Kauno technologijos universiteto (KTU) profesoriaus politologo Algio Krupavičiaus teigimu, socialdemokratai mokesčių politikoje pernelyg panašūs į konservatorius, tačiau požiūris į privatizaciją, viešąjį reguliavimą bei silpnesnes socialines grupes atskleidžia skirtumus.
Pasak A. Krupavičiaus, šiandieną Lietuvoje ideologinės skirtys yra ir daug labiau susietos su socialinėmis grupėmis, ir labiau matomos nei prieš 20 ar kiek daugiau metų. Partinėje sistemoje yra partijų, kurios siekia atstovauti itin konkrečias visuomenės grupes (Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir pan.). O tradicinėmis vadinamos partijos, kaip antai Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis ir kelios kitos, bent jau rinkimų ir vyriausybės programose, gan adekvačiai atspindi šiuolaikines kairės ir dešinės politines skirtis.
„TS-LKD išpažįsta tradicijos, tvarkos, bendruomeniškumo vertybes, net toleruoja tam tikrą ekonomikos valstybinį reguliavimą. TS-LKD išskiria ir jų socialinis konservatyvumas, t.y. tradicinės šeimos palaikymas, tautiškumas, tolerancijos trūkumas kitoniškumui.
KTU profesoriaus teigimu, kaip krizės akivaizdoje būtų pasielgę socialdemokratai, galima tik spėlioti, tačiau tikėtinas socialiai jautresnis krizės sprendimas. Socialdemokratai, pasak pašnekovo, remiasi socialinio solidarumo ir didesnio socialinio teisingumo, lygybės visuomenėje vertybėmis, jiems svarbus tolygesnis regionų vystymasis, socialios rinkos ekonomika.
„Kalbant apie jų veiksmus esant valdžioje nuo 2012 m. pabaigos, niekas negali paneigti, kad kaip tik dabartinė kairiųjų koalicija padidino minimalų mėnesį atlyginimą (MMA), sugrąžino ligos ir senatvės pensijas į buvusį iki krizės lygį, grąžina neišmokėtas pensijas. Ekonominės politikos srityje yra sustiprintas viešas reguliavimas (energetikos ir kitose srityse), viešųjų paslaugų teikime privatizacija nėra vertinama kaip panacėja“, – dėsto A. Krupavičius.
V. Vobolevičius: tai yra rašymas paraštėse
Savo ruožtu V. Vobolevičius pažymi, kad filosofiniai, teoriniai ar net deklaruojami ideologiniai, socialinės, ekonominės konservatoriškos bei socialdemokratinės politikos skirtumai yra gerokai nutolę nuo realios kasdienės politikos. Kasdienėje politikoje, anot politologo, sprendimus lemia politikų noras patekti į valdžią ir, įsiteigus rinkėjams, joje likti.
Pašnekovas atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriuos pačius dešiniausius Lietuvos ekonomikos sprendimus, tokius, kaip proporciniai mokesčiai, vienodą nuošimtį pajamų imantys iš labai pasiturinčio ir labai neturtingo žmogaus, priėmė ne kas kitas, o Algirdo Brazausko vyriausybė. Socialdemokratai savu laiku pasižymėjo ir mokesčių mažinimu, verslo skatinimu, todėl buvo labiau dešinieji nei Andrius Kubilius, kuris buvo priverstas mokesčius didinti.
V. Vobolevičius sako, kad nepriklausomybės pradžioje buvo neaišku, kaip žmonės balsuos. Tačiau buvusiems tarybiniams politikams, tapusiems LDDP, vėliau LSDP, ryšiai su vietiniu verslu, dažnai privatizuotu buvusių direktorių, turėjusių ryšių su senąja nomenklatūra, naudai, situacija buvo aiškesnė. Su tokių įmonių parama buvo galima įsitvirtinti politikoje.
„Bet jei įsitvirtini politikoje per vietinį verslą, tampi verslo partija, o ne liaudies darbo žmonių partija.
Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad socialdemokratai savo retorikoje turi daugiau „svarbiausia žmogus“ akcentų. Ir kartais tiek jie, tiek elektorato atžvilgiu jiems artimesnės partijos priima socialdemokratinius sprendimus, pavyzdžiui, padidina MMA. Bet tai yra rašinėjimai paraštėje, o ne esminių dalykų keitimas“, – kalba politologas.
Socialdemokratija – globalios politinės sistemos įkaitė?
Anot A. Krupavičiaus, norėdama labiau skirtis nuo konservatorių, LSDP galėtų rasti tinkamą sprendimą dėl labiau progresinės mokesčių sistemos Lietuvoje. Nors, pasak pašnekovo, jie vis tiek yra bene vienintelė partija, bent jau kelianti mokesčių sistemos teisingumo klausimą ir bandanti rasti jam sprendimus.
„Tačiau LSDP mokesčių politikoje yra pernelyg panaši į konservatorius. Socialdemokratai gali būti ir labiau liberalūs socialinių normų požiūriu, kaip yra Vakarų Europoje. Toks LSDP elgesys, matyt, labiau patiktų jaunimui. Galimų skirtumų sąrašas gali būti tęsiamas“, – sako politologas.
„Jei staiga Lietuvoje atsirastų labai stipri socialdemokratinė partija, kuri norėtų įgyvendinti ryškiai skirtingą politiką nuo tos, kuri vyravo, tarkime, A. Kubiliaus laikais, toli nevažiuotume. Tarptautinėje sistemoje, kur mūsų finansai priklauso nuo galimybių nebrangiai skolintis, gamyba priklauso nuo eksporto, mums reikalingos užsienio investicijos, įgyvendindami drastiškai kairiąsias idėjas (didesni mokesčiai turtingiesiems, daugiau perskirstymo, valstybės kišimosi į ekonomiką), susilauktume rimtų sankcijų. Panašiai, kaip gresia Graikijai, išrinkus „Syriza“ ir Alexį Tsiprą“, – tikina pašnekovas.
Ideologinių skirčių nykimą lemia visuomenės pokyčiai
Tiek A. Krupavičius, tiek V. Vobolevičius pažymi, kad skirtumų tarp socialdemokratinės ir konservatoriškos socialinės, ekonominės politikos bei ideologijų mažėjimas yra būdingas ne tik Lietuvai. Tačiau senesnėse Vakarų Europos demokratijose, pasak A. Krupavičiaus, ideologinės skirtys dažniau yra aiškesnės, palyginti su naujomis demokratijomis. Jos yra ir kiek svarbesnis orientyras rinkėjams.
„Vienose šalyse (Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje) jos yra gana stabilios, o kitur, kaip Airijoje, mažiau pastovios ir aiškios. Tad ideologinės kakofonijos ir ten pakanka. Tačiau garsus britų ir amerikiečių politologas Richardas Rose, kuris daug metų tyrė Jungtinės Karalystės konservatorių ir leiboristų ideologinius bei praktinės politikos skirtumus ir panašumus, yra pastebėjęs, kad maždaug 80 proc. atvejų abi partijos renkasi tuos pačius problemos sprendimus, o tik maždaug 20 proc. atvejų sprendimai yra grindžiami skirtingais ideologiniais imperatyvais.
Šiuo metu, kai Vakarų visuomenėse 50 ar daugiau procentų sudaro vidurinioji klasė, visuomenė yra gerokai homogeniškesnė socialiniu ir ekonominiu požiūriais, ideologinių skirčių vaidmuo yra menkesnis nei ankstesniais gerokai gilesnės klasinės visuomenės diferenciacijos laikais“, – sako A. Krupavičius.
Savo ruožtu V. Vobolevičius pažymi, kad XX a. politinių partijų rinkėjų ir rėmėjų fronte vyko labai dideli pasikeitimai. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje egzistavo labai aiški darbininkų klasė, kuri turėjo labai aiškius interesus. Pirmiausiai – gauti teisę balsuoti, vėliau – geresnes darbo sąlygas, didesnį atlyginimą. Tokia darbininkija, anot politologo, galėjo išreikšti labai aiškią valią savo deleguotiems politikams.
„Tačiau XXI a. Vakarų Europoje darbininkų klasė yra labai pasiekusi, todėl tas vieningas interesas, kuris kažkada labai išryškindavo ekonominę socialdemokratų poziciją, yra išblukęs.
Lietuvoje dirbančiųjų pragyvenimo lygis ne toks geras, koks Vakarų Europoje, bet jis nėra ir toks blogas, kad mobilizuotų Lietuvos dirbančiuosius į labai stiprų politinį judėjimą, kuris turėtų savo politinę partiją, įgyvendinančią aiškiai kairiuosius jų tikslus. Tai yra viena priežasčių, kodėl Lietuvoje neturime labai stiprios kairiosios partijos, ryškiai besiskiriančios nuo dešiniųjų partijų“, – aiškina V. Vobolevičius.
Už ką balsuoja rinkėjai?
Jei socialdemokratinė ir konservatoriška socialinė, ekonominė politika panašumų turi daugiau nei skirtumų, kokias esmines alternatyvas tuomet turi rinkėjai, balsuodami?
A. Krupavičiaus teigimu, balsavimo motyvai už vieną ar kitą partiją paprastai yra daugialypiai. Aiški vienos ar kitos partijos ideologija yra tik vienas iš pasirinkimo veiksnių: „Rinkėjai partijas renkasi ir dėl lyderių, ir dėl jų veiksmų valdžioje ar opozicijoje, pasitarę su pažįstamais ir šeima, pagal savo socialinį statusą ar dėl tradicijos balsuoti už tą pačią partiją. Taip pat ir dėl to, kad nežino, ką pasirinkti, nes nėra tinkamai informuoti. Tad jie renkasi pagal įvairius kriterijus, tačiau aiškūs partijų ideologiniai skirtumai palengvina rinkėjų pasirinkimą ir apsisprendimą.“
Savo ruožtu V. Vobolevičius išryškina politinės retorikos svarbą, renkantis tarp Lietuvos kairiųjų ir dešiniųjų.
„Jei žmogui kalbėjimas apie verslą, jo proveržį neatrodo patrauklus, jis savęs nemato tarp tų laimėtojų, jam natūraliai bus patrauklesnis politikas, kuris sakys „svarbiausia – žmogus“. Skirtumas politiniu lygiu egzistuoja – politinis šou yra skirtingas. Bet žmonės nebūtinai turi laiko ir galimybių vėliau įsigilinti, kuo skiriasi tos įgyvendinamos politikos ir kiek realiai žmogui padėjo viena ar kita partija“, – kalba V. Vobolevičius.
Anot politologo, gana stipriai išreklamavus kai kuriuos simbolinius dalykus, kaip antai minimalios algos pakėlimas labai nedideliu nuošimčiu, galima toliau vystyti paprasto žmogaus interesų gynėjo retoriką, ypač kai nieko labiau ginančio tą žmogų nėra.