aA
Buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka teigia, kad Rusijos imperines ambicijas patys finansuojame savo abejingumu.
Viktoras Juščenka
© DELFI / Domantas Pipas

„Europa ne tik nesuvokia Rusijos iššūkio masto, bet ir neturi mechanizmo jam suvaldyti“, – sako jis.

Pasak V. Juščenkos, Europa neišlaikė vienybės išbandymo „Nord Stream 2“ projektu – aplodismentų verta tik Danija, bet kitos šalys, deja, pasekė ne jos, o Vokietijos pavyzdžiu. V. Juščenką stebina ir kai kurie kiti Europos sprendimai. Apie juos, JAV santykius su Rusija ir sėkmės planą Ukrainai į Prezidento Valdo Adamkaus vardo konferenciją Vilniuje atvykęs V. Juščenka kalbėjo interviu LRT.lt portalui.

– Ko gero, neverta klausti, kas yra didžiausias saugumo iššūkis mūsų regione. Kokias matote santykių su Rusija perspektyvas, ar įmanomi pokyčiai pačioje Rusijoje ir jos užsienio politikoje?

– Man veikiau neramu, ar mes, Europa, suvokiame, kokį didžiulį ir neišvengiamą iššūkį mūsų saugumui kelia Vladimiro Putino politika. Mažai kas galėtų prognozuoti, kaip pasielgs V. Putinas, ir ne mūsų reikalas spėlioti. Svarbiausia – suvokti, kaip elgiamės patys. Ar esame simetriški, ar gebame deramai atsakyti į Rusijos „dovanojamus“ iššūkius?

Kaip Ukrainos pilietį mane stebina, kad kas pusmetį Europa sprendžia, ar pratęsti sankcijas Rusijai. Negi nesuprantame, kad taip diskredituojame vieną iš esminių mūsų atkirčio Kremliui priemonių? Negalima elgtis neatsakingai, siųsti prieštaringus signalus, kelti nepagrįstus lūkesčius. Vieną kartą sutarkime: turime tam tikras normas, kurias pažeidus ir buvo įvestos sankcijos. Kol pažeidimai išlieka, nėra apie ką diskutuoti.

Per pastaruosius 27 metus Europos rytuose Rusija pradėjo šešis karinius konfliktus, ir nė vienas iš jų nėra išspręstas. Drįstu teigti, kad Europa ne tik nesuvokia šio iššūkio masto, bet ir neturi mechanizmo jam suvaldyti. Todėl kiekvienas konfliktas – ankstesnės istorijos tąsa: iš pradžių visi reiškiame susirūpinimą, po to sukuriamas diplomatinis formatas, kuris neveikia dešimtmečius. Laužomas Helsinkio aktas, griaunami esminiai saugumo politikos principai, kuriais pasaulis rėmėsi pastaruosius 50 metų: valstybių sienų neliečiamumas, teritorinis vientisumas, pagarba politiniam suverenitetui. Saugumo politikos, kuria rėmėmės paskutinį pusšimtį metų, jau nebėra, o kitokios dar nesukurta.

– Jūsų manymu, kodėl Europa neturi naujos saugumo politikos – nežinome, ką daryti, ar neužtenka politinės valios?

– Nenorėčiau nieko įžeisti, bet man atrodo, kad Europai trūksta ir valios, ir vizijos. Pirma, dažnai pirmenybė teikiama ne žemyno, bet dvišaliams interesams. Atleiskite, bet pateiksiu pavyzdį: ES ir Rusijos santykiai yra sudėtingi ir daugialypiai, o, tarkime, Vokietijos ir Rusijos – aiškūs, pragmatiški, ekonomiškai labai naudingi. Kai iš Europos kortų kaladės ištraukiamos dvi ar trys valstybės ir su jomis vykdoma atskira dvišalė politika, Europa netenka vieningo, bendro balso. Tai amžina bizantiškoji Rusijos politika: taip Kremlius skaldė vienybę po Antrojo pasaulinio karo, taip elgiasi ir šiandien. Jaudina, kai vienu balsu su likusia Europa nenori kalbėti Budapeštas, Viena, kai kada ir Berlynas ar Londonas. Tai liudija Rusijos imperinės politikos sėkmę.

Antra, Europai reikia lyderių, kurie žvelgtų į horizontą, mąstytų ne apie kubinį metrą dujų ar toną naftos, bet santvarką, kurioje gyvensime ateityje. Į Europos balsą pasaulio politikoje vis mažiau atsižvelgiama. Iškilo kiti galios centrai – Rusija, Kinija, Turkija ar kitos šalys, pretenduojančios į geresnę vietą po saule, kurios aiškiau apibrėžia savo politinės ir ekonominės ateities vizijas. Tuo tarpu Europa, kaip politinė ir ekonominė idėja, nebežino savo misijos, o Ukrainai, Moldovai, Gruzijai ir kitoms Rytų Europos šalims lieka nelabai reikšmingų paribių vaidmuo.

V. Putiną vilioja kova dėl erdvės, o ji sudėtingesnė ir gilesnė nei kova už teritorijas. Tai dviejų priešingų modelių, pasaulėžiūrų kova: demokratinio ir nedemokratinio, vergo ir laisvo žmogaus. 2008 m. pavasarį Ukrainai ir Gruzijai nesuteikta asocijuota narystė NATO ir po poros mėnesių jau „gavome“ Rusijos ir Gruzijos karą. Dar po aštuonerių metų – ir Rusijos karą su Ukraina. Silpni politikai visuomet ras paprastą atsakymą, kad tai vietinės reikšmės vidiniai konfliktai. Bet iš tiesų tai „tektoniniai judesiai“, ardantys Europos saugumo politikos pamatus.

Todėl turime plėtoti tokias iniciatyvas, kaip Vilniuje vykstanti Prezidento Valdo Adamkaus vardo konferencija, kad, kalbėdamiesi patys, geriau suprastume įvykius Europos rytuose, o tuomet galėtume suformuoti bendrą ir vieningą Europos poziciją Rusijos atžvilgiu.

– Minėjote Vokietijos ir Rusijos dvišalius santykius. Kaip juos matote? Kaip vertinate bendradarbiavimą tiesiant „Nord Stream 2“ dujotiekį?

– Dažnai man atrodo, kad šie santykiai nėra nei lygiaverčiai, nei labai sąžiningi. Mano nuomone, svarbiausia Europos problema turėtų būti ne kaip transportuoti Rusijos dujas, bet kaip sutramdyti jos imperinę politiką, kuri kelia didžiausią grėsmę Europai ir pasauliui, kuri sėja mirtį keturiose Rytų Europos valstybėse. Ir nereikia klausti, kam skambina varpai – jie skambina kiekvienam europiečiui, nesvarbu, kiek tūkstančių kilometrų jį skiria nuo sienos su Rusija.

Man labai norėtųsi, kad Europa racionaliai suvoktų, kad kiekvienas kubinis metras dujų ar tona naftos, kurią perkame iš Rusijos, yra bene vieninteliai šaltiniai, iš kurių finansuojama Rusijos okupacinė politika Rytų Europoje. Kiek kartų ekonominius motyvus esame iškėlę aukščiau už saugumo, visuomet pralaimėdavome.

Liūdna, kad Europos šeima neišlaikė išbandymo „Nord Stream 2“ projektu. Suteikėme didžiulę galimybę Rusijai tęsti okupacijas, vykdydami suglebusią, neapgalvotą ir trumparegišką politiką. Belieka ploti Danijai, kuri parodė supratimą ir pavyzdį, kuriuo, mano manymu, turėjo sekti Europa.

– Kaip dėl Jungtinių Valstijų vaidmens Europoje? Ar manote, kad, Donaldui Trumpui tapus JAV prezidentu, jis pasikeitė?

– Žinote, labiausiai norėčiau, kad JAV visuomet atsimintų, kokia yra jos kaip pasaulio politikos lyderės misija. Per pastaruosius dešimt ar dvidešimt metų po JAV vykdomos saugumo politikos vėliava susibūrė dešimtys suverenių valstybių. Daugumai jų tai buvo savotiškas būdas išgyventi, įtvirtinti nepriklausomybę. Man norisi tikėti, kad JAV vėl imsis lemiamo vaidmens sprendžiant konfliktus ir saugumo krizes Rytų Europoje ir visame pasaulyje.

Ukraina yra JAV strateginė partnerė. 1994 m. JAV prašymu savanoriškai atsisakėme branduolinių ginklų arsenalo, kuris buvo didesnis nei Kinijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės kartu sudėjus. Tuomet tai matėme kaip didžią pasaulinę Ukrainos misiją – galutinai baigti šaltąjį karą. Buvome įsitikinę, kad taip gauname ir unikalų nacionalinio saugumo modelį – penkių branduolinių pasaulio valstybių garantijas gerbti mūsų suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Šiandien, kai praradome 7 proc. teritorijos ir daugiau nei 60 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų, kai per Ukrainą važinėja daugiau nei 600 Rusijos tankų ir sunkiosios karinės technikos, žinoma, norėtume išgirsti svaresnį balsą šalių, kurios anuomet suteikė mums saugumo garantijas.

– D. Trumpas aršiai kritikuojamas kaip dešinysis populistas ir slaptas Rusijos ir V. Putino draugas. Ar sutinkate su tokiu apibūdinimu ir manote, kad tai rimta Vakarų problema?

– Sunku pasakyti. Viena vertus, manau, kad neblogai suprantu amerikietiškosios demokratijos mechaniką – ji neleidžia formuoti asmeninių politinių santykių ignoruojant JAV nacionalinius interesus. Manau, kad radikaliai pakeisti JAV politiką Rusijos atžvilgiu neįmanoma. Ne vienas JAV prezidentas pirmosios kadencijos metu kėlė suartėjimo su Rusija vėliavą: buvo perkrovimai, mygtukai, tikėtasi, kad Rusija pakeis savo politiką. Bet praeidavo ketveri metai, ir paaiškėdavo, kad Rusijos politika yra nekintama. Ir todėl antrosios kadencijos metu dauguma, o gal ir visi JAV prezidentai, kuriuos pats atsimenu, Rusijos atžvilgiu jau vykdydavo gan šiurkščią, aiškiai apibrėžtą politiką.

Todėl man atrodo, kad ir dabar matysime, kaip JAV pozicija Rusijos atžvilgiu tampa vis pragmatiškesnė, demokratijos mechanizmas suformuos nuoseklų ir kietą atsaką V. Putino politikai.

– Ukrainoje tokio mechanizmo kol kas, atrodo, nėra: 2004-aisiais vyko Oranžinė revoliucija, po beveik dešimtmečio – Maidanas. Kaip Ukrainai pasiekti lūžio tašką?

– Kalbame apie vieną didžiausių Europos tautų. 45–47 mln. žmonių ne taip lengva sutelkti vieningai nacionalinei politikai – to nepadarysi ir per dešimtmetį. Visgi esu įsitikinęs, kad, jei Ukraina nori turėti ateitį, būtina įgyvendinti tris uždavinius. Pirma, tapti vieninga, susitelkusia tauta. Rusija visuomet mus skaldė – skirtingos kalbos, bažnyčios, didvyriai, atmintis, istorija, kultūra. Todėl tautinio atgimimo, dialogo ir susitaikymo politika labai svarbi.

Antra, turime įtvirtinti demokratiją kaip esminį politikos ir kasdienio gyvenimo mechanizmą. Autoritariniai režimai nesukuria nieko. Tik tauta, kuri susitelkė ir yra demokratiška, kurios žmonės yra laisvi, gali pasiekti didžių laimėjimų.

Trečia – grįžimas „namo“, integracija į Europos ir paneuropines institucijas. Esame didžiausia Europos valstybė ir negalime tyliai pasislėpę palaukti, kol baigsis istoriniai iššūkiai. Jau 300–400 metų Rusijos politikoje Ukrainos klausimas išlieka svarbiausias. Be Ukrainos, Rusijai niekuomet nepavyks sukurti muitų sąjungos, Eurazijos ekonominės sąjungos ar jokio kito didžiojo geopolitinio projekto. Todėl, žinoma, Rusija kovos už Ukrainą iki galo, išnaudodama visas įmanomas priemones.

Labai svarbu, kad Vakarai suprastų, jog tai – ne Ukrainos vidaus ar net dvišalių santykių su Rusija klausimas, bet geopolitinė problema. Kad Briuselis, Berlynas, Paryžius ar Londonas ne tik pažvelgtų į situaciją iš branduolinio klubo garantijų perspektyvos, bet susimąstytų, kaip užtikrinti pačios Europos stabilumą ir saugumą. Kodėl šiandien Europoje negalėtume būti narsūs, išmintingi ir vieningi?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ukrainos kariuomenės karininkas: rusai į Ukrainą važiuoja kaip į safarį – pašaudyti į „chacholus“ (50)

Atskridus į Kijevą tai, kad šalis kariauja, galima įtarti dėl sugriežtintos patikros oro uoste...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (5)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Įstrigusi auklėtinių pažanga Jasikevičiaus mintis sugrąžino į vasarą (45)

„Aš jau kartosiuosi“, – pats žurnalistus perspėjo Šarūnas Jasikevičius. Kauno...

Orai: nesušalkite, atkeliauja šlapdriba (3)

Po žiemiškos šeštadienio nakties kuklios 7 °C šilumos įdienojus sulauks tik pajūrio...

Sunkiai suvokiamas atvejis: penkiametė tapo mama (65)

1939 metais Liną Mediną motina nuvežė į Peru esančio Pisko miesto ligoninę. Iš atokiame...

Apmaudus vakaras Kaune: pratęsimą išplėšęs „Žalgiris“ jame nesulaikė Pangoso ir krito prieš „Barcą“ (582)

Penktadienio vakarą kovos lauke Nemuno saloje susigrūmė dvi šlovingą istoriją turinčios...

Visi rodikliai – į vieną pusę: kodėl moterys Lietuvoje nebenori gimdyti (546)

Visame Vakarų pasaulyje moterys ryžtasi gimdyti vis vėliau. Ne išimtis ir Lietuva . Pernai...

Unikauskas rekomenduoja: valgykite šią košę kasdien – kilogramai tirps, sveikata gerės (122)

Ir žmonės, sergantys virškinimo trakto ligomis, ir moterys, norinčios numesti svorio, ir kareiviai...

Po žvėriško „bachūrų“ išpuolio Alytuje – dar daugiau detalių: kas iš tiesų įvyko kalėjime (104)

Laikinasis Alytaus pataisos namų direktorius neigia, kad kaliniai žiauriai sumušė ir perpjovė...

Pešičius atskleidė, kuriuos „Žalgirio“ žaidėjus medžiojo labiausiai

Atrodė, kad Svetislavui Pešičiui nuo krūtinės nusirito akmuo – į spaudos konferenciją po...