Taip LRT.lt sako atestuotas GIMK (Globotojų ir įtėvių mokymas ir konsultavimas) programos mokytojas, viešosios įstaigos „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ direktorius Zigmas Giedrimas. „Jie pirmiausiai nori pastiprinti savo statusą ir visuomenės akyse tapti vaikų gelbėtojais. Bet baisiausia, kad dominuojantis jų lūkestis – dėkingumas. Vaikas jiems turi būti dėkingas, nes jie jį išgelbėjo, ir jei ne jie, tai jis būtų š… krūva“, – pasakoja Z. Giedrimas.

Ilgametę patirtį dirbant su norinčiais įvaikinti bei globoti turintis pedagogas pasakoja, kad nuo 2008 metų veikianti GIMK programa padarė ryškių pokyčių tiek įvaikinimo bei globos procesuose, tiek žmonių suvokime. Nepaisant to, baisių istorijų, kaip ir lėlių, o ne vaikų ieškančių žmonių, visiškai išvengti nepavyksta.

– Dirbate su žmonėmis, norinčiais įsivaikinti. Papasakokite, kaip tai atrodo?

– Teikiame kelias paslaugas, viena jų – mokymai siekiantiems įsivaikinti. Po mokymų rengiame išvadas, kurios įvertina asmenų galimybes įsivaikinti. Jos būna teigiamos arba neigiamos.

– Į ką atsižvelgiama tose išvadose?

– Į penkis gebėjimus. Pirmasis – fizinės aplinkos užtikrinimas: kaip gebu užtikrinti saugumą namuose. Antras gebėjimas – emocinio saugumo užtikrinimas: mano suvokimas apie savo jausmus ir išgyvenimus, kaip su jais susitvarkau, kaip tvarkiausi su artimųjų netektimis, persileidimais, jei kalba moteris, kaip galiu kalbėtis apie tai, ką jaučiu ir pan. Klausiame, kas žmonėms padėjo išgyventi netektis, kaip jie padės vaikui, nes jis augdamas tą fundamentalią netektį jaučia vis labiau, jam reikia padėti pažinti jo jausmus. Trečias gebėjimas – ryšys su biologine šeima: kokius ryšius palaikau su savo šeima ir kaip į gyvenimą planuoju įtraukti biologinę vaiko šeimą. Ketvirtasis – ilgalaikių santykių kūrimas: ar turėjau penkiolika žmonų ir visos – blogos, ar dar su viena kankinuosi 20 metų. Penktas – bendradarbiavimo gebėjimas: tai – mano šeimos pagalbos ratas bei visi mano pasireiškimai grupėje: kaip aš elgiuosi per mokymus ir pan.

– Dėl ko dar į jus kreipiamasi?

– Vaiko „suradimas“ globai vyksta kur kas greičiau, nei įvaikinimas. Norintys įvaikinti stovi tam tikroje eilėje, kurioje, jei pagal kriterijus atsiranda vaikas, jis yra siūlomas. Tada jie turi mėnesį apsispręsti. Dažnai žmonės čia ateina ir pasikalbėti apie nerimus, ypač – laukiantieji. Jie nerimauja, kad negauna pasiūlymo, sako: visi kalba, kad vaikų – pilni globos namai, o mes negauname lėliuko.

Žmonėms reikia dar kartą pakartoti, kad nepagimdė jums niekas ir nepaliko, vadinasi, reikia laukti. Raminame. Be to, įtėviai ir globėjai ateina su žlugusiais lūkesčiais vaiko ir savo vaidmens atžvilgiu. Visi jie tikisi, kad vaikas yra tik gėris ir jie ilgai ir laimingai gyvens. Pasirodo, ir vaikai yra žmonės, todėl tenka kalbėtis apie jų lūkesčius, ko jie tikėjosi, kas vyksta ir pan. Labai svarbu apie tai kalbėti, paaiškinti, kad jie yra normalūs žmonės, tik dar neturėjo tokios patirties ir reikia mokytis su ja gyventi.

Ateina ir tie, kurie galvoja apie įvaikinimą. Jie prisiskaito straipsnių, prisižiūri laidų, nori, bet bijo. Bijo ligotų vaikų, bijo procedūrų, nes jos neva labai ilgos. Džiaugiamės, kad tie, kurie domisi, ateina pasikalbėti apie procesą, yra įsiklausantys ir toliau eina labai aiškiu keliu: nusprendžia ir imasi arba supranta, kad tai – ne jiems.


– Kokių lūkesčių turi įvaikinti norintys žmonės?

– Lūkesčių jie turi labai keistų. Čia greičiausiai reikėtų kalbėti apie priežastį, kodėl žmonės nori įvaikinti. Vyraujantis priežastingumas: nevaisingumas poroje ar kitos priežastys, dėl ko nesusilaukiama vaikų. Tad vaiko susilaukti žmonės nusprendžia įvaikinimo keliu. Be abejonės, kai norime vaiko, mes visi tikimės, kad jis bus sveikas, gražus, mielas.

Per įvadinius mokymus aiškiai pasakome, kad įtėviai ir globėjai bei biologiniai tėvai yra dvi visiškai skirtingos kategorijos vaiko atžvilgiu. Nes pirmieji turi dvi pagrindines užduotis. Pirma – vaikai pas juos ateina su fundamentalia netektimi. Tam, kad ateitų į įtėvių šeimą, jie turi netekti visko: socialinės padėties, šeimos, giminės perspektyvos, socialinio statuso. Užduotis įtėviams – padėti susitaikyti su ta netektimi. Tai – labai sudėtingas ir sunkus darbas. Antras dalykas – yra dvi tėvų kategorijos: biologiniai tėvai ir įtėviai. Su tuo reikia gyventi ir padėti vaikui tame susivokti. Biologinėje šeimoje to nėra.

Tai – privalomos užduotys ir vienos privalomų funkcijų, todėl klausiame, ar iš principo jiems tai priimtina. Be to, vaikai, kurie siūlomi įvaikinti, dažniausiai yra su prastu socialinės kilmės vaizdu, tos šeimos nėra piešiamos gražiai. Pykstu, kad jie pravardžiuojami, nes iš principo tai ligoniai. Imdami vaiką įtėviai tikisi, kad jie daro jį laimingą, ir vaikas jiems paklus. Tačiau po kelerių metų pasirodo, ypač kai vaikai sėkmingai adaptuojasi, kad jie, kaip ir suaugę normalūs žmonės, pradeda kovoti už save.

Ta grupė, atėjusi dėl nevaisingumo, turi viltį, kad viskas čia bus gerai, kad jie viską padarys. Kai vaikas pradeda nebeklausyti, aktualizuojasi tos poros netektis, nes nevaisingumas yra didžiulė netektis, ir jie svarsto, kas būtų, jei būtų. Mes klausiame labai tiesiai ir paprastai: jūs ko norite – būti tėvais, turėti vaiką ir vykdyti funkcijas ar patirti gimdymo jausmą? Antru atveju mes čia – niekuo dėti, ne čia atėjote. Tai – gera žmonių grupė, tik jie vengia kalbėtis, juos sunku prisikviesti, nes nėra malonu, kai tave verčia sakyti, kad esi nevaisingas.

Antra žmonių grupė, kuri man labai patinka, ateina dėl racionalaus patriotizmo. Tai – 30–35 metų žmonės, kurie turi savo biologinių vaikų, dažniausiai dalyvauja globos namų rėmimo akcijose, dalinasi tuo, ką uždirba, ir sako: pasvarstėme, kad neberemsime globos namų, tačiau priimsime vieną vaiką į savo šeimą ir jį auginsime kaip savo. Tai – tendencingai auganti grupė. Jie visuomet ateina į tęstinius mokymus, kai mato, kad stogas nukrito, drąsiai skambina ir klausia, ką daryti. Jie aiškiai supranta, kad nei vaikas, nei jie nėra kalti, yra tik labai intensyvios situacijos. Įvaikinimas iš pradžių yra labai intensyvi patirtis, nes jie neturėjo bendro gyvenimo, jiems reikia vieniems kitus pažinti, ir tai emociškai vargina.

Trečia grupė, kurios aš labai nemėgstu, ir tai – pavojinga grupė, ateina su lūkesčiu išgelbėti vaiką. Jie mano, kad globos namai yra blogis ir reikia gelbėti. Jie – nesusivokę savo tiksluose. Kai klausiame, kokia jūsų motyvacija, sako: išgelbėti. Klausiame, ką tai reiškia. Tai reiškia, kad suteiks gerą gyvenimą. Dažniausiai tai būna materialiai stiprios šeimos su socialine padėtimi, kur šmėžuoja delfiuose ir kitur. Jie pirmiausiai nori pastiprinti savo statusą ir visuomenės akyse tapti vaikų gelbėtojais. Bet baisiausia tai, kad dominuojantis jų lūkestis – dėkingumas. Vaikas jiems turi būti dėkingas, nes jie jį išgelbėjo, ir jei ne jie, tai jis būtų š… krūva.

– Ką darote su trečiąja grupe?

– GIMK programa skirta atstovauti vaiko interesams, mums reikia surasti išmintingus sakinius, argumentus, kad pasakytume: ne, šiuo metu nėra nė vieno vaiko, kurį reikėtų gelbėti, visi jie yra prižiūrėti, saugūs, jūsų motyvacija neatitinka vaiko interesų. Mes rašome neigiamas išvadas.

– Daug tokių išvadų parašote?

– Nedaug. Neskubame rašyti neigiamų išvadų, kalbame su jais, sakome: dabar negalime jums rengti teigiamų išvadų, bet galime padėti. Ateikite į pagalbos grupę, kur susirenka įtėviai, globėjai ir paklausykite, ką jie kalba. Kviečiame ateiti ir dirbti su savimi.

– Ar tokie žmonės yra linkę dirbti su savimi?

– Oi, kaip nelinkę. Jie išvadina mus bepročiais, nueina į LNK ir ten sėdi po keturis kartus toje pačioje laidoje ir vis dejuoja apie tą patį.

– Vadinasi, iš tos trečiosios grupės ir sklinda informacija apie labai ilgą įsivaikinimo procesą ir kitus kliudžius?

– Manau, kad taip. Jų motyvacija susijusi su savo įvaizdžio visuomenėje pagerinimu. Žinau visas istorijas tų, kurie dalyvauja tose laidose, jau seniai dirbu šioje srityje. Man gėda klausytis, kai žmogus, pažeidęs sistemą, pradeda reikalauti. Puikiai žinau, kaip jie daro spaudimą, bando vadovauti, o kai nesigauna – kurpia istorijas, straipsnius ir šmeižia mūsų sistemą.


– Kaip tada vis dėlto vertintumėte įsivaikinimo procesą Lietuvoje? Įsivaikinti mūsų šalyje – lengva?

– Lengva. Žinote, su kuo lyginu? Domiuosi Vokietijos, Islandijos, Olandijos, Italijos ir kitų šalių globos ir įvaikinimo sistemomis. Jau pirmame etape kartu su pareiškėjais įsivertiname penkis gebėjimus, tai jau tame procese yra taip paprasta. Anglijoje, Vokietijoje, aš galvoju, pusė žmonių tiesiog nepraeitų, jei tokias nesąmones pasakotų apie save arba tokį savo elgesį demonstruotų. Niekas su jais nesišnekėtų, pasakytų: tu nepasiruošęs, viso gero.

– Ką tokio nustebinusio esate girdėjęs?

– Vienas svarbiausių gebėjimų – emocinio saugumo užtikrinimas: kaip aš gebu tvarkytis su savo emocijomis, netektimis ir kaip padėsiu vaikui susidoroti su jo netektimis.

Viena jau vyresnių asmenų šeima norėjo įsivaikinti vaiką būtinai iki dvejų metų. Vaikui nereikia senelių, vaikui reikia tėvų, todėl mes natūraliai klausėme, kodėl norite būtinai iki dvejų metų. Vyras sako: pagal meditacijos teorijas, medituojant kartu su vaiku būtent iki dvejų metų, kažkur atsidaro čakros, ir visos blogos vaiko patirtys išeina ir nebelieka jokių netekčių. Dar daug kartų klausėme to paties, ir jie tai kartojo, tad ta šeima turi neigiamą išvadą. Dažnai vyrauja ir religiniai elementai: „su dievo pagalba“ ir panašiai. Aš sakau: dievas dievu, kiekvienam mūsų jis – atskiras, apie jį – vėliau, nes nieko nežinau, o dabar – apie jus.

– Ar būna taip, kad vaikus žmonės renkasi kaip lėles: nori mėlynomis akimis, šviesiais plaukais?

– Taip, tai – labai sudėtingi atvejai. Pasaulyje apie 30 proc. įvaikinimo ir globos atvejų – visiškai nesėkmingi. Net ten, kur ta programa gimė. Tai reiškia, kad arba atsisako vaiko, arba išaiškėja baisios istorijos.

Kai sakau – nupieškite vaiko, kurio norite, vaizdą, kai kurie ir piešia fizinio grožio vaizdelį. Iš patirties galiu pasakyti: jei vaikai nepatiria emocinio prieraišumo, paprastai jų išvaizda būna skurdi, t. y., nušiurę plaukai, pleiskanotas veidas, psichosomatinė sloga, paraudusi nosis. Būna žmonių, kurie, gavę pasiūlymą įsivaikinti, atsisakyme parašo, kad netiko vaikas todėl, jog plaukai negarbanoti ir t. t. Tokius žmones mes įvertiname iš naujo ir sakome, kad jie neapsisprendę, jiems reikia lėlės. Žmonės renkasi, ir tai dažniausiai daro trečia grupė, tačiau tai nėra dažna.

Kai žmonės apsisprendžia ir nori įvaikinti, jie gali išsakyti visus norimus kriterijus vaikui: lytis, amžius, odos spalva, tautybė, ligos, ir mes galvojame, kad visa tai – normalu. Įvaikinimas nuo gimdymo skiriasi tuo, kad gali pasirinkti, tad jeigu gali, kodėl gi ne.

Bet turime baisių istorijų, kai įtėviai, gavę pasiūlymą, stebi vaiką ir bando ištirti, ar nėra jame nieko blogo. Klausiu jų: ko jūs ieškote? Vaikas yra ištirtas tiek, kiek jis ištirtas, jei nėra kažkokių diagnozių nerimui, kam tirti?

Buvo viena baisi istorija su pakankamai pozityvia šeima (tai galima ir suvaidinti), kuriai buvome parašę teigiamą išvadą. Jie gavo pasiūlymą, nuvažiavo pas vaiką, įvyko chemija, meilė iš pirmo žvilgsnio, viskas atitiko jų lūkesčius ir, šiek tiek nusižengiant taisyklėms, jie pasiėmė vaiką iki teismo sprendimo į namus. Kartais tai praktikuojama, ir vaikas leidžiamas į šeimą svečio teisėmis, atsižvelgiant į vaiko interesą greičiau adaptuotis šeimoje. Po kokios savaitės jie tą vaiką nuvežė atgal ir susitiko su mumis. Štai ką jie atsinešė: kompiuterį, kuriame (bijau pasakyti skaičių – jis buvo milžiniškas) pilna vaiko nuotraukų. Jie rodė tas nuotraukas ir bandė pasakyti, kad, žiūrėdami į tą vaiką, pamatė vaisiaus alkoholio sindromą.

Tai reikštų, kad kažkur kaktoje yra kažkokios raukšlelės. Per tą laiką jie darė genetinį tyrimą, kuris neparodė, kad tai būtų tiesa. Pradėjau įsivaizduoti tos savaitės vaiko gyvenimą jų namuose, ką jie darė. Tai yra baisu. Galvoju, tikriausiai, tai – geriausia, kas galėjo tam vaikui įvykti, kad jie jį nuvežė atgal. Ta šeima išbraukta iš įvaikintojų sąrašų, nes pasakėme, kad negalima taip elgtis su vaiku, tam yra duotas apsisprendimo laikotarpis – mėnuo: važiuoji, domiesi, mezgi kontaktą su vaiku ir pan. Dar būna tokių, kurie atsisako pasiūlymo, nes vaikas su jais neina į kontaktą. Sakome: viso gero, jūs turite inicijuoti santykį, ne vaikas.

– Daugiausiai kalbame apie šeimas, bet įsivaikinti gali ir vieniši asmenys. Daug tokių atvejų?

– Nemažai. Tik neturėjome vyrų, kurie norėtų įsivaikinti, aš tuo džiaugiuosi. Tikriausiai patirtume labai didelį spaudimą tiek iš įvaikinimo tarnybos, tiek iš vaikų teisių, jei norėtų įvaikinti. Turime kelis vienišus vyrus globėjus, ir aš atvirai klausiau, kokia yra jų orientacija.

– Norite pasakyti, kad homoseksualiems asmenims Jūs nesutiktumėte leisti įsivaikinti?

– Iš principo tiek homoseksualūs vyrai, tiek moterys gali įsivaikinti, tame nematau jokios problemos. Kalbu apie visuomenės spaudimą ir homofobinę aplinką. Jeigu žmogui, atvirai pasisakančiam, kad jis – homoseksualus, mes parašytume teigiamą išvadą, aš labai bijočiau, ar įvaikinimo tarnyba man pratęstų atestaciją.

– Ar tai jums atrodo teisinga?

– Neteisinga. Deja, homofobija pas mus – stipri ir užslėpta, pasireiškianti iš visų pusių, o mano atestaciją sprendžia valdininkai, kurie yra politiškai priklausomi nuo visuomenės spaudimo.

Daugiau naudingos informacijos apie globą bei įvaikinimą galima rasti čia.