DELFI Dėmesio centre: Mažvydas Jastramskis, VU TSPMI docentas ir KTU mokslininkas ir Vytautas Bruveris, dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas. Taip pat – politologo Girniaus, socialdemokratų lyderio Palucko ir realiausių Skvernelio konkurentų komentarai.

– Pirmiausiai apie premjero pasirinktą vietą ir laiką – Rusnėje ir likus daugiau nei savaitei iki „valstiečių“ suvažiavimo. Pone Bruveri, ką tai turėtų reikšti, jūsų nuomone?

V. Bruveris: iš pirmo žvilgsnio gal tai šiek tiek ir stebina. Kita vertus, atidžiau pažiūrėjus, tai puikiai atitinka jų viešųjų ryšių simbolinę strategiją premjerą vaizduoti kaip paprastos liaudies, „apačių“ kandidatą, kuris tiesiogiai bendrauja su žmonėmis, sprendžia jų problemas, stato estakadas, tiesia kelius ir tuščiai nepolitikuoja, o judina dalykus, kurių niekas prieš tai nejudino. Čia taip, sakyčiau, net juokingai aiškiai sudėliota ta simbolika. Matosi, kad viskas buvo iš anksto surežisuota. Parežisuotas net Rusnės seniūnės klausimas jam. Tiksliau, ne klausimas, o pamaldus prašymas išgirsti tautos viltis ir norus. Žiūrint taip grynai stilistiškai - viskas derėjo.

– O laikas? Paskelbti anksčiau nei suvažiavimas, nelaukiant kol partija iškels?

V. Bruveris: o žiūrėkit, gal toj partijoj dar kas nors ims ir nuspręs pažaisti demokratiją. Gali būti, kad taip bandyta ir šiek tiek atskirti save nuo „valstiečių“, juk ir Karbauskis sakė, kad partijos skyriai kelia tik Skvernelio kandidatūrą. Tai gal buvo noras parodyti, kad premjeras savarankiškas, o ne tik paklūsta partijos valiai. Kalbėdamas su rusniškiais jis pabrėžė, kad tai yra jo asmeninis sprendimas ir tarėsi tik su šeima, su niekuo daugiau. Gal taip bandyta parodyti visišką jo savarankiškumą.

– Pone Jastramski, kaip manote, pasirinkta vieta ir ypač laikas – padeda sukurti nepriklausomesnio kandidato įvaizdį?

M. Jastramskis: premjeras vis dar nėra įstojęs į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Modelis yra labai panašus, kaip buvo paskelbta apie jo prisijungimą prie „valstiečių“ ir tada jau suvažiavime jis buvo patvirtintas sąrašo lyderiu. Iš esmės dabar yra tas pats žaidimas. Manau, ir ankstesnis paskelbimas, ir akcentavimas, kad tai jo asmeninis sprendimas, rodo, kad Skvernelis supranta, jog rinkimai yra vis dėlto ne partiniai, kad žmonės renka asmenybę ir distanciją reikia padaryti. Vis dėlto viešojoje erdvėje jis vis tiek bus „valstiečių“ kandidatas kaip ir Šimonytė – konservatorių. Šiuo požiūriu rinkimai dėliojasi įdomiai, nes iš trijų pagrindinių kandidatų du turi labai aiškiai partines sąsajas, nors ir yra nepartiniai. Tik trečias ir yra tas tikrasis nepartinis. Tokios situacijos jau seniai pas mus nebuvo.

Štai kaip premjero sprendimą vertina kiti konkurentai, politikai ir politologai:

Gintautas Paluckas, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas:

Manau, visa Lietuva su palengvėjimu dabar atsiduso ir tikrai ne dėl to, kad nesitikėjo jog ponas Skvernelis dalyvaus, o dėl to, kad pagaliau šita viešųjų ryšių cirkas baigėsi. Visiems buvo žinoma, kad jis dalyvaus. Ir visi kurie nors kažkiek domisi politika, tikrai pastebėjo tuos viešųjų ryšių ženklus ir kaistančią retoriką, ypač su kitais valstybės vadovais – visa tai vedė prie logiškos išvados, kad Saulius Skvernelis kandidatuos Prezidento rinkimuose. Dabar jis tik pasirinko laiką, kada tai pranešti. Jeigu ponas Skvernelis toliau tęs tokią skaldymo retoriką, kalbės apie skurstančiuosius ir panašiai, tai be jokios abejonės atstums didžiųjų miestų gyventojus, kurie nori progresyvios politikos, o ne tiesiog pinigų padalinimo ir priklaysomybės nuo to patrono, tik šiuo atveju valstybės vaidmeny.

Kęstutis Girnius, VU TSPMI docentas, politologas:

Aš taip įsivaizdavau tokį racionalų scenarijų, kad jei Skvernelis racionaliai galvotų, tai eiti į Prezidentus būtų per daug rizikinga. Jis galėtų ramiai toliau premjerauti ir laukti iki kitų rinkimų. Bet aš manau, kad jis yra ambicingesnis. Taip pat paveikė ir emocijos. Manau, premjeras apskaičiavo, kad nepaisant to, jog jo populiarumas yra smarkiai smukęs, sąlygos kandidatuoti yra pakankamai teigiamos ta prasme, kad pagrindiniai du kandidatai – Nausėda ir Šimonytė – yra konservatoriai. Lietuva yra kairioji šalis, todėl antrame ture laimėti Skvernelio tikimybė yra nemaža.

Ingrida Šimonytė, pasiskelbusi kandidatė į Prezidentus:

Aš manau, kad Saulius Skvernelis tiek man, tiek Gitanui Nausėdai yra vienodas konkurentas. Nes valdžios kandidatas turi tam tikrų neprivalumų, jeigu taip galima būtų pasakyti, kadangi tuo pat metu reikia ir sumokėti kainą už sprendimus, kurie yra padaryti. Yra dalis visuomenės, kuriai tie sprendimai patinka, bet yra ir tų, kurie bus nusivylę tuo, ką padarė ši vyriausybė lygindami su tuo, ką žadėjo „valstiečiai“ eidami į rinkimus.

Aš nežinau, kas ponui Karbauskiui yra apačios ir tai yra visiškai jo problemos. Aš nematau čia nei viršūnių, nei apačių, nei jokio neva elito. Nematau ir kažkokios sistemos, su kuria ponas Skvernelis neva yra nusiteikęs kovoti. Jis yra vyriausybės vadovas jau trečius metus, tai būnant vyriausybės vadovu kovoti su sistema mokėjo tik Rolandas Paksas. Tai ponas Skvernelis pastatė Rusnės estakadą taip pat, kaip aš pastačiau Kauno „Žalgirio“ areną. Tai yra nieko bendro neturintis su konkrečiu žmogumi ir jo darbais objektas, kurį įgyvendina vyriausybė mokesčių mokėtojų lėšomis.

Gitanas Nausėda, pasiskelbęs kandidatas į Prezidentus:

Naudojimasis visu resursu, kurį suteikia premjero pareigos, turiu omeny organizacinį, politinį, žiniasklaidos, manau, kad sąžiningesni rinkimai būtų tuomet, jeigu premjeras trauktųsi iš savo pareigų ir pasišvęstų vien rinkimų kampanijai. Kaip galimas prezidentas jūs jaučiatės geresnis už Saulių Skvernelį? Taip.

– Vienas momentas, kurį turbūt būtų galima išryškinti, ką ir Gitanas Nausėda minėjo – tai privalumai būnant Ministru Pirmininku siekti Prezidento posto. Kad ir šiandien: Ministras Pirmininkas vyksta kaip Ministras Pirmininkas, už mokesčių mokėtojų pinigus, kortežu ir t.t. Padaro pareiškimą, jo video pareiškimą išplatina Vyriausybės spaudos tarnyba, kuri irgi išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais. Tokių dalykų turbūt bus galima rasti daug. Kaip tai vertinti?

V. Bruveris: priminčiau dar galbūt net nesibaigusią Vyriausybės reklaminę kampaniją poliklinikose ir kitur apie gerus padarytus šios valdžios darbus. Jauniems žmonėms ir turbūt apskritai visai visuomenei akivaizdu, kad tai irgi turėjo politinę agitacinę potekstę. Bet ir tai, ką jūs paminėjote. Pats faktas, kad šį pareiškimą platina Vyriausybės spaudos tarnyba, skelbia oficialios valstybės institucijos svetainėje – tai absoliutus konfliktinis dalykas, interesų painiojimas. Juo labiau, kai mes visi esame ne vakar gimę ir žinome, kad visa tai buvo surežisuota. Ir žurnalistai žinojo, kad taip bus, žiniasklaida Rusnėje buvo pasiruošusi. Taigi su šiuo konkrečiu įvykiu susiję valdiškų resursų naudojimo atvejai rodo, kad šitas kandidatas į Prezidentus bus labai lankstus maišydamas interesus.

Edmundas Jakilaitis, Vytautas Bruveris, Mažvydas Jastramskis

– Ar visuomenei tai gali būti problema?

M. Jastramskis: manau, priklauso nuo to, kaip dažnai tai pasikartos ir kiek apie tai bus kalbama, viešinama. Sutinku, kad nėra gražu apie kandidatavimą Prezidento rinkimuose pranešti atliekant savo kaip premjero pareigas. Tai tikrai buvo galima padaryti kitaip. Visgi nemanau, kad tai yra klaida, nes greičiausiai visuomenė to nė nepastebėjo. Visuomenė, deja, nėra tokia pastabi kaip tie žmonės, kurie domisi politika ir rašo apie ją. Turiu pastebėti, kad apskritai mokslinėje literatūroje yra pastebimas tas „valdančiojo pranašumas“. Būtent dėl tų turimų resursų tas, kuris valdo, turi pranašumų, jis kur kas geriau matomas. Bet kalbant apie konkrečiai mūsų Lietuvos atvejį, būtų gražu jei tą tikrąją rinkimų kampaniją premjeras visgi vykdytų laisvu nuo darbo metu.

– Gitanas Nausėda ragino atsistatydinti ir sąžiningai vykdyti rinkimų kampaniją. Kokį precedentą tai sukurtų? Žinoma, mes turbūt kalbame apie visiškai hipotetinį scenarijų.

V. Bruveris: įstatymuose šie dalykai yra labai aiškiai reglamentuoti. Skvernelis turės nusišalinti nuo pareigų, tam yra apibrėžti ir laikotarpiai. Be abejo, kad premjeras ir jo komanda žino visus tuos dalykus ir pagal tai yra susidėlioję grafikus. O dėl tų raginimų atsistatydinti... Tai siūlyčiau į reikalą pažiūrėti iš kitos pusės – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas yra lygiai toks pats pilietis, kaip ir visi kiti. Tai negi jis dabar dėl savo užimamų pareigų negalėtų laisvai kandidatuoti į Prezidento postą? Tai viena. Kita, kad jis painios tuos dalykus, nes jau dabar painioja – tai už tai, žinoma, kad reikės kritikuoti. Dalis visuomenės, manau, į tai dėmesį atkreips.

– Ar buvimas pareigas einančiu Ministru Pirmininku yra privalumas ar trūkumas? Pati kampanija intensyviausia bus po savivaldos rinkimų. Perrinkti ar naujai išrinkti merai norės greitų rezultatų, o tam jiems reikės pinigų savo planams įgyvendinti. Taigi jie tarsi būtų priversti megzti gerus santykius ar net pataikauti premjerui, jį palaikyti, kad jis planuodamas kitų metų biudžetą atsižvelgtų į prašymus. Tai turbūt irgi svarbu?

M. Jastramskis: jeigu mes gyventume aristokratinėje valstybėje, tai prezidentas turbūt jau būtų aiškus. Juo tikriausiai būtų tas, kuriam merai norėtų įsiteikti. Bet pas mus balsuoja ne aristokratai. Lietuvoje buvo perrinktas tik vienas prezidentas ir nėra buvę perrinktos vyriausybės. Lenkijoje neseniai buvo atvejis, kai prezidentu išrinktas valdančiosios partijos žmogus – tai buvo naujovė. Galbūt tai gali atsitikti ir Lietuvoje. Visgi žiūrint į to pokomunistinio rinkėjo, koks yra ir lietuvis, logiką – jis nemėgsta valdžios ir nėra linkęs už ją du kartus balsuoti. Net jei tai būtų parlamento, ar kaip dabar – prezidento rinkimai.

– Saulius Skvernelis kalba, kad kaip bežiūrėsi į Nausėdą ir Šimonytę – tai kaip ta pati moneta. Esą ir vienoje pusėje konservatorius, ir kitoje - konservatorius, o jis yra alternatyva. Ingrida Šimonytė sako, kad trečius metus būnant premjeru jau savaime tampi sistemos dalis ir juokinga kalbėti, kad eini prieš sistemą. Kaip jūs tai vertinate?

V. Bruveris: tiek Skvernelis, tiek visi „valstiečiai“ neturi kitos išeitis kaip tik tęsti tą žmonių pjudimo strategiją, manipuliavimą „dviejų Lietuvų“ schema, kad ir kokia ji būtų daugelio populistų nudrožta ir nujota – vis tiek dar veikia. Ir paskelbimo apie kandidatavimą kalboje premjeras apie tai kalbėjo: apie dvi Lietuvas, apie sistemą, apie nupirktą politiką ir t.t. Jis tai pateiks labai paprastai – dviejų metų buvo negana, laukiantiems darbams reikia daugiau. Juk jau per tiek laiko nuvertė tiek kalnų, padarė tiek darbų, bet vis dar yra nepribaigta sistema, neišvalytas blogis, kurį jis, kaip prezidentas, pribaigtų daug geriau.

M. Jastramskis: Skvernelis neturi rinkėjų bazės, nes nėra žmonių, kurie už jį būtų balsavę daugiau nei vienuose rinkimuose. Kol kas jis neturi rinkėjo, kurį labai aiškiai būtų galima tapatinti su juo. Bet yra tokia sąvoka „istorinis valdantysis“. Lietuvoje labai daug žmonių, nežiūrint to, kad valdžioje nėra konservatorių, vis tiek mano, kad dėl daugelio Lietuvos problemų vis dar yra kalti konservatoriai. Šioje vietoje yra dvi balsavimo kryptys: arba prieš konservatorius, arba prieš tuos, kas yra valdžioje. Kadangi Skvernelis yra valdžioje, tai, spėju, labai daug kalbės apie konservatorius ir stengsis sudėti Šimonytę ir Nausėdą į vieną. Abu rodys kaip dešinės kandidatus, konservatorius ir t.t.

Mažvydas Jastramskis

– Pone Jastramski, jūs pats sakėte, kad pirmą kartą du iš trijų stipriausių kandidatų yra aiškiai siejami su politine jėga. Atsižvelgiant į tam tikrą norą turėti prezidentą kaip globėją, patriarchą, moderatorių ar kaip bepavadinsim, tai situacija atrodo palankiausiai Gitanui Nausėdai?

M. Jastramskis: žinoma, yra balsavimo prieš, bet su Nausėdos potencialu yra susiję ir tai, kad „valstiečiai“ yra atsidūrę centre. Per Seimo rinkimus jeigu „valstiečiai“ išėjo į antrą turą su socialdemokratu - tai gaudavo konservatorių balsus, jei su konservatoriumi - tai visų oponentų balsus. Tai buvo labai patogi pozicija. Dabar jie pasislenka ten, kur buvo socialdemokratai, Gitanas Nausėda ateina į centrą. Pas jį iš tikrųjų gali būti persidengimas su konservatoriais ir su tais, kurie galėtų balsuoti už valstiečius ir Skvernelį. Ta pozicija yra labai gerai, bet gali būti ir minusas. Dėl to, kad skirtingai negu Šimonytė ar tas pats Skvernelis, Nausėda neturi „klijų“ su rinkėjais. Kokie jie: programiniai, ideologiniai, darbo valdžioje kompetencija? Jis jų neturi. Tai gali nutikti ir taip, kad Nausėdos rinkėjai pasiskirstys ir pas Šimonytę ir pas Skvernelį, nes kai yra pasirinkimas iš dviejų – centro nelieka.

– Ar teisingai suprantu iš to, ką dabar sakote, kad nepaisant dabartinės reitingų situacijos, didžiausias galimybes būti antrajame ture turi tie, kurie remiasi konkrečia baze? T.y. Ingrida Šimonytė ir Saulius Skvernelis.

V. Bruveris: aš taip drąsiai neprognozuočiau, bet Skvernelis tikrai turi neblogas galimybes būti antrajame ture. O jeigu jis bus antrajame ture, tai nepaisant to, kas bus prieš jį, tai bus visiškai naujas žaidimas ir jis tikrai turės puikias galimybes pakartoti sėkmę poliarizuojant visuomenę ir skaldant tas „dvi Lietuvas“.

Vytautas Bruveris

M. Jastramskis: su asmenybiniais rinkimais problema yra ta, kad jie „klijai“ neveikia. Jie net Seimo rinkimuose menkai veikia – prisimename, kiek socialdemokratai prarado rinkėjų. Prezidento rinkimuose jie veikia dar mažiau, nes renkama asmenybė. Tai labai gerai matėsi per praėjusius Vilniaus mero rinkimus. Pagal skaičius matyti, kad nemažai konservatorių balsavo už Remigijų Šimašių, o ne Mykolą Majauską. Aš sakyčiau taip: yra trys stipriausi kandidatai ir jų visų galimybės kol kas yra panašios.

– Ir kitas klausimas – kodėl Saulius Skvernelis eina į rinkimus? Ministras Pirmininkas turi visas galimybes daryti bet kokius sprendimus ir netapęs Prezidentu. Jam reikės įtikinti žmones, kodėl jį būtinai reikia rinkti Prezidentu.

V. Bruveris: tai yra šiokia tokia problema, bet kai aš klausiau jo naratyvo ketvirtadienį, tai jis buvo visai padoriai sukurptas. Skvernelis sakė, kad reikia patikimai uždaryti vartus nuo priešų. Jo logika labai paprasta – jeigu į prezidento postą ateis konservatoriai, tai jie tada turės kur kas didesnes galimybes trukdyti dabartinės valdžios geriems darbams.

M. Jastramskis: iš paskutinės rinkimų studijos mes matome, kad tie žmonės, kurie liko prie socialdemokratų ir darbo partijos, kai jų paklausi kodėl balsavo už tą partiją, jie vardindavo kažkokius tai darbus, kompetencijas ir t.t. Už to kabinti galima. Juk mes dabar kalbame apie tai, kad reikia patekti į antrą turą. Priminsiu, kad kažkada Rolandas Paksas į antrą turą pateko su 19 proc. Neatmesčiau to, kad naratyvo kūrimas pagal atliktus darbus gali Skverneliui atnešti antrą turą.

– Trys kandidatai. Ar visi klausimai atsakyti šiame etape?

V. Bruveris: man įdomu tik ką visagalis Kauno meras darys. Žinoma, griečiausiai jis neis, nes yra koks nors susitarimas su „valstiečiais“, bet kol galutinio atsakymo nėra, tol lieka menka intriga.

M. Jastramskis: be Kauno mero, jeigu jis nešaus netikėto pareiškimo, daugiau jokios intrigos iš esmės nematau. Net, sakyčiau, iš kitų jau žinomų kandidatų netikėtumų nesitikiu.

– O jeigu Visvaldas Matijošaitis „iššautų“? Tai būtų daug ką keičiantis dalykas?

V. Bruveris: manau, kad daug. Ir labiausiai tai paveiktų premjerą.

M. Jastramskis: jis tikrai galėtų tapti lygiaverčiu konkurentu ir šalia trijų žirgų atsistotų ketvirtuoju.