Jis teigia, kad žmogaus teisių klausimas gąsdina Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, nes jis kelia grėsmę dabartinei šalies politinei sistemai. Be to, T. Malinowskis mano, jog represiniai Kremliaus veiksmai nevyriausybinių žmogaus teisių gynimo organizacijų atžvilgiu byloja, kad Rusija nepasitiki savo piliečiais ir nežinia, koks būtų laisvų rinkimų rezultatas.
- Kaip manote, ar gali žmogaus teisių pažeidimas tapti priežastimi įsiveržti ar vykdyti kokius nors veiksmus kokios nors šalies atžvilgiu? Pavyzdžiui, Rusijos vykdoma Krymo aneksija, kurios formalia priežastimi tapo rusakalbių gyventojų teisių gynimas...
- Aš nemanau, kad rusų agresija Kryme turi ką nors bendro su žmogaus teisėmis, išskyrus tai, jog ją motyvuoja Putino baimė dėl žmogaus teisių. Ji turėjo tiesioginį ryšį su jo baime dėl to, kas įvyko Maidane, su perspektyva, kad šalia Rusijos gyvenantys žmonės juda demokratijos ir Europos link, ir tai tampa pavyzdžiu žmonėms pačioje Rusijoje, kurie taip pat nori turėti demokratiškesnę ir mažiau korumpuotą vyriausybę. Tokiam pavyzdžiui jis negalėjo leisti realizuotis. Ir jis veikė taip, kad Ukraina būtų nubausta, pažeminta. Taigi, jeigu tai turi kokį nors ryšį su žmogaus teisėmis, tai tik tokį. Aš nemanau, kad visa kita – retorika – buvo rimtai priimta viso pasaulio žmonių.
- Baltijos šalyse, ypač Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje mažiausiai, rusakalbė mažuma yra pakankamai įspūdinga. Ar šiame kontekste yra priežastis nerimauti? Mes matome, kad jie sunerimę dėl to, kad šis Kremlius turi omenyje šį niuansą...
- Baltijos šalys turi labai gerų draugų JAV ir NATO. Manau, kad šia prasme jos labiau saugios, jos turi daugiau pasitikėjimo, nei Ukraina, kai ji tapo Kremliaus veiksmų objektu. Tuo pat metu aš suprantu Baltijos šalių nerimą dėl to, kad Kremlius gali panaudoti rusų mažumos egzistavimą Latvijoje ir Estijoje, netgi Lietuvoje, kaip pretekstą nestabilumui sukurti. Visoms trims šalims labai svarbu – tai svarbu ir Ukrainai – užtikrinti rusų mažumos integraciją, jų teisių gerbimą, kad Rusija neturėtų preteksto. Tuo pačiu metu yra teisėta baimė, kad Rusijos į Ukrainą nukreipta propaganda bus taip pat nukreipta į rusakalbius Baltijos šalių gyventojus. Ir į šią neigiamą propagandą būtina atsakyti pozityvia žinute.
- Lietuvoje uždraudė kelių rusiškų kanalų transliaciją. Ar tai gali atremti propagandą ir ar tai nepažeidžia žodžio laisvės, kaip kai kurie tvirtina?
- Mes nemanome, kad rusiškų kanalų draudimas – gera idėja. Putino propagandos tikslas slypi ne siekyje įtikinti žmones, kad Rusija teisi, o Vakarai – ne. Manau, kad tikslas – įtikinti žmones, jog tarp šių dviejų pusių nėra skirtumo, kad abi pusės ciniškos, kovoja už teritorinį pranašumą, naudoja silpnesnes valstybes. Ir mums, gyvenantiems demokratiškose valstybėse, svarbu nežaisti šio neigiamo žaidimo, net ir pačioje lengviausioje jo formoje, nepalaikyti šios retorikos legitimumo, netgi, atrodytų, pačiais nereikšmingiausiais gestais. Mano patarimas Baltijos šalių vyriausybėms – atsakyti į propagandą tiesa, skatinti laisvą žiniasklaidą, duoti pozityvią žinią reaguojant į melagingą žinią, kurią siunčia ne Rusija, bet Kremlius.
- Dabartiniai Rusijos lyderiai išpažįsta konservatizmo ideologiją. Rusijos politika, agresija Kryme, veiksmai Ukrainoje apskritai sulaukia kai kurių dešiniųjų Europos judėjimų ir partijų palaikymo. Ar tai vertas dėmesio signalas Europai?
- Įdomu pažymėti, kad už agresijos slypi tam tikra ideologija. Tai ne Rusijos ideologija ir ne Vakarų ideologija. Tai ideologija, kuri yra visur – valstybė aukščiau piliečio. Tačiau tuo pačiu metu egzistuoja ir priešingas ateities matymas, kuris pilietį iškelia aukščiau valstybės. Ir tai nėra išskirtinai vakarietiška idėja; ji universali, tiek pat priklauso rusiškam mąstymui, kaip ir vakarietiškam ir egzistuoja abiejose perskyros, kuri, deja, atsirado tarp mūsų, pusėse.
Svarbu pripažinti, kad kalba eina apie dvi skirtingas ateities vizijas, o ne konfliktą tarp Rusijos ir Vakarų, tarp žmonių tautiškumo pagrindu. Įdomu, kad kai kurioms dešiniosioms Europos partijos Putino žinia yra patraukli. Daugiausiai tai partijos Vengrijoje ir Graikijoje, ir man tai kelia nerimą, tačiau aš nemanau, kad jos taps laimėtojomis.
- Tai turi savo istoriją...
- Taip, sena gera istorija, tai XIX amžius. Istorija gali rutuliotis ir kitais keliais.
- Sociologiniai tyrimai rodo, kad Putino politiką Rusijos gyventojai stipriai palaiko. Propaganda – tai vienintelė priežastis, ar esmė slypi kitur? Kodėl žmonės palaiko Putiną?
- Aš nežinau, ir mes to nesužinosime, kol nebus laisvos žiniasklaidos, kol mes nesužinosime, ką iš tikrųjų galvoja rusai, kol jie neturės galimybės gauti informacijos iš visų klausimo pusių ir išreikšti savo nuomonės.
- Matėme, kaip Rusijos žmonės byloje prieš „Pussy Riot“ palaikė valdžios veiksmus, rusai nepritaria ir LGBT bendruomenės rengiamoms akcijoms. Rusijoje nevyriausybinės organizacijos, lėšų gaunančios iš užsienio, laikomos užsienio agentais. Iš kur dabar šiems žmonėms laukti pagalbos?
- Nuo šalies valdžios nepriklausančioms organizacijoms, žmogaus teisių gynėjams, visų rūšių aktyvistams, net ir neturintiems nieko bendro su politiniais klausimais, (Rusijos) valdžia stengiasi bet kokia kaina apsunkinti finansavimo iš užsienio procesus, o toks elgesys byloja apie V. Putino vyriausybės nepasitikėjimą savimi. Jeigu ji iš tikrųjų pasitikėtų savimi ir šalies žmonių parama, tikrai nekurtų dirbtinių kliūčių tokių organizacijų savarankiškumui, saviraiškai ir visuomeninių organizacijų finansavimui.
Tai byloja apie paties Kremliaus nestabilumą ir pasitikėjimo savimi dėl šalies žmonių palaikymo trūkumą tais atvejais, jeigu rusai turėtų realią pasirinkimo laisvę. Bijau, jog spaudimas tokiems piliečiams ir organizacijoms tik didės. Matome, jog vis daugiau tokių žmonių privalo rinktis – arba likti Rusijoje ir rizikuoti, arba išvykti ir būti ten, kur mažesnis pavojus ir didesnis palaikymas, tačiau mažiau galimybių skubiai lemti pačioje Rusijoje vykstančius procesus. Norėtume, kad jiems rinktis nereikėtų.
- Sankcijos gali paveikti Rusijos veiksmus, tačiau ne situaciją šalyje. Ar jūs su tokiu teiginiu sutinkate?
- Aš nesutinku. Negaliu užtikrintai teigti, jog jos trumpalaikėje perspektyvoje turės įtakos V. Putino veiksmams – tačiau, savaime suprantama, tikiuosi, jog taip ir bus. Tačiau tam tikra prasme esu labiau įsitikinęs, jog ilgalaikėje perspektyvoje sankcijos gali turėti įtakos ir situacijai Rusijos viduje.
Sankcijos nukreiptos prieš didžiausią įtaką turinčius asmenis, sudarančius šiuo metu egzistuojančios politinės struktūros pagrindą ir iš savo lyderio veiksmų gaunančius didžiausią naudą. Dabar jie tą naudą praranda - būtent dėl jo veiksmų. Manau, jog ilgalaikėje perspektyvoje sankcijos tikrai paveiks Rusijos viduje vykstančius politinius procesus. Taip pat spėju, jog paprasti Rusijos piliečiai patys supranta, jog sankcijų taikiniai – žmonės, didelius turtus susikrovę būtent dėl korupcijos, tie, kurie laiko savo pinigus ne šalies viduje, o Vokietijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Net jeigu V. Putino veiksmai Kryme Rusijoje dabar ir gana populiarūs, ateityje, jeigu dėmesį sutelksime į korupciją, vagystes bei veiklą žmonių, kuriems ir pritaikytos sankcijos, dabartinė valdžios struktūra ims silpti. Tai ilgalaikė užduotis.
- Vėl apie Ukrainą. Koks sprendimas rusakalbiams ir ukrainietiškai kalbantiems Ukrainos piliečiams, jūsų nuomone, galėtų būti priimtiniausias kalbos atžvilgiu? Ir apskritai, ar terminas „mažuma“ gali būti taikomas rusakalbių Ukrainos gyventojų atžvilgiu?
- Iš tiesų, dauguma ukrainiečių kalba rusiškai, daugelis laiko save etniniais ukrainiečiais. Viskas daug sudėtingiau, nei paprastai manoma. Rytų Ukrainoje dauguma didžiųjų miestų gyventojų laiko save rusais, o dauguma žmonių, gyvenančių kaimuose aplink šiuos miestus, laiko save ukrainiečiais. Todėl viskas susimaišę. Bandymas padalinti šalį (ką mėgina padaryti Rusija) gali sukelti tik prievartą ir kančias, kaip matome. Geriausias sprendimas šaliai – likti vieninga (to nori dauguma žmonių Rytų Ukrainoje, jų pačių teigimu), o vadovybė Kijeve turi vienodai gerbti ir rusakalbius, ir ukrainietiškai kalbančius piliečius, gerbti jų kalbą, vietos autonomiją bei demokratiją. Aš manau, kad visos šios problemos gali būti ir bus išspręstos be grasinimų, prievartos, demokratiniu būdu. Tikiuosi, kad žmonės rytuose nepraleis šios galimybės.
- Ar Ukraina iš esmės pasirengusi priartėti prie ES ir NATO? Kaip žinome, ten daug problemų su ksenofobija, LGBT(lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendruomene, korupcija ir t.t. Ar galima pasitikėti tokių judėjimų kaip „Svoboda“ tolerancijos, vertybių ir t. t. deklaravimu?
- Pasitikėti, bet tikrinti (kalba rusiškai ir juokiasi). Visų pirma, ukrainiečiai pradėjo revoliuciją, nes nori gyventi demokratiškesnėje visuomenėje, kurioje pripažįstama įstatymo viršenybė, yra mažiau korupcijos, jie nori atsakingesnės valdžios. Jei šių minėtų dalykų nebus, jie nusivils. Manau, jų politikai supranta, kad grįžimas į praeitį būtų klaida. Tai nuviltų ne tik Vakarų Europą, JAV, bet ir šalies piliečius. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su Ukrainos vadovybe ir Ukrainos žmonėmis, siekdami šių tikslų. Jie žino, kad jų lūkesčiai dėl pilnateisės narystės ES priklauso nuo to, kaip bus laikomasi demokratinių vertybių ir kaip bus pakeisti šalies valdymo metodai. Mes jiems padėsime, bet rinktis teks jiems patiems.
- Paskutinis klausimas susijęs su Baltarusija. Nemažai analitikų prognozuoja, kad Baltarusiją gali ištikti Ukrainos likimas. Ką jūs manote apie padėtį šioje šalyje?
- Neturiu jokių prognozių, galiu pasakyti tik tiek: tikiuosi, kad baltarusiai galės rinktis savo ateitį nebijodami atsidurti kalėjime dėl savo pasirinkimo. Mes tai aiškiai leidome suprasti Baltarusijos vadovybei, kaip ir tai, jog esame atviri glaudesniems santykiams ateityje. Mes nenorime, kad Baltarusija imtų jausti Rusijos spaudimą, norime, kad ji liktų nepriklausoma, kad turėtų savo vietą Europoje, kad baltarusiai turėtų galimybę rinktis.
- Ar įmanoma kalbėtis su Aleksandru Lukašenka?
- Žinoma, jei tik jis norės su mumis kalbėtis apie problemas, kurios kelia mums nerimą jau daug metų.