Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Ž. Pavilionis ketvirtadienį pranešė nesitrauksiantis iš pareigų, nors esą buvo pasirengęs tai padaryti.
Net konservatoriaus bendražygiai dėl tokio jo užsispyrimo jau reiškia apgailestavimą. Tačiau, anot ekspertų, dabar valdančiuosius turėtų graužti ne gailestis, o politiniai apkasai, kuriuos gilina Ž. Pavilionis, mat tai rodo, jog politikas pasiryžęs kautis iš paskutiniųjų, nes jis ieškojo būdų, kur pasitraukti, tačiau neradus politinio prieglobsčio nutarė bent jau pratęsti dramą ir išeiti su trenksmu.
Nepavyko susitarti, tad žais iki galo
„Panašu, jog Ž. Pavilionis kiek susipainiojo dėl priežasčių, kurios nulėmė ir gautą siūlymą trauktis. Tai ne dėl to, jog jį verstų prisiimti atsakomybę už kilusią krizę dėl nesustojusio kalio trąšų srauto per Lietuvą ir to, ko vyriausybei nepavyko įgyvendinti.
Tikrai niekas ir nesugalvotų atsistatydinus URK pirmininkui, tai vertinti kaip jo vienintelio kaltę dėl besitęsiančio tranzito, nors Ž. Pavilionis taip ir teigia. Tai dėl ilgą laiką trukusios destruktyvios veiklos nuo pat kadencijos pradžios, ypač keliant santykių su prezidentūra įtampas, kai jau jų ir taip netrūko. Ir dabar klausimų atsiėmimas, nereiškia, jog bet kada vėl negalima sulaukti panašių incidentų. “, – teigė Mykolo Romerio universiteto lektorė, politologė Rima Urbonaitė.
Kitas klausimas, anot ekspertės, kaip Ž. Pavilionis ketina padėti vyriausybei, kai ši ne tik jo pagalbos neprašo, bet, panašu, net ir kratosi.
„Partijos pirmininkas ir užsienio reikalų ministras labai aiškiai įvardijo, jog net ir nepasitraukus Ž. Pavilioniui, komitetas kol kas dirba ir pastarasis dar gali kurį laiką tęsti savo „rekolekcijas“. Aiškesnės žinutės būti tiesiog negali. Todėl Ž. Pavilionio tikėjimas, jog jis gali santykius normalizuoti ir po kurio laiko vėl grįžti prie šio klausimo, tiesiog neturi pagrindo.
Ž. Pavilionis, nenorėdamas priimti kritikos ir tyliai pasitraukti, imasi atsakymo, kuris garantuoja dramos tęsinį ir eina „va bank“. O gal su kitais, galėjusiai jam suteikti „prieglobstį“, nepavyko susitarti“, – tikino R. Urbonaitė.
Jos manymu, dabar frakcija gali perimti iniciatyvą – šalinti Ž. Pavilionį iš partijos ir iš frakcijos. Tiesa, tada reikėtų jau persvarstyti ir komiteto sudėtį, vadovaujantis Seimo statutu.
Ir tai nebūtų pirmas kartas TS-LKD – savų sankcijų iš partijos yra sulaukę tiek Laurynas Kasčiūnas, tiek Mantas Adomėnas, tiesa, šis atvejis, anot politologės, kiek kitoks.
„Klausimas bus ar šalins iš partijos, ar suspenduos narystę. Manau, bus radikalesnis variantas nei su L. Kasčiūnu. Tiesa, M. Adomėnas buvo šalintas iš partijos, ir vėliau pakviestas vėl į frakciją. Tai remiantis istorija, galima manyti, jog toks scenarijus tikėtinas. Tačiau priežastys šalinimo ar suspendavimo kiek skiriasi. Ten yra dėl skaidrumo, ryšių su kitais subjektais, čia jau yra asmeninis/vidinis konfliktas“, – teigė R. Urbonaitė.
Bet tai rizikinga, jeigu Ž. Pavilionis dar turi užantyje savo kortų, galinčių nusitempti su savimi ir kitus bendražygius, pavyzdžiui, jeigu jis „disponuoja informacija, kuria gali pasiremti ir priversti kolegas atsitraukti“.
„Bet iš esmės, panašu, jog nepaisant visų ryšių, kuriuos taip mėgdavo politikas, pabrėžti, kantrybės taurė buvo perpildyta. Ar tai bus labai rimtas praradimas, klausimas. Pakeisti galinčių žmonių frakcijoje yra“, – tikino R. Urbonaitė.
Kokios bus paskemės?
Tuo metu nepriklausomas apžvalgininkas Marius Laurinavičius pažymėjo, kad Ž. Pavilionis „buvo vienintelis, kuris laikėsi deklaruotos politikos“ dėl „Belaruskali“ kalio trąšų klausimo, todėl ir išėjo į viešumą.
„O visa kita yra vidiniai dalykai, kurių nenorėčiau komentuoti“, – teigė M. Laurinavičius. Vis dėlto jis pripažino, kad Ž. Pavilionio galimas pasitraukimas gali, ir tikėtinas būtų įvertintas sąjungininkų, pirmiausiai amerikiečių. Bet gal ne tiek pats pasitraukimas, kiek jo pasekmės – ką tai pakeistų.
„Amerikiečiai ar kiti partneriai bet kuriuo atveju viską mato, stebi vidaus politinę situaciją, bet tai antriniai dalykai, nes jiems svarbiau, ką darome santykių su jais srityje, toje tikrojoje užsienio politikoje. Ir čia ne mano pasvarstymai, o iš užsienio diplomatų tai žinau – ta dabartinė pozicija sukėlė didelę nuostabą švelniai pasakius ir tai net ne iš amerikiečių.
Skandalų ir nesąmonių būna visur, tiek JAV, tiek Europoje, Lietuva nėra išskirtinė. Nesvarbu apie kurį pasitraukimą kalbama – ar keičiasi ministras ar Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Taip, tai domina, nes tai lemia Lietuvos užsienio politiką, bet to nereikia sureikšminti. JAV reakcija, mano žiniomis buvo tokia: „jūsų pasirinkimas“. Bet matau tikrai rimtas pasekmes“, – teigė M. Laurinavičius.
Jo manymu vien nuo Ž. Pavilionio pasitraukimo užsienio politika gali tik hipotetiškai pasikeisti į sąlyginės ramybės būseną – veikti darniau. Bet tai esą nėra garantuota, ypač jei politiko pasitraukimas lemtų, jog Lietuvos užsienio politika krypsta į priešingai, nei deklaruota poziciją.
