Tai atsitiko lygiai po dešimties metų – 1993 m. spalio 12 d.
Vitas Lingys - „Respublikos“ dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, kuravęs teisėtvarkos temomis rašantį žurnalistų skyrių. Ir pats daug rašęs. Žurnalistas nužudytas šalia savo namų Vilniuje, Fabijoniškėse. Šaudyta iš arti. Du kartus į pakaušį. Trečią – į nugarą. Vitui Lingiui buvo 33-eji. Liko našlė, aštuonmetė dukra. Abu tėvai. Brolis.
Dabar mes žinome, kad šis, ko gero, nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo didžiausią rezonansą sukėlęs nusikaltimas yra atskleistas. Kaltieji, tiksliau – dalis kaltųjų, nubausti. Tačiau toje istorijoje mįslių liko daugiau, nei iki šiol buvo pagarsintų atsakymų.
Kito tokio teismo iki šiol nebuvo
Kelias valandas prieš posėdį, nuo pat ankstaus ryto, kelių šimtų metrų atstumu prie visų gatvių ir takelių, vedančių prie Aukščiausiojo Teismo, budėjo policijos pareigūnai su radijo siųstuvais. Į teismą buvo galima patekti tik pėsčiomis. Automobilių eismas uždraustas. Prie paties teismo pastato stovėjo automatais ginkluoti, neperšaunamomis liemenėmis vilkintys kaukėti policininkai. Ant aplinkinių namų stogų buvo įsitaisę snaiperiai. Prie įėjimo į teismo posėdžių salę – metalo detektorius. Šią bylą nagrinėjusios baudžiamųjų bylų kolegijos pirmininkui Vytautui Greičiui ir valstybės kaltinimą palaikančiam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui paskirta apsauga. Kiti du teisėjai jos atsisakė.
Labiausiai buvo baiminamasi teismo pastato užpuolimo ir bandymo ginklu išvaduoti teisiamą Borisą Dekanidzę.
Kas buvo Borisas?
Borisas Dekanidzė – vilnietis, gimęs 1962 m. Žydas. Be pilietybės (turėjo Vokietijoje išduotą tos šalies gyventojo kelionės pasą, pilietybės neturėjo – aut. pastaba). Vidurinio išsilavinimo. Išsituokęs. Iki tol neteistas. Nuo 1990 m. pabaigos, kai grįžo iš užsienio, kur gyveno keletą metų, nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ vadeiva.
Iš Vidaus reikalų ministerijos pažymos Aukščiausiajam Teismui: „1984 m. viduryje Vilniuje susikūrė nusikalstama grupė, kuri vėliau pavadinta „Vilniaus brigada“. Grupė vertėsi sukčiavimu, lošimo skolų išmušinėjimu, vagystėmis. Borisas Dekanidzė šioje grupėje nuo 1987 m. buvo vienu iš lyderių. Tais pačiais 1987 m. B. Dekanidzė su savo šeima išvyko gyventi į Kanadą pas motiną. Nors iš tiesų trejus metus gyveno JAV, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Lenkijoje.“
Visose tose šalyse B. Dekanidzė turėjo problemų su teisėsauga. Gyvendamas Vokietijoje, dalyvavo organizuojant prestižinių automobilių vagystes. Vėliau tie automobiliai su klastotais dokumentais buvo pardavinėjami Lietuvoje ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose. JAV, Niujorke, kartu su masiškai į tą šalį plūstančiais kriminalinio pasaulio atstovais iš Tarybų Sąjungos, jau tada vadintais rusų mafija, padėjo organizuoti skiesto benzino pardavimo tinklą (buvo pardavinėjamas aukštesnės markės benzinas, skiestas žemesnės markės benzinu; konkretus B. Dekanidzės vaidmuo šioje aferoje nenustatytas – aut. pastaba). Tai atskleidusi JAV policija pripažino: amerikiečiai to nebūtų sugalvoję. Tam reikėjo kito mentaliteto. Pats B. Dekanidzė apklausiamas tikino, jog tuos metus Braiton Byče (Niujorko rajonas, kuriame labiausiai susitelkę rusų tautybės emigrantai iš Tarybų Sąjungos – aut. pastaba) rusų emigrantus mokęs imtynių, o pats mokęsis anglų kalbos.
Iš VRM pažymos: „1990 m. pasikeitus politinei situacijai Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje, B. Dekanidzė grįžo į Vilnių. Iškart pradėjo vadovauti visai „Vilniaus brigados“ nusikalstamai veiklai. „Vilniaus brigada“ iš prekybininkų rinko mokestį, kontroliavo Gariūnų turgavietę, vogė ir už mokestį grąžindavo automobilius ir iš butų pavogtus daiktus, kontroliavo azartinius žaidimus ir prostituciją visame Vilniuje. B. Dekanidzės vadovaujama „Vilniaus brigada“ įgijo organizuoto nusikalstamo susivienijimo požymius: bendrą kasą, nusikalstamos veiklos paskirstymą tarp susivienijimo narių, korumpuotus ryšius su teisėsaugos institucijomis ir valdžios struktūromis, tikslią hierarchinę struktūrą, ginkluotę, elgesio kodeksą ir taisykles.“
Pagal tą pačią VRM pažymą, pagrindiniu B. Dekanidzės konsultantu buvo jo tėvas Georgijus Dekanidzė.
Kas buvo Boriso tėvas?
Turėjo įtakos kai kuriems priimamiems vadinamųjų „įteisintų vagių“ („vor v zakone“ – rus.; aukščiausias nusikalstamo pasaulio veikėjo statusas buvusioje Tarybų Sąjungoje, pelnomas surinkus pritarimus iš visų kitų tą patį pripažinimo rangą turinčių nusikalstamo pasaulio veikėjų; statusas buvo pelnomas atitinkant jų pačių nustatytus kriterijus; yra žinoma atvejų, kai šis statusas buvo perkamas; nėra žinių, kokiu būdu šį statusą pelnė G. Dekanidzė ir ar apskritai jį turėjo, nes informacija apie tai VRM ir slaptose Krašto apsaugos ministerijos pažymose nurodoma kaip nepatvirtinti duomenys – aut. pastaba) sprendimams.
Borisas – vienturtis G. Dekanidzės sūnus, kurį jis augino nuo trejų metų. G. Dekanidzė mirė 2010 m.
1990-1992 m. G. Dekanidzė ir jo partneriai aktyviai įsitraukė į privatizacijos procesą ir naujų verslo įmonių kūrimą Lietuvoje. Tuo siekdami įsiterpti į augančią Lietuvos ekonomiką, kaip nurodoma VRM pažymoje. 1992 m. pabaigoje jau buvo žinomos šios Dekanidzių klano (taip nurodyta pažymoje – aut. pastaba ) sukurtos įmonės:
1. Bendra Lietuvos – Vokietijos-Lenkijos įmonė „Union Service“ (gen. direktorius M. Žigutis).
2. Bendra Lietuvos –Vokietijos-Lenkijos įmonė „Vitexim“(gen. direktorius V. Vainikonis).
3. Bendra Lietuvos-Vokietijos įmonė „Gloreks“ (gen. direktorius G. Dekanidzė).
4. Belgijos firma „M&S International NV“ (gen. direktorius M. Brandvainas – Belgijos pilietis; jo pavaduotojas B. Naifeldas – JAV pilietis; atstovai Lietuvoje – J. Gudaitis, A. Aizenštatas ir M. Kaplanas).
5. UAB „Vytas“ (direktorius V. Vainikonis).
6. UAB „Pel“ (direktorius M. Kaplanas).
7. UAB „Varoma“ (direktorius V. Demeško) ir kitos.
Perskaičius šias lietuviškas pavardes VRM pažymoje, labai smalsu pasidomėti, kaip „susiklostė“ tų ponų likimas? Koks buvo jų „vaidmuo“ klane? Bet tai, tikriausiai, būtų informacija kitai temai. Ar iš tiesų kitai?
Dekanidzių klanas apginklavo Lietuvos policiją
Tais pačiais metais per Dekanidzių klano įmones Lietuvos VRM įsigijo ginkluotę ir specialiąsias priemones. Kitaip tariant, Dekanidzių klanas apginklavo nepriklausomos Lietuvos, tai yra mūsų policiją. Ir, kaip apgailestaudamas dėl mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo, pažymoje rašo vidaus reikalų ministras Romasis Vaitekūnas, visas šias priemones ir ginklus buvo galima įsigyti daug pigiau, jei ne šių firmų tarpininkavimas. Toks tarpininkavimas, nurodoma, tapo galimas dėl to, kad 1992 m. „Vilniaus brigada“ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje turėjo „savų žmonių“ tarp aukštas pareigas užimančių asmenų. Vienas iš jų – kontržvalgybos skyriaus viršininkas Henrikas Margenis.
Iš VRM pažymos: „Be to, žinoma, kad H. Margenis buvo įsakęs greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ vyr. komisarui J. Lazarenkai organizuoti firmos „M&S International NV“ vadovų asmens apsaugą, asmeniškai instruktavo „Aro“ pareigūnus, lydinčius, jo įsakymu, „Vilniaus brigados“ krovinius ir pinigus.“
Apie visa tai, taip pat ir prekybą ginklais per šias firmas, rašė ir „Respublika“. Šią – tuo metu dar slaptą informaciją – sau vienam žinomais kanalais gavo ir spaudai parengė V. Lingys. Tuos straipsnius, saugumo sumetimais, pasirašė Tado Petrylos slapyvardžiu. Bet tai žurnalisto neapsaugojo.
Kelios citatos iš minėtų V. Lingio rašinių: „Patikrinus „H.B.A. Agencies Ltd.“ (įmonė iš kurios, pagal slaptą sutartį, Lietuvos VRM pirko ginkluotę ir specialiąsias priemones – aut. pastaba) adresą Izraelyje, paaiškėjo, jog Tel Avive, Postbild Blvd. 66, nėra jokios firmos. Užsienio sekliai pranešė, kad Izraelyje nėra ir tokio piliečio Haimo Ben Ari (pagal tą pačią pirkimo sutartį, šis žmogus atstovavo „H.B.A. Agencies Ltd.“ interesams – aut. pastaba ), o jo nurodyti telefonai – klaidingi. Tai iš ko Lietuvos VRM supirko operatyvinę techniką ir ginkluotę kovai su nusikaltėliais? Ar ne iš pačių nusikaltėlių?“
Juk žudoma ne už rašinį...
Juk žudoma ne už rašinį, o už tai, kuo tas rašinys pakenkė. Jeigu rašinio pasekmė – milijoniniai nuostoliai... O jie patys oficialiai pripažino, kad 1992-1993 m. po „Respublikos“ rašinių patyrė 10 000 000 dolerių nuostolio (tokia suma preliminariai buvo įvertinti nuostoliai, kuriuos galimai patyrė Dekanidzių klano įkurtos įmonės ir jų verslo partneriai iš užsienio valstybių po ciklo straipsnių, pasirašytų Tado Petrylos slapyvardžiu – aut. pastaba) . O tada juk žudydavo ir už daug mažesnes sumas.“
Verdiktas
1994 m. lapkričio 10 d., po penkias savaites trukusio proceso, Aukščiausiojo Teismo teisėjai: Vytautas Greičius, Vladas Nikitinas ir Albinas Sirvydis paskelbė apkaltinamąjį, kasacine tvarka neskundžiamą, nuosprendį, kuriuo:
Borisas Babičenka nuteistas kalėti 13 metų ir 3 mėnesius (B. Babičenka į nusikaltimo vykdymo vietą prie V. Lingio namų atvežė Igorį Achremovą ir Viačeslavą Slavickį – aut. pastaba).
Viačeslavas Slavickis – 14 metų (žmogžudystės metu su ginklu rankoje stovėjo šalia I. Achremovo ir buvo pasiruošęs nušauti žurnalisto niufaundlendų veislės šunį, jei šis pultų; šuns tuo metu nebuvo, tad šaudyti nereikėjo – aut. pastaba).
Į V. Lingį šovęs Igoris Achremovas – iki gyvos galvos. Vėliau bausmė sušvelninta iki 25 metų kalėjimo.
Ir... Borisas Dekanidzė. Už nusikalstamo susivienijimo ir žurnalisto nužudymo organizavimą nuteistas mirties bausme sušaudant.
Būtų be galo naivu manyti, kad ir žurnalisto nužudymą, ir tą susivienijimą B. Dekanidzė užsakė bei suorganizavo vienas.
Sunku pripažinti, kad nepajėgėme...
Bylą tyrę pareigūnai sako, turimais duomenimis to nebūtų pajėgę įrodyti teisme, bet neva nurodymą susitvarkyti su nepalankia spauda Vilniuje arba bent jau „palaiminimą“ tai padaryti B. Dekanidzė, kaip vėliau ir I. Achremovas, gavo toje pačioje Jūrmaloje (Latvija), kur 1993 m. rugsėjį buvo atvykę Dekanidzių klano verslo partneriai iš Belgijos.
Valstybinį kaltinimą byloje palaikęs buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas filmui aiškino: „Kodėl mes sustojome ties B. Dekanidze? Jis nedavė parodymų. Jis apie tai nekalbėjo. Be jo parodymų atsakyti į tą klausimą – tas pats kaip gaudyti vėją lauke.“
I. Achremovas taip pat iš pradžių nedavė parodymų. Bet sugebėta jį prašnekinti... Tiesa, apgavus. Taip jį tardžiusių prokurorų metodiką galima įvardyti, perskaičius I. Achremovo 2003 m. rašytą prašymą Vilniaus apygardos teismui dėl bausmės sušvelninimo. Tuo metu dar kalintis iki gyvos galvos nuteistasis rašė: „Mano parodymų dėka buvo nuteistas vienas iš įtakingiausių nusikalstamo pasaulio atstovų Lietuvoje. Už tai man parengtinio tardymo metu buvo žadėta keturiolika – penkiolika metų laisvės atėmimo.“ Tą patį I. Achremovas iš karto po teismo rašė savo laiške tuometiniam Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Egidijui Bičkauskui.
Ar gali būti, kad nuteistasis išsigalvojo nebūtus dalykus? Ne.
Ne visi kalba apie tą bylą
Tai žinant labiau suprantamas Antano Klimavičiaus (dabartinio Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo, buvusio generalinio prokuroro, o šios bylos tyrimo metu – Vilniaus miesto prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriaus (ONKTS ) vyr. prokuroro, vadovavusio bylos tyrimui ir rašiusio kaltinamąją išvadą – aut. pastaba) nenoras prisiminti šią bylą. „Apie tą bylą labai nenorėčiau kalbėti“, – A. Klimavičius sakė telefonu.
Pasiklausyti teismo nuosprendžio buvo susirinkęs didelis būrys žurnalistų. Yra prisimenančių, kad išvedamas iš salės I. Achremovas rėkė: „Vy menia obmanuli! („Jūs mane apgavote!“ – aut. pastaba), o ir taip daug rūkantis A. Klimavičius, tąkart rūkė vieną po kitos... Pažadus reikia tesėti. Prokurorams taip pat. Net tuomet, kai sprendimus priima teisėjai. Tai ypač aktualu šiandien, kai jau žinoma, jog sunkūs kaltinimai Henrikui Daktarui iš Kauno taip pat už tam tikrus prokurorų pažadus, dėl kurių buvo taip pat derėtasi, yra paremti jo buvusių bendrų parodymais.
O tuo metu Lietuvoje...
Žinia, kad prie savo namų ankstų rytą nušautas į darbą ketinęs vykti žurnalistas, iš tiesų sukrėtė Lietuvą. Tą pačią dieną prie Vyriausybės pastato Vilniuje įvyko nesankcionuotas stichiškas žurnalistų piketas. Buvo laikomi transparantai su užrašais: „Kas bus kitas?“, „Ar jūs mus apginsite?“
Reaguojant į tai, tą pačią dieną pas Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską, tuomet dar rezidavusį Seimo rūmuose, buvo skubiai sušauktas pasitarimas. Pasitarime dalyvavo generalinis prokuroras A. Paulauskas, Nacionalinio saugumo tarnybos direktorius Jurgis Jurgelis, teisingumo ministras Jonas Prapiestis, laikinai einantis vidaus reikalų ministro pareigas Arvydas Svetulevičius, prezidento patarėjai. Buvo atvykęs ir premjeras Adolfas Šleževičius.
Valdžios vyrai pripažino, kad tai yra iššūkis pačiai valstybei. Po šio pasitarimo generalinis prokuroras žurnalistams kalbėjo: „Jie peržengė paskutinę ribą. Dabar jie gali šaudyti į kiekvieną, kuris jiems nepatinka.“ Buvo baiminamasi, kad dar neįvardyti nusikaltėliai gali kėsintis į aktyviausius Vyriausybės ir parlamento narius. Niekur neskelbiama, bet posėdyje aptarta operatyvinė informacija, kad gali būti pasikėsinta į Seimo vicepirmininko ir Prevencijos įstatymo iniciatoriaus E. Bičkausko gyvybę.
Tą pačią dieną prokurorai su policininkais atlieka kratas buvusio VRM kontržvalgybos skyriaus vadovo H. Margenio, G. Dekanidzės verslo partnerių D. Kaplano, A. Aizenštato bei J. Gudelio butuose Vilniuje. Kratų metu paimta daug dokumentų. Taip pat ir patvirtinančių prekybą ginklais. Ankstų kitos dienos – spalio 13-osios – rytą Santariškių klinikose, Vilniuje, miršta buvęs vidaus reikalų ministras, policijos generolas Petras Valiukas. Tai sutapimas? Kas žino? Medikai patvirtina, kad ir taip silpnos sveikatos žmogaus būklę galėjo komplikuoti bet kokia stresą kelianti žinia. Lietuvos policiją Dekanidzių klanas apginklavo, kai VRM vadovavo tas ministras...
Apie visa tai – birželio 10 d., 20 val. žiūrėkite per LNK. Dokumentinių filmų ciklas „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su žurnalistu Egidijumi Knispeliu.