aA
Jėga, klastotės, propaganda ir gudrybės – šiomis priemonėmis sovietų valdžia lygiai prieš du dešimtmečius paskutinį kartą mėgino užgniaužti Lietuvos laisvės dienos – Vasario 16-osios – minėjimą. 1988-ieji. Lietuvių tautos prabudimo, laisvėjimo, Sąjūdžio gimimo ir pirmųjų daugiatūkstantinių mitingų su trispalvėmis vėliavomis, aukštai iškeltomis virš galvų, metai.
Vėliava
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)
  • Anglys į propagandos krosnį
  • Reklama priešų rankomis
  • Gąsdino ir žiguliuku
  • Kagėbistai dirbo taksistais
  • Minios sklaidytos bananais
  • Nepatikimieji – į ekskursijas
  • Traukinyje tvyrojo anarchija
  • Po poros metų – atgaila
  • Istoriko Arvydo Anušausko komentaras
  • Kelias į laisvę

    Bet metų pradžia visiškai kitokia – Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika atrodo taip, tarsi būtų įstrigusi brežnevinės stagnacijos eroje. Vietos partinis aparatas klusniai kartoja iš Maskvos skambančius perestroikos šūkius, tačiau nė nemėgina jų įgyvendinti, imtis radikalių permainų.

    Istorikų nuomone, būtent sovietinės Lietuvos valdžios inertiškumas, nemokėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės nuotaikų ir aklas laikymasis įsikibus senų valdymo metodų tik pagreitino jos eižėjimą. Pakako vos kelių kibirkščių, ir kontrolė ėmė slysti iš senamadiškų pažiūrų komunistinės nomenklatūros rankų. Viena tokių kibirkščių, uždegusi laisvės liepsną, buvo didžiulio atgarsio sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-osios sukakties minėjimas.

    Vasario 16-osios dvasia daugelio lietuvių atmintyje buvo gyva per visą sovietų okupacijos laikotarpį – vos ne kasmet tai vienur, tai kitur po nakties suplevėsuodavo tautinės trispalvės, tačiau 1988-aisiais šios datos minėjimas po kelių dešimtmečių pirmą kartą tapo atviras ir paskutinį kartą – draudžiamas bei persekiojamas.

    Anglys į propagandos krosnį

    Vasario 16-osios minėjimui 1988 m. aktyviai rengtasi abiejose barikadų pusėse: sovietų valdžia nerimavo, kad vėl pasikartos kas nors panašaus į 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kai LLL sukviesti žmonės pirmą kartą viešai pasmerkė Molotovo–Ribbentropo paktą, o disidentai nė neslėpė, kad planuoja tai daryti.

    Dar sausio pabaigoje Lietuvos komunistų partijos Centro Komitetas įsteigė specialią antrojo partijos sekretoriaus Nikolajaus Mitkino vadovaujamą operatyvinę komisiją, kuri turėjo sutelkti partinių ir represinių struktūrų bei „darbo kolektyvų“ pajėgas kovai „prieš buržuazinį nacionalizmą bei klerikalinį ekstremizmą“.

    „Ant kilimo“ buvo kviečiami vyskupai ir Vilniaus bažnyčių klebonai, aukštųjų mokyklų rektoriai ir profesinių mokyklų vadovai, įmonių direktoriai. Jie buvo įtikinėjami panaudoti visą įtaką, kad jiems pavaldūs ar jų autoritetui paklūstantys asmenys nedalyvautų jokiuose nesankcionuotuose vasario 16-osios renginiuose.

    Buvo užkurta galinga propagandos mašina: spaudoje pasirodė dešimtys publikacijų, kuriose buvo menkinama Lietuvos Nepriklausomybės Akto reikšmė ir įrodinėjama, kad Lietuvos valstybingumas sietinas tik su 1918–1919 m. „socialistine revoliucija“. Tas pačias „tiesas“ skelbė politiniai agitatoriai, lankydamiesi įvairiose įmonėse ir mokyklose. O priešingos žinios į Lietuvą sklido Laisvosios Europos, Vatikano ir Amerikos balso radijo stočių bangomis.

    Reklama priešų rankomis

    Propagandinio darbo kulminacija tapo vasario 15 d. valdžios surengtas mitingas Gedimino (dabar Katedros) aikštėje, kuriame, valdžios sumanymu, Tarybų Lietuvos „darbo žmonės“ išreiškė pasipiktinimą JAV prezidento Ronaldo Reagano „kišimusi į lietuvių liaudies reikalus“. Mat vasario 11 d. R.Reaganas paskelbė pareiškimą apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m. ir pakartojo, kad JAV niekada nepripažins Lietuvos okupacijos ir aneksijos.

    Aktyvi buka propagandinė kampanija davė visiškai priešingą rezultatą – apie vasario 16-ąją ir jos reikšmę sužinojo net tie, kurie gimė po karo ir nieko apie ją nebuvo girdėję iš artimųjų. „Propagandiniai teiginiai, neva Nepriklausomybės Aktas yra nereikšmingas, klaidingas, neturi nieko bendra su Lietuvos valstybingumu, kaip tik paskatino žmones juo domėtis. Propaganda išpopuliarino Aktą – juk ištisas dvi savaites prieš tai spaudoje apie tai buvo rašoma. Mes net nesitikėjome, kad su sovietų propagandinės mašinos pagalba pasieksime tokio didelio atgarsio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“, – prisimena buvęs disidentas Vytautas Bogušis.

    Vienas nesankcionuoto Vasario 16-osios minėjimo organizatorių V.Bogušis, deja, buvo priverstas tą dieną praleisti KGB tardytojo kabinete. Gretimuose kabinetuose tuo pat metu buvo prievarta laikomi kiti Lietuvos laisvės lygos aktyvistai: Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Andrius Tučkus, tačiau Vilniaus gatvėse dėl to ramiau nepasidarė.

    Gąsdino ir žiguliuku

    „Pirmą šaukimą atvykti į KGB gavau sausio 26 d. Po poros dienų – dar vieną. A.Terleckas ir kiti taip pat gavo tokius šaukimus, tačiau niekas niekur nėjo. Vasario pradžioje pas mane patį atėjo vienas veikėjas iš CK ir pareiškė: rugpjūčio 23-iąją suorganizavote, o vasario 16-osios mes jums neleisime. Tada su A.Terlecku pasikalbėjome, kad tikriausiai prieš mus bus imtasi represijų“, – „Vilniaus dienai“ pasakojo V.Bogušis.

    Likus maždaug savaitei iki Vasario 16-osios disidentinio judėjimo aktyvistai buvo uždaryti į namų areštą, o telefonai jų namuose išjungti. Savaitgalį jiems neleista nė kojos iš namų iškelti, o darbo dienomis tiek į darbą, tiek namo lydėjo nė per žingsnį nesitraukianti milicininkų ir saugumiečių uodega.

    „Nė žingsnio negalėjome žengti be KGB ir milicijos. Ir anksčiau mus sekdavo, tačiau pirmą kartą taip atvirai ir demonstratyviai, tarsi norėdami įbauginti. Vieną dieną, kai ėjome su A.Terlecku gatve, net žiguliukas gąsdindamas buvo užšokęs ant šaligatvio. Jie aiškiai bandė spausti mus, kad pabūgtume ir nedalyvautume jokiuose renginiuose“, – prisiminimais dalijosi V.Bogušis.

    Į KGB rūmus tuometiniame Lenino (dabar Gedimino) prospekte V.Bogušis buvo išvežtas vasario 16-osios rytą iš Jaunimo teatro, kur tuo metu dirbo. Prieš tai jis dar spėjo pasiginčyti su paskaitos skaityti atėjusiu propagandininku, kuris piktai pliekė „buržuazinius nacionalistus kurstančią Ameriką“.

    Kagėbistai dirbo taksistais

    KGB tardytojo kabinete V.Bogušis buvo laikomas nuo 10 val. ryto iki beveik vidurnakčio. „Kai į kabinetą įėjo ypatingai svarbių bylų prokuroras Jurgis Bakučionis, jo iš karto paklausiau, ar šiandien pareisiu namo. J.Bakučionis patikino, kad šįkart dar pareisiu. Bet nereikėjo net eiti – prieš vidurnaktį jie mane patys namo į Senamiestį parvežė, nenorėjo paleisti pėsčio, kadangi mieste dar nevisiškai ramu buvo“, – kalbėjo V.Bogušis.

    „Vos grįžau namo, po kokių dešimties minučių į duris pasibeldė A.Terleckas. Jį irgi kagėbistai norėjo vežti namo, tai jis pasiprašė, kad pas mane atgabentų. Dar pajuokavau, kad be reikalo juos paleido, kaipgi po to naktį parsiras namo į Nemenčinės plentą, o Antanas irgi tik nusijuokė, kad kiti parveš. Pasidalijome įspūdžiais su žmona, parėjusia iš pamaldų Šv. Mikalojaus bažnyčioje, ir vidurnaktį šventės proga pakėlėme po taurelę“, – su šypsena prisiminė dviejų dešimtmečių senumo įvykius V.Bogušis.

    Jau kitą dieną juodu su A.Terlecku nuskubėjo į Rasų kapines padėti gėlių ant Jono Basanavičiaus ir nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių karių kapų. KGB paakintas Jaunimo teatro kadrų skyrius dar bandė už šį veiksmą „prikirpti“ V.Bogušį, tačiau nieko nepešė: šis kapinėse lankėsi per pietų pertrauką – laisvu laiku.

    Minios sklaidytos bananais

    Vasario 16-osios minėjimo organizatoriai Vilniuje buvo numatę tokį veiksmų planą: vieni dalyviai vakare renkasi į Šv. Mikalojaus, kiti – į Šv. Onos bažnyčią. Po mišių, per kurias kalbama apie nepriklausomybę ir pagerbiami už ją kovojusieji, abi tikinčiųjų grupės patraukia miesto centro link, susitinka Gedimino aikštėje, ir iš ten jau kartu Lenino prospektu žygiuoja iki KGB rūmų. Čia buvo numatyta sakyti kalbas.

    Saugumiečiai apie šį planą žinojo ir buvo pasiruošę. Demonstrantų grupei, žygiavusiai iš Šv. Mikalojaus bažnyčios, milicija kelią pastojo prie rotušės. Milicininkams ir saugumiečiams bandant išsklaidyti minią įvyko susistumdymas, keli asmenys buvo sučiupti ir įgrūsti į milicijos mašinas.

    Antrajai grupei iš Šv. Onos bažnyčios pavyko pražygiuoti per Senamiestį ir įžengti į Gedimino aikštę. Čia minia sugiedojo Tautišką giesmę, Maronio „Lietuva brangi“ ir kitas patriotines dainas. Žengiančių į prospektą žmonių laukė kitas saugumo ir milicijos kordonas. Panaudojus jėgą demonstrantai buvo išsklaidyti.

    Dokumentuose užfiksuotas ir trečiasis neramumų epicentras – Kalnų parkas, kuriame buvo susirinkusi didelė grupė jaunuolių, nuo kelių šimtų iki poros tūkstančių, daugiausia – profesinių technikos mokyklų mokiniai. Per susistumdymus su milicininkais keli jų buvo sumušti, dar keli sulaikyti, išvežti į atokias vietas už miesto ir paleisti.

    Susidūrimų su milicija būta ir Kaune – Rotušės aikštėje, prie Maironio kapo, milicininkai žmones mušė guminėmis lazdomis. Akcijos, skirtos paminėti Nepriklausomybės Akto paskelbimą, vyko dar keliolikoje Lietuvos vietovių.

    Nepatikimieji – į ekskursijas

    Vasario 16-ąją jaunimo gatvėse galėjo būti gerokai daugiau, jeigu ne KGB ir N.Mitkino komisijos sumanyta gudrybė. Rengiantis minėjimui buvo sugalvotas būdas, kaip atsikratyti tūkstančių nepatikimų, įtartinų pažiūrų ar neigiamomis kalbomis sovietų santvarkos atžvilgiu pasižymėjusių moksleivių ir studentų. Likus kelioms dienoms iki draudžiamos šventės jie buvo išvežti į daugiadienes ekskursijas po Lietuvą ir gretimas SSRS respublikas.

    Virėjo specialybės prieš dvidešimt metų mokęsis tada šešiolikmetis vilnietis Ernestas Vyrukaitis su dar keliais šimtais bendraminčių iš įvairių Vilniaus profesinių technikos mokyklų vasario 16 d. atsidūrė traukinyje tarp Baltarusijos ir Ukrainos. Maršrutas driekėsi per Minską, Kijevą ir Lvovą. Iš kiekvienos mokyklos buvo atrinkta po kelis ar keliolika daugiausia įtarimo keliančių mokinių. Pasak E.Vyrukaičio, traukinyje jis nesutiko nė vieno ruso – juo vežti tik lietuviai.

    „Niekada neišsiskyriau lojalumu sovietų valdžiai. Ne kartą buvau tampomas mokykloje už savo kalbas. Kai kariniame komisariate per patikrinimą pareiškiau, kad tokia sovietinė armija, kokia yra, niekam nereikalinga, kad turėtų būti ne šauktinių, o profesionali kariuomenė, man į bilietą buvo įrašyta, kad mano „pašaukimas“ – statybos batalionas, „stroibatas“. Tačiau tą vasarį man buvo pasakyta, kad ši ekskursija – tai paskatinimas. Tik po to, kai Lietuvoje likę draugai manęs paklausė, kur buvau vasario 16-ąją, susigriebiau. Fantastiškas planas: tau pasako, esą vešime dėl to, kad esi toks geras, o iš tiesų išveža kaip nepageidaujamą ir nereikalingą asmenį“, – ir dabar dar stebisi E.Vyrukaitis.

    Traukinyje tvyrojo anarchija

    Ekskursija specialiu traukiniu E.Vyrukaičiui ir dabar atrodo buvusi kupina anarchijos: lydintys pedagogai pernelyg nesirūpino, kuo užsiima mokiniai, nesipiktino, jei jie Minske ar Kijeve atsiskirdavo nuo grupės, ir pro pirštus žiūrėjo, kaip nepilnamečiai svaiginasi alkoholiu.

    „Jiems buvo svarbu tik tai, kad mes tomis dienomis būtume ne Lietuvoje. Kad ir ką darėme, nesulaukėme jokių priekaištų. Pavyzdžiui, Lvove buvo galima nusipirkti pigaus vyno, tai pusė traukinio eilėje prie jo stovėjo. Iš Minsko autobusais visi buvo vežami į Chatynės memorialą, o aš tuo metu likau mieste pirkti krepšinio kamuolių – žinojau, kur gerų galima gauti. Kijeve irgi atsiskyriau nuo kitų, kad galėčiau susitikti su ten gyvenančiu savo draugu. Netgi, pamenu, kažkaip kukliai tą pačią Vasario 16-ąją traukinyje paminėjome, irgi niekas nieko nesakė“, – apie keistą ekskursiją pasakojo E.Vyrukaitis.

    Traukinys su profesinių technikos mokyklų moksleiviais iš Lietuvos išvažiavo likus porai dienų iki draudžiamos šventės ir kelyje užtruko beveik savaitę.

    „Kartais pajuokauju, kad mes buvome paskutiniai tremtiniai iš Lietuvos, – šypsosi E.Vyrukaitis. – O jei rimtai, net nežinau, ar jiems vertėjo mane vežti. Gal aš nieko nebūčiau pridaręs tą dieną, o gal ir būčiau. Kas dabar žino? Viskas priklausė ne nuo vieno žmogaus, o nuo kompanijos.“

    Po poros metų – atgaila

    Nepaisant gąsdinimų, grasinimų ir trumpalaikių sulaikymų, nė vienas asmuo už antisovietinę veiklą 1988 m. vasarį jau nebuvo teisiamas.

    „1988-ųjų pradžioje mums jau buvo lengviau veikti, nei ankstesniais metais. Mes jau turėjome užmezgę daugiau kontaktų su užsieniu, galėjome pasikviesti užsienio žurnalistų iš „Reuters“, APN ar BBC. Ir, svarbiausia, jau buvo justi sovietinės imperijos smarvė, atrodė, kad votis pritvinko ir tuoj tuoj sprogs, – „Vilniaus dienai“ sakė V.Bogušis. – Po metų Vasario 16-oji jau buvo minima kuo laisviausiai – su mitingais ir vėliavomis.“

    Lygiai po metų, 1989-ųjų vasario 16-ąją, Kaune atidengtas pokario metais nuverstas Laisvės paminklas. Vilniuje tuo pat metu ant pastato M.Gorkio (dabar Pilies – red. past.) gatvėje, kur buvo pasirašytas 1918-ųjų Nepriklausomybės Aktas, atidengta memorialinė lenta, o valdžia surengė oficialų šventinį minėjimą Akademiniame dramos teatre.

    Dar po metų iškilmingas minėjimas surengtas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame dalyvavo ne tik Sąjūdžio, Bažnyčios ir visuomeninių organizacijų atstovai, bet ir LTSR vadovybė. Per šį minėjimą tuometinis LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Algirdas Brazauskas ištarė atgailos žodžius: „Atėjome pagerbti iškiliausią mūsų istorijos datą. Atėjome čia ir atgailai už tai, kad Vasario 16-ąją, kaip ir daugelį kitų ryškiausių Lietuvos istorijos puslapių, taip ilgai ir neleistinai buvo stengiamasi apnešti užmaršties dulkėmis.“

    Istoriko Arvydo Anušausko komentaras

    1988-ųjų vasaris turėjo daug įtakos vėlesniems įvykiams. Pirmiausia žmonės pamatė, kad nepaisant iš Maskvos sklindančių gražių pažadų apie perestroikos reformų planus, vietinė valdžia nieko nesiruošė keisti ir naudojo tas pačias propagandines akcijas. Manau, tokia valdžios reakcija tik sustiprino žmonių įsitikinimą, kad reikia aktyviau veikti. Ir jau kovą, balandį bei gegužę kūrybinėse organizacijose prasidėjo nebe slaptos, o oficialios diskusijos, kuriose buvo kalbama apie reformas, pirmiausia ekonomines, kovą su biurokratija, aplinkosaugos ir paveldo apsaugos problemas. Liaudies fronto susikūrimas Estijoje balandžio 13 d. taip pat paskatino mąstyti apie organizuotus veiksmus Lietuvoje. Taigi estų pavyzdys ir įvykiai Lietuvoje turėjo įtakos Sąjūdžio atsiradimui. Apie tai kalbėdami negalime pamiršti aktyvios LLL veiklos.

    Tuometinė valdžia, atsisakiusi tiesioginių represijų prieš politinius oponentus, nebuvo išradusi kitų metodų, kaip elgtis naujomis sąlygomis. Pamažu ji susivokė, kad oponentus vis dėlto reikėtų izoliuoti, apriboti jų laisvę – tokie planai jau buvo kuriami, aiškinamasi, kokios pajėgos iš KGB ir vidaus reikalų sistemos tas užduotis turėtų atlikti, bet tam, kad toks planas būtų pradėtas vykdyti, Lietuvoje reikėjo įvesti ypatingąją padėtį, panašią į paskelbtąją Lenkijoje 1981 m. O tam jau reikėjo politinio sprendimo iš Maskvos, kurio taip ir nebuvo sulaukta.

    Kelias į laisvę

    1987 m. rugpjūčio 23 d. – LLL Vilniuje prie A.Mickevičiaus paminklo surengė pirmą viešą mitingą, kuriame buvo pasmerktas Ribbentropo-Molotovo paktas ir nuskambėjo šūksniai „Laisvės!“

    1987 m. lapkričio 14 d. - mirė LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Jo vietą užėmė Ringaudas Songaila.

    1988 m. vasario 16 d. - LLL pirmą kartą organizavo viešą Nepriklausomybės akto pasirašymo sukakties paminėjimą. Eitynes išvaikė KGB ir milicija.

    1988 m.. birželio 3 d. - Mokslų akademijos patalpose susibūrė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

    1988 m. birželio 14 d. - didiesiems 1941 m. trėmimams paminėti surengtame LLL mitinge Gedimino aikštėje pirmą kartą viešai išskleista tautinė vėliava.

    1988 m. birželio 24 d. - pirmasis Sąjūdžio renginys – į Maskvą iš Gedimino aikštės palydėti TSKP XIX sąjunginės konferencijos delegatai.

    1988 m. liepos 20 d. - pradėtas masinis „Žemynos“ ekologijos klubo dviratininkų žygis per Lietuvą.

    1988 m. rugpjūčio 23 d. - Sąjūdžio mitingas Vingio parke Ribbentropo-Molotovo pakto metinėms pažymėti, kuriame dalyvavo apie 250 tūkst. žmonių.

    1988 m. rugsėjo 28 d. - milicija ir kareiviai guminėmis lazdomis išvaikė Gedimino aikštėje surengtą LLL mitingą, skirtą Ribbentropo-Molotovo antrojo slaptojo protokolo pasirašymo sukakčiai. Įvykis gavo „bananų baliaus“ pavadinimą.

    1988 m. spalio 7 d. - tautinė vėliava iškilmingai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte.

    1988 m. spalio 19 d. - iš pareigų atleistas LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila. Kitą dieną LKP CK plenumas į šias pareigas išrinko A.Brazauską.

    1988 m. spalio 22-23 d. – Vilniuje įvyko Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Vilniaus Katedra grąžinta tikintiesiems.

    1988 m. lapkričio 1 d. - iš kalėjimų paleisti beveik visi politiniai kaliniai.

    1988 m. lapkričio 18 d. - LTSR Aukščiausioji Taryba lietuvių kalbai, tautinei trispalvei ir Tautiškai giesmei suteikė valstybinį statusą.

    1989 m. vasaris - SSRS valdžios šalininkai susibūrė į organizaciją „Vienybė-Jedinstvo-Jednosc“.

    1989 m. gegužės 18 d. - LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė LTSR Konstitucijos pataisą, kurioje skelbiama, kad „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai“.

    1989 m. birželio 3 d. - nuo visasąjunginės organizacijos atsiskyrė Lietuvos komjaunuoliai.

    1989 m. liepos 7-16 d. - aplinkosauginė bendrija „Atgaja“ surengė taikos žygį per Lietuvą, kurio metu buvo renkami parašai reikalaujant išvesti okupacinę kariuomenę.

    1989 m. rugpjūčio 23 d. - 50-osios Ribbentropo-Molotovo pakto metinės paminėtos gyvuoju „Baltijos keliu“ – rankomis susikibusių žmonių grandinė per Lietuvą, Latviją ir Estiją nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino.

    1989 m. gruodžio 19 d. didžioji dalis LKP XX suvažiavimo delegatų balsavo už partijos savarankiškumą nuo SSKP.

    1990 m. sausio 11 d. - į Lietuvą, įtikinėti, kad atsiskyrimas nuo SSRS būtų klaida, atvyko SSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas.

    1990 m. vasario 7 d. - LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, kuriuo paskelbė, kad 1940 m. liepos 21 d. „priimta“ deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSSR įstatymas dėl Lietuvos priėmimo į SSSR yra neteisėti ir juridiškai negalioja.

    1990 m. vasario 24 d. - įvyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. Juos triuškinančiai laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai.

    1990 m. kovo 11 d. - Aukščiausioji Taryba priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

    „Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:

    Derybas žlugdo ilgas liežuvis

    Aukštaūgis vertina Vilniaus pranašumus

    Šventės primena apie vėliavas

    Parašykite savo nuomonę
    arba diskutuokite anonimiškai čia
    Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
    Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

    Top naujienos

    Tapinas: jeigu jau galime žveją nukelti girtą nuo ledo, tai gal galime ir prezidentę į Rygą nuskraidinti (178)

    Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas dėl lėktuvo gedimo nevykti į Latvijos...

    Panevėžio ir Prienų klubų siekiams pasipriešino „Žalgiris“ (1)

    Pirmadienį vykusiame Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) visuotiniame susirinkime netrūko įtampos....

    Ne visi lietuviai norėtų dirbti trumpiau už tą patį atlyginimą (67)

    Didžioji dauguma lietuvių norėtų, kad jų darbovietė sutrumpintų darbo valandas , palikdama tą...

    Rusijos samdinius traukia iš „pilkosios zonos“: mes reikalaujame, prašėme jau užtektinai (23)

    Rusijos kariuomenės veteranams atstovaujantis forumas sekmadienį nutarė žengti neįprastą...

    Kai kurioms Lietuvos ligoninėms – neišvengiami pokyčiai: likimą pasirinkti galės pačios (92)

    Pasirodė sąrašas 15 ligoninių, kurios turėtų būti arba uždarytos, arba pertvarkytos. Pasak...

    Įsivaikinusi moteris: tiesa, kad vaikas auga ne biologinėje šeimoje, turi savo kainą (48)

    Daugelis žmonių turi stiprų poreikį tėvystei, tačiau nepavykus natūraliu keliu susilaukti...

    Paskelbtas pavojingiausių žaislų sąrašas: ko per Kalėdas vaikams geriau nedovanoti

    Artėjant Kalėdų karštinei, Jungtinėse Amerikos Valstijose paskelbtas 10 pavojingiausių žaislų...

    „Benzingalviams“ standartinis „Lamborghini Huracan“ pasirodė per lėtas – pavertė žvėrimi (1)

    „Lamborghini“ yra greiti automobiliai, tačiau kai kuriems jų, rodos, įspūdingos galios...