„Nusikaltimai buvo analogiški – paėmiau ir juos pasmaugiau, viskas, – be jokių emocijų kalbėjo D. Eriksonas. – Pridariau gyvenime klaidų – laisvėje privogiau, priplėšiau, prisukčiavau, bet kad čia nužudysiu, ir dar du žmones, – tikrai tokių planų neturėjau.“
Nors ir supranta, kad kalėjimo durys daugiau gali taip ir neatsiverti, D. Eriksonas vis tiek nepraranda vilties išeiti į laisvę. „Juk ne tokius žudikus paleidžia“, – sakė jis.
Pasikalbėti apie tai, kodėl įvykdė nusikaltimus už grotų, kai nužudė du nuteistuosius, jis pasisiūlė pats – D. Eriksonas norėjo paaiškinti savo motyvus. Tuos pačius, kurių, anot jo, neišgirdo baudžiamąją bylą nagrinėję teisėjai – kitiems žmonėms gyvybes jis atėmė tik dėl to, kad įkalinimo įstaigų darbuotojai esą prieš jį yra priešiškai nusiteikę ir bando visaip pakenkti.
„Dar nebuvau nužudęs antro žmogaus, o jau žinojau, kad gausiu iki gyvos galvos“, – sakė jis. Ir čia pat parodė teisėjų patvirtintą taikos sutartį – ją pasirašė Lietuvos valstybei atstovaujanti Teisingumo ministerija ir tuomečiame Lukiškių kalėjime D. Eriksono nužudyto vyro artimieji. Pagal šią sutartį valstybė nukentėjusiesiems sumokėjo 25 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimą – už tai, kad kalėjimų sistema nužudytajam neužtikrino saugių kalinimo sąlygų. Dar daugiau kaip 100 tūkst. Eur teismas priteisė iš D. Eriksono ir iš jo bendrininko, prisidėjusio prie nužudymo, tačiau vargu, ar kada nors jie bent dalį pinigų sumokės.
Šią tarp valstybės ir nukentėjusiųjų sudarytą sutartį D. Eriksonas pokalbio metu minėjo ne kartą – esą būtent dėl to, kad mokesčių mokėtojai buvo priversti sumokėti kompensaciją, jį iki šiol engia bausmių vykdymo sistemos pareigūnai.
„Visos problemos tik dėl šių pinigų“, – ne kartą pažymėjo nuteistasis, prieš pokalbį užsidėjęs veido kaukę.
„Sirguliuoju“, – teisinosi jis.
Apie tai, kad nužudys ir antrąjį žmogų, D. Eriksonas buvo įspėjęs pareigūnus: „Mane nuolat baudė – išeinu iš „triumo“, mane vėl uždaro, tada kalėjimo administracijai rašiau prašymą, kad nutrauktų psichologinį spaudimą, viską išdėsčiau, bet – jokios reakcijos. Tada parašiau tuomečiui Kalėjimų departamentui, tačiau jokio atsakymo nesulaukiau. Po savaitės atvažiavo pareigūnas iš departamento, bet išsikvietė pasikalbėti ne mane, o mano kameros draugą. Po pokalbio jis parėjo ir pasakė: „Jeigu dar kartą parašysi, ką buvai parašęs, gausi iki gyvos galvos.“ Tokie jų sprendimų būdai.“
– Ką jūs rašėte departamento pareigūnams?
– Norėjau, kad mane paliktų ramybėje – „nepresuotų“. Kai eini į „triumą“, negali nieko pasiimti, nei kremų, tik dantų šepetuką ir muilą, o aš turiu odos problemų, dermotologai yra išrašę kremukus, tai viskas užfiksuota medicinos kortelėje. Nuėjau pas gydytoją ir paaiškinau, kad be kremo negaliu, nenoriu, kad per 15 parų, kurias praleisiu „triume“, dar labiau išsivystytų liga, o ji man pasakė, kad gali išrašyti tik vazelino. Neturiu tikslo meluoti, tai jau praeitis, – atsistojau ir daktarei pasakiau, jog pas jus nevesčiau net savo šuns gydyti. Dvi dienos praėjo ir man liepė rašyti pasiaiškinimą – už tai, kad esą grasinau daktarei, grasinau susidoroti su jos šeima. Ir vėl gavau 15 parų. Manęs neišleisdavo į bendrabutį, paskui išvežė į kitą Pravieniškių kalėjimą. Atsisakiau gyventi ten, kur mane paskyrė.
– Kodėl?
– Kaip jums pasakyti mūsų žargonu? „Dramblynas“.
– O jūs kas tuo metu buvote?
– Aktualu? Na, jeigu nėjau pas „dramblius“, tikrai ne „dramblys“. Atsisakiau eiti į tą būrį, mane vėl uždarė, o po savaitgalio vyko komisijos posėdis – auklėtoja pasakė, kad nenoriu ten gyventi, laikausi subkultūros ir pan. Paskyrė tris mėnesius į drausmės grupę, sakė, direktorius pasirašys nutarimą. Praėjo kelios dienos ir pareigūnas per duris įstūmė popieriaus lapą – liepė rašyti pasiaiškinimą, kodėl neinu į drausmės grupę. Sakau, aš laukiu nutarimo, kada pasirašys. Bet vis tiek turėjau rašyti, kad neatsisakau kalėti drausmės grupėje. Tada skyrė dar pusę metų kalėti kamerų tipo patalpose. Ir aš, apimtas emocijų, pasakiau, kad geriau visą gyvenimą Lukiškėse „padvale“ sėdėsiu, nei pas jus smirdynėje. Ir viskas tuo baigėsi.
Tiesa, prieš tai mane buvo išsikvietęs kriminalinės žvalgybos pareigūnas, sakė, esi čia raštų prirašęs. Po šio pokalbio buvau nurimęs, galvojau pasėdėsiu ramiai, paskui pasodins, kur norėsiu kalėti, juk šešiolika metų tuo metu man buvo skirta.
Bet tada pasakė, kad būsiu perkeltas į Lukiškes – visą naktį nenurimau...
– Tačiau juk jūs pats sakėte, kad geriau Lukiškėse sėdėsite...
– Tai buvo tuo metu emocijų pliūpsnis. Kai perkėlė į Lukiškes, visą naktį su kitu nuteistuoju nemiegojome, „šarabanai“ daužėsi, ant „to karšto“ taip ir gavosi. O juk to galėjo nebūti.
– Ne, neneigiu to, kad nepadariau, aš viską adekvačiai, kiekvieną smulkmeną atsimenu, viską adekvačiai atsimenu. Nusprendžiau nužudyti išvakarėse – taip kortos sukrito. Ir pareigūnai tai žinojo, buvau jiems parašęs.
– Tai kodėl nužudėte?
– Žinai, koks buvo sudarytas vaizdas – gal juokas juokais, bet dabar su kuo iš kalėjimo personalo pasikalbu, man sako, gal ir teisingai padarei. Po visų mano rašto susėdo su „pagonais“ ir darė „stavkes“ – ar dabar padarys D. Eriksonas, ar ne, žinodamas, kad iki gyvos galvos gaus.
Savo rašytus raštus, kuriuose buvau įspėjęs apie nužudymą, pristačiau į teismą. Nukentėjusiojo advokatai, gavę mano raštus, iš karto paprašė į bylą įtraukti Lietuvos valstybę – pataisos namus, Kalėjimų departamentą, Teisingumo ministeriją. Ir vienas advokatas pasakė, kad jeigu tai būtų ne valstybės institucijos, vietoj D. Eriksono sėdėtų kažkas kitas. Tai yra užfiksuota teismo posėdžių protokole.
Bet teismas nieko neįžvelgė. Kol vyko baudžiamoji byla, vyko ir kita byla – nukentėjusieji pareiškė ieškinį valstybei. Teismai tęsėsi apie trejus metus, o paskui gavau nutartį, kad valstybė sudarė taikos sutartį ir sumokėjo 25 tūkst. eurų. Jeigu tu esi be kaltės, tikrai jokios sutarties nesudarysi.
– Valstybė pripažino, kad neužtikrino saugių kalinimo sąlygų?
– Taip. Kai šis faktas atsirado, buvau parašęs apeliacinį skundą – pristačiau šiuos dokumentus. Bet teismas nusprendė, kad tai su baudžiamąja byla nesusiję, nes, kaip nurodė, administracinėje byloje buvo keliami visiškai kiti klausimai. Ir tai nesusiję su baudžiamąja byla? Ir nukentėjusieji nesusiję? Teismas mano byloje nusprendė šią taikos sutartį pripažinti nevieša, nors, kaip patys nurodė, tai niekaip nesusiję. Įslaptino tai.
– O iš kur jūs gavote šiuos dokumentus?
– Nes aš buvau patrauktas trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu. Pikta yra – susimokėjo, tai susimokėjo...
– Emocionalus esate?
– Dabar jau save kontroliuoju, jau esu aprimęs. Kai po nužudymo sėdėjau Šiauliuose, man net tris metus buvo uždėti antrankiai – būdavo, kad ateina laikas, kai jau turi juos nuimti, bet vėl baudžia ir baudžia.
Čia, Pravieniškėse, parašiau psichologei, kad mane priimtų, nes patiriu psichologinį spaudimą, turiu problemų, būtinai išsikvieskite. Ir iki šiol kviečiasi, nors prašymą parašiau kovo mėnesį.
Gerbiama teisingumo ministrė yra patvirtinusi naują Bausmių vykdymo kodeksą – kamerų tipo patalpose gyvenantiems nuteistiesiems turi būti užtikrinamas ne mažiau kaip 5 valandų per dieną užimtumas. Aš, kaip ir dauguma kitų kartu kalinčių nuteistųjų, jo neturime – tik pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį esame išvedami į krepšinio aikštelę. Tai visas užimtumas. Grafikai sudaryti, bet niekur nevedžioja. Ir viskas gerai – ko tu čia „kipišuoji“.
– Taip. Grafikai kabo. Klausiau, kodėl taip yra, bet nieko nepasako. Bet žinau, kodėl taip yra – jie į mane žiūri taip, kad tai, dėl ko kaliu, lyg būčiau vakar padaręs.
– Jie bijo?
– Ne, nebijo, o pyksta dėl to, kad valstybė nužudytojo artimiesiems turėjo sumokėti kompensaciją. Ir net nesvarbu, kad tuos pinigus sumokėjo valstybė – jiems neįdomu.
– Bet jūs juk nužudėte ne tik Lukiškėse, bet ir Marijampolėje, – žinojote, kad nieko nepasieksite.
– Pasakysiu taip: esu linkęs tikėti. Ir tai sakau be jokio sarkazmo. Aš kažko ypatingo neprašau. Aš neprašau, kad man pareigūnas iš namų atneštų bulvinių blynų su grietine ar dar kažko. Tiesiog... Norėjau, kad mane paliktų ramybėje – ne, nesakau, jog D. Eriksono nėra zonoje, bet jeigu nebūtų tų „presų“, čia nesėdėtume ir nekalbėtume. Ir šiandien tas pats vyksta.
– Tai ką – vėl eisite žudyti?
– Kodėl žudyti?
– Bet jūs suprantate, kad žudydamas nieko nepasiekėte?
– Atsitiko, kas atsitiko, buvo galima išvengti. Abu kartus. Tiesiog tereikėjo ateiti ir paklausti: D. Eriksonai, kas yra? Žmogiškai pasikalbėti. O kai sėdi „triume“, išsikviečia ne patį, o kambarioką, ir pasako, kad jeigu padarys tai, ką parašė, gaus iki gyvos galvos. Tai dar daugiau ta emocija užverda, atsiranda noras įrodyti, kad žodis yra ne š... gabalas.
Neminėsiu pavardės, bet vienas pareigūnas man pasakė, kad per darbo metus yra daug tokių kaip aš matęs. Ir kai mane išvežė, jam pasakiau: sek žinias. Po metų, kai mane atgal grąžino į Pravieniškes, sutikau tą patį pareigūną, o jis man sako: „maladec“, negalvojau.
– „Maladec“, kad nužudei?
– Taip, kad laikiausi žodžio. Toks yra požiūris. Praėjo penkeri metai, bet susidaro toks įspūdis, kad vakar tai būčiau padaręs.
Šioje įstaigoje jau esu virš dviejų metų, nežinau, kaip reikia gyventi, kad tiesiog... Administracijos klausiu, ką turiu daryti, kad mažėtų nusikalstama rizika, o man atsako – pradėk atlyginti ieškinius, darbinkis, lankyk užimtumus.
– Dirbate?
– Jau dvejus metus prašau, bet man vis atsako, kad darbo vietų nėra. Šimtas procentų, kad jų yra. Ir, esu įsitikinęs, kad man darbo nesiūlo tik dėl tų pinigų, kuriuos sumokėjo valstybė. Galiu net tai pagrįsti. Nusprendžiau zonoje pasikrikštyti. Pusę metų derinau, kad viskas įvyktų – nebuvo jokių pretenzijų, viskas gerai, bet atėjo Saugumo valdymo skyriaus pareigūnas ir pasakė, jog negaliu krikštytis koplyčioje. Liepė koridoriuje.
– Pradėjau aiškintis. Parašiau skundą, nesulaukiau atsakymo, tada užklausiau, kodėl man neatsako – parašė, kad nereikalavau raštiško atsakymo. Galop jie parašė, kad apgailestauja, jog neatsakė, o finalas paprastas – parašė, kad negalėjau krikštytis koplyčioje, nes esu įtrauktas į asmenų, linkusių užpulti, sąrašus. O su savo būriu galiu visur eiti.
– Pasikrikštijote?
– Taip, koridoriuje. Jie parodė savo žmogiškumo lygį. Ir jie nori, kad toliau gražiai elgčiausi.
– Bet konfliktuodamas jūs problemų neišspręsite, turite ieškoti kompromiso.
– Tai aš kaltas, kad man neleido koplyčioje pasikrikštyti? Kažkam leidžia atnaujinti santuokos sakramentus, juos per gyvenimą galima 25 kartus atnaujinti, o krikštynos tai vienos būna. Aš ne dėl lapuko krikštijausi, ne tam, kad štampą kažkam parodyčiau – štai, aš pasikrikštijau. Aš dėl gyvenimo, dėl savo ateities.
– Jūs jaučiatės pažemintas, kad krikštynos vyko koridoriuje, o ne koplyčioje?
– Taip. Tai diskriminacija, o jie nieko neįžvelgia. Jau nebeturiu motyvacijos stengtis – čia nėra šviesos, nematau jokios šviesos. Vienas iš seniausių žmogaus kankinimo būdų yra jį laikyti vienatėje. Tai – ne mano žodžiai, taip psichologai sako, yra knyga parašyta. Aš esu vienas – kameroje daugiau nieko nėra.
– Ko gero, jus uždarė vieną dėl to, kad pareigūnai bijo, jog vėl nieko nenužudytumėte.
– Kol vyko teismas dėl nužudymo Lukiškėse, Šiaulių kalėjime aš sėdėjau kameroje ne vienas – buvome penkiese. Tik tada, kai mane nuteisė, vėl tapau pavojingas.
– Kada supratote, kad galite būti nuteistas iki gyvos galvos? Tikėjote, kad taip gali būti?
– Dar prieš įvykdant tą žmogžudystę. Susitaikiau, tiesiog gyvenu gyvenimą.
– Tai jūs nenorite išeiti į laisvę?
– Ne tas klausimas – nori ar nenori. Pagal įstatymą man iki laisvės, bent iki perteisimo yra likę šešiolika metų. Tai ką aš gulėsiu tuos metus lovoje?
– O kaip savo ateitį įsivaizduojate? Nori ar nenori, bet iki bausmės peržiūrėjimo dar liko 16 metų ir juos turėsite sėdėti.
– Ne sėdėti, o gyventi – čia aš gyvenu.Vienas pareigūnas man jau pasakė, kad svarsto, kaip mane iš čia išvežti – gražioje formoje, kad niekur neužkliūtų. Bet ko man trankytis? Aš čia gyvenu. Ir už tai, ką jie čia daro, mokėsite jūs, mokesčių mokėtojai. Esu ne vieną bylą laimėjęs, bet tai, kas liečia koplyčią, tai noriu pasakyti – aš turiu laiko ir būsiu vienas iš didžiausių nuteistųjų, kuris Lietuvą užvers skundais. Rimtai sakau.
– Aš neturiu ką veikti.
– Matau, kad jūs pykstate, bet gal reikėtų išmokti valdyti emocijas ir nebepykti, tiesiog susitaikyti su realybe ir džiaugtis gyvenimu.
– Aš kalėjimo direktoriui tą patį pasakiau: nustokite gyventi praeitimi. Aš savo teigiamą elgesį rodau, niekaip to nenuginčysi, tai duokite man šansą išeiti į darbą, pradėti apmokėti ieškinį. Bent po kažkiek per tuos metus „susikapcės“. Ir valdžia žadėjo, kad duos man darbą, bet iki šiol neduoda, siūlo užsiimti individualia veikla. O žinote, kaip ji pas mus vyksta? Tai yra finansuojama artimųjų. Elementarus pavyzdys – vienas nuteistasis yra drožėjas, jo darbus sukėlė į internetą, sūnus po visą pasaulį patalapino reklamą, atsirado žmogus, kuris norėjo nupirkti jo išdrožtą angelą už 360 dolerių, bet neturi galimybės nupirkti, nes neišvystyta parduotuvė. O visuomenei pateikiama, kaip čia viskas tvarkoje, kaip nuteistieji viską gauna, užsiima veikla.
Aš dar kartą sakau: neprašau kažko išskirtinio, absoliučiai jokių geresnių sąlygų, duokite bent tiek, kiek duodate kitiems. Nuo šiandien su manimi yra beprasmiška tartis, kalbėtis ir t. t. Gyvensiu gyvenimą taip, kaip aš suprantu – bent jau žinosiu, už ką esu „mūryjamas“ ir panašiai. Bus lengva gyventi.
– Nebus...
– Bus, tikrai bus, jeigu žinočiau, kad ateityje nebus lengva gyventi, čia nesėdėčiau. Aš, kaip mažas vaikas, kuris tikisi, kad mama geresnį saldainį duos, čia prieš užmigdamas vis galvodavau – gal kažkas pasikeis, pareigūnai supras, kad D. Eriksonas taisosi. Bet to nėra – iš kur semtis pozityvo?
Nesakau, kad esu vienas išskirtinis ir nemėgstamas, yra tų žmonių, kurie nebijo pasakyti savo nuomonę. Ir jie šių žmonių nemėgsta. Jie man du metus „pumpuoja“: rodyk pastangas, rodyk pastangas. Aš rodau – baigiau dvylika klasių, išlaikiau istorijos egzaminą, užsirašiau toliau mokytis „proftechninėje“, kur tik esu išleidžiamas, visur einu, bet vis tiek – linkęs užpulti. Išveda paskambinti telefonu, tai vos ne už „tazerio“ laikosi. Štai neseniai buvo „Rudenėlio šventės“ uždarymas, galėjau dalyvauti, jokio „kipišo“ nebuvo, susitikau su visu lageriu, su visais draugiškais apsikabinau, nebuvo jokio incidento, o parvedė atgal – ir vėl tas pats...
Turiu keturis paskatinimus, bet jeigu gyvenčiau pagal jų logiką, tai būtų ne paskatinimai, o keturi ikiteisminiai tyrimai. Jeigu ne tie žmonės, kurie yra laisvėje ir man padeda, gal ir būčiau jau seniausiai kažką padaręs. Rimtai sakau. Bet juk ir jūs sakote, kad tik sau blogiau pasidaryčiau, jeigu vėl kažką padaryčiau – taip, jie „žvengs“... Tai geriau nuo šios akimirkos, kai susitikome, kur matysiu neteisybę, rašysiu skundus. Ir nors per metus 200 ar 300 eurų priteis, vis pinigai.
– Gaila, kad atsitiko tokia situacija. Iš tikrųjų. Galėjo to nebūti, gaila žmonių gyvybių.
– Jie niekuo dėti...
– Taip, jie niekuo dėti. Tiesiog buvo tokia situacija. Pareigūnų rankose buvo tų žmonių likimai. Aš tais laikais ir parūkydavau, buvo kritęs emocinis lygis, karštas būdas buvo, ir va... Gaila, aišku, gaila, kad tuos žmones reikėjo nužudyti. Bet jau kitaip negalėjau pasielgti. Įsivaizduojate, jeigu būčiau šito neįvykdęs ir man po Lukiškių būtų tekę grįžti į Pravieniškes, o aš esu prirašęs, kad nužudysiu, kaip jie likusius mano kalinimo metus būtų reagavę į mano raštus? Ai, „triochala“, į šiukšlyną.
– Bet tada būtumėte žinojęs, kad po 15 metų išeisite į laisvę.
– Bet aš ir dabar nesu pasilaidojęs. Užaugs dabartinė karta, pasikeis possovietinis mąstymas – pažiūrėkite, kai televizija parodo reportažus apie nusikaltėlius, močiutės rėkia, kad juos pačius reikia pjaustyti, karti, deginti... O jaunesni žmonės jau kitaip – pamąsto prieš atsakydami. Tai ir aš tikiuosi, kad užaugs nauja karta, ne tarybinių laikų... Juk ne tokie žudikai išeina – ir po keturis nužudžiusius perteisia... O mano nusikaltimai grynai analogiški buvo – nebuvo nei pirmame, nei antrame kažkokių „sadomazo“. Paėmiau, pasmaugiau ir viskas. Vienas prie vieno. Aš dar nebuvau įvykdęs antrojo nusikaltimo, jau žinojau, kad man bus skirtas įkalinimas iki gyvos galvos, todėl ir nelabai nustebau, kai pasakė. Visiškai nenustebau.
– Norite ar ne, bet privalau paklausti: ar nekyla minčių vėl padaryti analogišką nusikaltimą?
– Ne. Ne, aš ir tų neplanavau. Mano gyvenimo planuose nebuvo, kad aš juos nužudysiu. Pridariau gyvenime klaidų, laisvėje privogiau, priplėšiau, prisukčiavau, pridariau daug klaidų, bet kad aš čia nužudysiu, ir dar du žmones, tikrai niekur nebuvau užsirašęs ar pasislėpęs šį planą. Tiesiog.
