Kai ankstyvą 2022-ųjų vasario 24-ą Ukrainą pažadino rusiškų kruizinių ir balistinių raketų salvės – „Kalibr“, Ch-101/55, „Iskander“ ir kitos smigo į ukrainiečių oro uostus, radarus, vadavietes, kareivines, tai atrodė pabaigos pradžia. Pagal Rusijos karinės vadovybės sumanymą tai turėjo būti triuškinantis, Ukrainos karinę ir politinę vadovybę paralyžiuoti turėjęs smūgis.
Iš didelio nuotolio paleidžiamų raketų tikslas yra siekis palaužti priešininko valią, gebėjimus bei pajėgumus kautis – tai 1991-siais Persijos įlankos kare pademonstravo JAV, tai norėjo pakartoti Rusija. Bet nepavyko. Smūgis netapo triuškinančiu ar lemiamu.
Kaip ir kitos Rusijos surengtos atakos – nuo pernai spalį rengtos masinės kruizinių, balistinių raketų, iranietiškų dronų apšaudymo kampanijos iki pastarojo savaitgalio salvių – visų šių atakų poveikis pasirodė ribotas. Karas Ukrainoje nesibaigė nei pirmą savaitę, nei pirmais metais.
