Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė, profesorė Dalia Leinartė pasakoja, kad kova dėl moterų teisių buvo itin arši Anglijoje XX amžiaus pradžioje. Šioje šalyje sufražistės, kovojusios dėl moterų teisių, už langų daužymą būdavo sodinamos į kalėjimą, o paskelbusiąsias bado streiką prievarta maitindavo per nosį įkištu katateriu. Beje, maistas būdavo kiek neįprastas – pienas su brendžiu, apsvaigindavęs kalines.
„Daugelis Anglijos feminisčių buvo įkalintos dėl drastiškų kovos už balsavimo teisę būdų. Tie drastiški būdai kartais būdavo ir juokingi. Pavyzdžiui, jos dažnai daužė parlamento langus, o Constance Lytton išmušė ministro pirmininko mašinos langus. Dėl tokių ir panašių kovos būdų C. Lytton kalėjo keturis kartus“, - teigė D. Leinartė.
Garsi Anglijos sufražistė Emily Wilding Davison ristūnų lenktynėse 1913 m. puolė po karaliaus Jurgio V žirgo kanopomis, buvo sutrypta ir po kelių dienų mirė.
Tuo tarpu kituose kraštuose kova dėl moterų teisės balsuoti, pasak D. Leinartės, buvo ramesnė, nors, tarkime, Amerikoje po Antrojo pasaulinio karo feministės buvo laikomos arba komunistų agentėmis, arba isterikėmis.
Europoje balsuoti pirmiausia galėjo suomės
Lyčių studijų centro direktorė D. Leinartė pasakoja, kad pirmiausia visuotinė rinkimų teisė buvo suteikta Suomijos moterims. Suomija balso teisę moterims suteikė 1907 m., tuo metu ji priklausė Rusijos imperijai. Tiesa, tam tikro turto turinčios ir mokesčius mokančios suomės, gyvenančios ne miestuose, balso teisę municipaliniuose rinkimuose gavo 1863 m., miestuose ši reforma įgyvendinta 1872 m.
Anglijoje balso teisė moterims suteikta 1918 m., tačiau tik toms, kurios turėjo turto. Po dešimties metų moterų rinkimų teisė išties tapo visuotinė.
Amerikoje moterys galėjo balsuoti nuo 1920 m., tačiau, pasak D. Leinartės, tik 1964 m. JAV buvo priimtas teisės aktas, kuris draudė diskriminaciją darbo rinkoje ne tik rasės, bet ir lyties pagrindu. Iniciatyvą drausti diskriminaciją lyties pagrindu parodė konservatyvių pažiūrų Howardas Smithas, Kongreso narys iš Virdžinijos valstijos, kuris vėliau aiškino „tik juokavęs“.
Maža to, Amerikoje nuo 1923 m. yra bandoma įtvirtinti konstitucinę nuostatą, kad vyrai ir moterys turi lygias teises, tačiau net ir šiais laikais tokios nuostatos JAV Konstitucijoje nėra.
Prancūzija moterų balsavimo teisę įtvirtino neįtikėtinai vėlai – tik 1944 m.
Lietuva šiame kontekste panašesnė į Šiaurės šalis – Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. buvo priimta deklaracija, kurioje rašoma: „reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu neskiriant lyties“.
„Jeigu Lietuva būtų buvusi savarankiška, toks sakinys būtų reiškęs palankumą moterų balsavimo teisėms. Petrapilio lietuvių Seimo rezoliucijose, priimtose 1917 m., moterims jau buvo suteikta balsavimo teisė. Moterų teisių požiūriu mes visiškai neatsilikome. Moterų organizacijos lygiai taip pat buvo kuriamos ir XIX amžiaus viduryje, o lietuviškai kalbančios moterys 1905 m. įkūrė pirmą organizaciją moterų teisėms ginti. Moterų judėjimo istorijoje mes lygiuojamės į Šiaurės šalis“, - pasakojo D. Leinartė.
Balsavimas dar ne viskas
Tačiau galimybė balsuoti – dar ne viskas, nes dar svarbiau buvo teisė į mokslą, turto valdymo klausimai, galimybės dirbti ir užsidirbti, teisė išsiskirti, turto dalybos skyrybų atvejais, vaikų priežiūra ir išlaikymas.
Skyrybos Anglijoje įteisintos 1857 m., Prancūzijoje – 1792 m., JAV – skirtingai įvairiose valstijose. Anglijoje skyrybos buvo įmanomos ir prieš 1857-uosius, tačiau dažniausiai tik vyro prašymu ir leidus parlamentui – tai buvo itin brangu, todėl prieinama tik turtuoliams.
Kaip pasakoja D. Leinartė, Anglijoje iki XIX amžiaus visas žmonos turtas, kilnojimas ir nekilnojamas, atitekdavo vyrui. Jis galėjo elgtis su žmonos turtu (įskaitant papuošalus) savo nuožiūra.
XIX amžiuje skyrybų atveju Anglijoje moteris teisme galėjo prašyti gauti išlaikymą ir teisę į vaikų priežiūrą, bet vaikai buvo laikomi tėvo nuosavybe. Paprastai iki septynių metų motina galėjo tikėtis prižiūrėti vaikus, po to teismas peržiūrėdavo sprendimą.
Prancūzijoje po skyrybų moteris galėjo tikėtis išlaikymo tiek, kiek leido vyro lėšos. Jei tokių nebuvo, moteris išlaikymo neturėjo.
Amerikoje daugumoje valstijų po skyrybų moteris turėjo teisę į savo atsineštą turtą, bet labai nedideliam procentui moterų teismas priteisdavo mokėti išlaikymą.
Beteisės buvo net aukštuomenės moterys
Knygoje „Ievos dukterys“ žinoma suomių rašytoja Kaari Utrio aprašė anglų aukštuomenės moters ir žinomos romanų bei eilėraščių rašytojos Caroline Norton likimą, kurios vyras 1836 m. pareikalavo skyrybų, nurodydamas žmonos kaltę, nors kaltinimai buvo atmesti, nes C. Norton kaltę liudiję tarnai buvo papirkti.
Vyrui priklausė net trys jos berniukai, ji negalėjo su jais susitikti, nors nebuvo nubausta už jokį nusikaltimą.
„Beveik nebuvo tokių gyvenimo situacijų, kuriose ištekėjusi moteris būtų savarankiškai disponavusi šeimos turtu. Galimybė išsiskirti buvo labai ribota, nors Anglija yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje leidus parlamentui buvo galima išsiskirti. Tačiau jeigu moteris svetimavo, vyras išsiskirti galėjo labai lengvai, o moteris prarasdavo viską – teises į savo turtą, niekada neturėjo teisės matyti savo vaikų“, - teigė Lyčių studijų centro vadovė D. Leinartė.
Kada vyras vesdavo žmoną už pavadžio į turgų?
Pasak D. Leinartės, pirmoji feminizmo banga kilo XIX amžiaus pabaigoje, nes tuomet apskritai pradėta kalbėti apie moterų žmogaus teises. Iniciatyvių moterų grupės ėmė kalbėti, kad moterys neturi apskritai jokių teisių, tad tiek Amerikoje, tiek Anglijoje kova vyko dėl visko: dėl skyrybų, dėl galimybės po skyrybų prižiūrėti vaikus, dėl galimybės dirbti, dėl galimybės balsuoti.
Tačiau balsavimo teisė tapo pagrindine vėliava, nes tapusios elektorato dalimi moterys galėjo tikėtis paveikti politinius sprendimus.
D. Leinartė pasakoja, kad net XX amžiaus pradžioje Anglijos kaimuose dar gyvavo ritualas, kai skyrybų metu fermeris uždėdavo virvę žmonai ant kaklo ir nuvesdavo į turgų – ten jų laukdavo vyras, kuris vėliau tikėdavosi vesti šią moterį. Nuvedęs į turgų žmoną fermeris ją pasverdavo kaip karvę ir už simbolinę sumą parduodavo naujajam vyrui – po to visi traukdavo į smuklę.
„Tais laikais skyrybos dažniausiai vykdavo, kai viena iš pusių turėdavo kitą žmogų, tada ir būdavo atliekamas toks ritualas“, - sakė D. Leinartė, patikslinusi, kad tokį paprotį etnografai fiksavo net 1920 m.
Lietuvoje civilinė santuoka ir skyrybos įteisintos tik sovietų okupacijos laiku
Beje, Lietuvoje iki pat sovietų okupacijos galiojo religiniai įstatymai ir civilinės santuokos nebuvo, todėl oficialios skyrybos (santuokos anuliavimas arba separacija) buvo labai retas reiškinys.
„Žinoma tarpukario Lietuvos teisininkė Liuda Purėnienė yra parašiusi knygelę apie tuoktuves ir skyrybas. Jos duomenimis, tuo metu Lietuvoje buvo apie 30 tūkst. neformalių sugyventinių, kadangi oficialiai išsiskirti nebuvo galima, bet gyvenimas vertė – todėl sugyventinių tradicija Lietuvoje visada egzistavo, o bendruomenė ir kaimynai tokius žmones toleravo“, - pasakojo D. Leinartė.
„Jeigu vyras išeidavo ir palikdavo moterį vieną dieną, pasiimdavo viską, ką galima pasiimti. Net jeigu moterį vyras palikdavo ūkyje, nes žemės nepasiimsi, ji viena vis tiek neišgyvendavo, nes reikėjo darbo rankų. Susituokti oficialiai taip pat negalėdavo, todėl tokios moters ūkis dažnai likdavo nugyventas ir ji prisijungdavo prie valkataujančių grupių“, - sakė D. Leinartė.
Tačiau, pasak profesorės, laikoma, kad Lietuva buvo gana pažangi moterų teisių klausimu, nes, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Statutuose numatytos sąlygos, kad moterys būtų apsaugotos vyro mirties atveju. Tuo tarpu Anglijoje mirus vyrui visos šeimos globa ir turtas atitekdavo vyro giminėms. Ištekėjusių moterų teisė į nuosavybę Anglijoje įtvirtinta tik 1882 m.
