyčią.
Tai XIII a. pabaigos – XIV a. pradžios gyventojų kapai. Taigi dar prieš pirmosios mūrinės pranciškonų bažnyčios statybos pradžią XIII a. pabaigoje šioje vietoje buvo kapinės, kuriose laidota pagal krikščionių tradicijas. Tai leidžia kelti prielaidą, kad čia būta vienos ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų.
1390 m., sudeginę miestą, kryžiuočiai puolė Vilniaus pilis. Matyt, sudegė ir pranciškonų statiniai. 1421 m. baigta statyti bažnyčia, panašiu metu – ir vienuolynas.
Vienaip ar kitaip, didžiausias sunkmetis pranciškonų vienuolynui prasidėjo XIX a.: bažnyčia ir konvento namai nukentėjo per 1812 m. karą, vėliau, laikotarpiu tarp sukilimų, caro valdžia iš vienuolių pamažu perėmė dalį pastatų ir pritaikė kalėjimui, karo ligoninei bei archyvui. 1863 m. pranciškonai aktyviai padėjo sukilimo dalyviams, todėl po metų iš jų buvo atimtas vienuolynas, o bažnyčia uždaryta ir paversta archyvo fondų saugykla. Vienuolyno pastatai atiteko miesto valdžiai ir buvo naudojami labai įvairiai: kaip butai, įstaigos, ūkiniams reikalams. 1908–1917 m. čia veikė Lietuvių mokslo draugija, 1907–1917 m. – pirmoji Vilniuje dviklasė lietuvių mokykla.
Pranciškonai konventualai siekė atgauti pastatus, bylinėjosi. Iškrausčius archyvą į naujas patalpas, įsikėlė į bažnyčią 1934 m., o vienuolyną juridiškai atgavo 1936 m., galutinai jį atsiėmė 1938 metais. Deja, sovietų valdžia 1941 m. vienuolyno pastatus nacionalizavo. Po karo šie namai buvo naudojami gyventojų butams, skalbyklai, įstaigoms. Bažnyčios pastate įrengta archyvo saugykla. 1992 m. ji iškraustyta, Paminklų restauravimo institutas joje pradėjo mokslinius tyrimus. 1998 m. gegužę bažnyčią grąžino konventualams. Bet ne vienuolyną. Jis iki šiol priklauso svetimiems.
Pranciškonų vargo keliai
Vienuolynas nuo pat 1991 m. kovoja su neteisybe, kai sovietų priverstinai nusavintas turtas buvo ne grąžintas tikriesiems savininkams, o perduotas neteisėtai valdyti tretiesiems asmenims. Jei kalbame teisės kalba, galime konstatuoti, kad, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir pradėjus vykdyti nuosavybės teisės atkūrimo (restitucijos) procesus, pertvarkant nuosavybės rūšis ir formas, valstybė nebuvo tinkamai apskaičiusi viso savo turto ir tuo, be jokios abejonės, kai kas pasinaudojo. Kitais žodžiais tariant, kai kas pasiėmė tai, kas jiems jokiu būdu negalėjo priklausyti. Toks turto nuosavybės formos pakeitimas vadinamas prichvatizacija.
Su šiuo reiškiniu tiesiogiai susidūrė ir pranciškonai konventualai. Jie aktyviai gynė savo teises, tačiau ilgą laiką atsimušdavo į abejingumo ir net teisinio nihilizmo sieną.
„Vienuolyno pastatų užvaldymo ir neteisėto perėmimo privačion nuosavybėn klausimai buvo nagrinėjami daugelyje valstybės institucijų (Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolėje, ministerijose, savivaldybėse ir daugelyje kitų valstybės įstaigų, žynybų bei tarnybų). Valstybės institucijos atsisakydavo ginti visuomenės interesą, o savo neveikimą teisindavo tuo, kad, įregistravus pastatus trečiojo asmens nuosavybėn, ginčus gali spręsti tik teismas, tačiau nuosavybės teisės registravimas nesukuria teisės. Keičiantis valdančiosioms politinėms jėgoms, keisdavosi ir institucijų pozicija“, – sako advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene“ partneris Vilius Bernatonis. Pasak advokato, būtent teisme po ilgus metus trukusios kovos į brolių pranciškonų argumentus buvo įsiklausyta, o bendras vienuolyno ir Lietuvos valstybės ieškinys patenkintas.
„Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad brolių vienuolyno pastatai turi būti išreikalauti iš atsakovo. Šiandien byla laukia nagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Visų instancijų teismuose ginčas vyksta jau beveik devynerius metus, byla perėjo visų instancijų teismus ir jau antrą kartą pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Vienuoliai tikisi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje istorijoje padės tašką ir padės atkurti teisingumą, kurio broliai kantriai laukė jau 20 metų“, – pasakoja V. Bernatonis.
Kaip viskas prasidėjo
Detaliai aprašyti visą pranciškonų konventualų vienuolyno pasisavinimo ir vėlesnių teisybės paieškų istoriją labai nelengva, nes tai iš tiesų ilga ir sudėtinga istorija, pilna datų, skaičių, įstatymų, teismų nutarčių ir institucijų susirašinėjimo citatų. Todėl pabandysiu viską šiek tiek supaprastinti, bet vis dėlto pateikti reikalo esmę.
Sovietmečiu nacionalizuotas vienuolyno turtas buvo perduotas naudoti Profesinių sąjungų tarybai, o ši gautu turtu leido naudotis Lietuvos mokslo ir techninėms draugijoms. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvos mokslo ir techninių draugijų suvažiavime nutarta atsisakyti pavaldumo sovietinėms organizacijoms ir įkurti Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociaciją (LMTDA).
Taigi, 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. perdavimo aktuose nurodyta, kad vienuolyno pastatai organizacijai perduodami „į balansą“.
Anot teisininkų, nekilnojamojo turto perdavimas „į balansą“ jokiu būdu nereiškia nuosavybės teisės perleidimo, nes turto perdavimas „į balansą“, nenurodant, kad aktais yra perleidžiama nuosavybės teisė, reiškia, kad turtas perduodamas operatyviojo tvarkymo (panaudos) teise. Tad turtas liko kontroliuojamas valstybės.
Čia reikėtų paminėti, kad nei Profesinių sąjungų tarybos, nei Lietuvos mokslo ir techninių draugijų, nei LMTDA vardu nuosavybės teisė į vienuolyno pastatus nebuvo registruota. Taip pat pažymėtina, kad valstybės turto apskaita dar ir šiandien nėra sutvarkyta, o laikotarpis nuo 1990 iki 1994 m. buvo puiki proga pasinaudoti tuo, kad nebuvo duomenų bazių, trūko informacijos, neveikė valstybės institucijos arba stigo aiškios kompetencijos atribojimo.
1991 m. liepos 2 d. LMTDA su kitais asmenimis pasirašė UAB Mokslo ir technikos rūmų steigimo sutartį, kurios pagrindu 1991 m. liepos 11 d. aktu už steigiamos bendrovės akcijas sumokėta nepiniginiu įnašu – pastatais. Kadangi nuosavybės teisė į pastatus Lietuvos SSR Ministrų Tarybos potvarkiais nebuvo perduota tretiesiems asmenims ir liko valstybės turtas ), laikytina, kad visi vėlesni sandoriai, kuriais buvo perleidžiamos teisės į pastatus, negali būti laikomi teisėtu pagrindu trečiųjų asmenų nuosavybės teisėms į pastatus atsirasti. Taigi, pastatais negalėjo būti sumokėta už Mokslo ir technikos rūmų akcijas.
Neperdavus ginčo pastatų Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybos nuosavybėn, taryba negalėjo jais disponuoti kaip savo turtu, taigi, negalėjo perleisti ir neperleido ginčo pastatų Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos (MTKD) nuosavybėn. Kadangi MTKD neturėjo nuosavybės teisės į ginčo pastatus, įsteigus LMTDA, ši teisė (nuosavybės) į ginčo pastatus jiems taip pat negalėjo pereiti ir neperėjo.
Dėl tos pačios priežasties ginčo pastatai, į kuriuos atsakovė LMTDA nuosavybės teisės neįgijo, negalėjo būti perduoti kaip turtinis įnašas, sumokant už pasirašytas Mokslo ir technikos rūmų akcijas, nes turtinis įnašas gali būti tik akcininkui nuosavybės teise priklausantis turtas (1990 m. redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 40 str.). Vadinasi, LMTDA kaip neturtinį įnašą į steigiamą atsakovę įnešė turtą, priklausantį valstybei, tai yra sudarė turto, kuriuo neturėjo teisės disponuoti, sandorį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo šio sandorio neteisėtumą.
Baigiant šią dalį reikia pripažinti, kad vis dėlto sudėtingų formuluočių ir nuorodų išvengti nepavyko. Nes istorija iš tiesų sudėtinga.
Su Dievo pagalba – į teismą
Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas kreipėsi į teismą su ieškiniu 2004 m. liepą. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu atsakovų LMTDA ir UAB Mokslo ir technikos rūmų (naujas pavadinimas UAB Pranciškonų rūmai) 1991 m. liepos 11 d. aktą; panaikinti pastatų, esančių Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1, Vilniuje, 1994 m. gegužės 6 d. teisinę registraciją ir bokšto-varpinės 2004 m. birželio 15 d. teisinę registraciją Pranciškonų rūmų vardu; išreikalauti šiuos pastatus iš Pranciškonų rūmų ir grąžinti juos Lietuvos valstybei.
2005 m. birželio 22 d. Vilniaus apygardos teismas atmetė ieškinį. Kaip svarbiausią argumentą nurodė tai, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Tačiau gruodžio 28 d. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovas senaties termino vis dėlto nepraleido.
2006 m. vasarį vienuolynas patikslino ieškinio reikalavimą ir paprašė teismo sprendimu įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei Aplinkos ministeriją atkurti ieškovo nuosavybės teises į pastatus natūra. Išnagrinėjęs Pranciškonų rūmų kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. liepos 12 d. nutartimi atmetė kasacinį skundą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui. Kadangi teisės aktai numato tam tikras išimtis, kai nusavintas religinių bendrijų turtas nėra grąžinamas natūra, Pranciškonų rūmai byloje inicijavo ekspertizę, siekdami nustatyti pastatų pagerinimo mastą ir vertę. Ekspertizės atlikimo laikotarpiu byla buvo sustabdyta.
2009 m. pabaigoje bylos nagrinėjimas atnaujintas. Rengdamiesi nagrinėti bylą valstybei atstovaujančios Vyriausybės atstovai pažymėjo, kad ieškinio reikalavimus dėl pastatų išreikalavimo iš Pranciškonų rūmų ir grąžinimo valstybei palaikytų, tačiau Vyriausybės, atstovaujančios Lietuvos valstybei, statusas neleidžia besąlygiškai sutikti su ieškiniu, nes vienuolyno nuosavybės teisės į nacionalizuotus pastatus grąžinimo klausimas negali būti sprendžiamas teisme – šiai procedūrai teisės aktais numatoma speciali tvarka. Atitinkamai vienuolynas, bendradarbiaudamas su Vyriausybe, patikslino ieškinio reikalavimus, atsisakė ieškinio reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos įpareigojimo atkurti ieškovo nuosavybės teises į pastatus natūra.
Vienuolynas ir Lietuvos valstybė pateikė bendrą ieškinį, kuriuo galutinai suformulavo reikalavimus dėl pastatų išreikalavimo iš Pranciškonų rūmų.
2011 m. balandžio 29 d. Vilniaus apygardos teismas nusprendė ieškinį patenkinti. Žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi atmetė Pranciškonų rūmų ir kitų asmenų pareikštus apeliacinius skundus. Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Ir vis dėlto 2012 m. liepos 31 d. Pranciškonų rūmai pareiškė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Teismas atleido Pranciškonų rūmus nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, priėmė kasacinį skundą ir sustabdė skundžiamų teismų sprendimų vykdymą, iki bus išnagrinėtas kasacinis skundas. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka numatytas 2013 m. sausio 8 dieną.
Pabaigai
Šiame pasakojime buvo labai daug visai neliteratūrinių epizodų – teisės sritis nėra romantiška. Todėl lengvas nukrypimas nepakenks. Beieškant informacijos apie Mažesniųjų brolių pranciškonų ordino vienuolyną, akys užkliuvo už šių eilučių: „XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Vilniaus pranciškonams priklausė septyni kaimai, trys ežerai bei 54 namai Vilniuje. 1526 m. Vilniuje lankęsis Austrijos ambasadorius Sigismundas von Herbersteinas rašė: „Ypač išsiskiria pranciškonų globojamas vienuolynas, kurio statyba itin daug kainavo.“ Pranciškonų vienuolynas garsėjo kaip svarbus intelektinis Vilniaus centras, čia veikė stipriausia XVII a. mokykla, spaustuvė, vienuoliai rengė viešus religinius disputus Vilniaus miestelėnams ir didikams bei teologinio turinio konferencijas. Daug dėmesio skirta mokslui ir menui, ypač muzikai. Vienas svarbiausių reikalavimų stojantiesiems į ordiną ir buvo polinkis į muziką bei muzikiniai gabumai. Įdomu tai, kad prancūziškojo Vilniaus pėdsakai irgi veda į pranciškonų vienuolyną – per 1812 m. karą šiame vienuolyne veikė Napoleono karių ligoninė (kariuomenės iždinė įsikūrė pastate, esančiame Didžiojoje g. 1/2; būtent čia apsigyveno ir kariuomenės intendantas Marie-Henri Beyle’is, kuris vėliau tapo rašytoju ir pasivadino Stendhaliu). Atkuriant to meto istorinius įvykius populiarus JAV kanalas „Discovery“ šiame vienuolyne filmavo paskutines prancūzų karių agonijas. Anot istorinių šaltinių, nė vienas šioje ligoninėje gydytas karys neišgyveno.“
O juk neteisybė taip pat nepadeda išgyventi. Ypač mažesniųjų atžvilgiu.