Po pasienio ruožą keliaujame su Druskininkų užkardos vyresniuoju Pauliumi Pacevičiumi. Lietuvoje prasidėjus migrantų krizei jis grįžo iš Ispanijos, kur su „Frontex“ prižiūrėjo pabėgėlių srautus. Ten būdavo dienų, kai per sieną neteisėtai plūstelėdavo tūkstančiai žmonių. Todėl jo patirtis šiandieninės grėsmės akivaizdoje – neįkainojama.

Maždaug antrą valandą nakties per P. Pacevičiaus raciją pasigirsta pranešimas, kad kameromis prie sienos užfiksuoti 4 žmonės. Maždaug tokiu laiku ir prasideda didžiausias migrantų judėjimas. Pasienietis spusteli visureigio „Toyota“ greičio pedalą ir lekia pažeidimo vietos link.

Tuo pat metu jis koordinuoja pareigūnus – sustato pajėgas taip, kad migrantams prasmukti nepastebėtiems būtų neįmanoma.

Pakeliui išgirstame, kad sieną ketveriukė jau kirto, todėl prasideda įtempta paieška. Pradžioje pasienietis siaurais ir duobėtais miško keliukais nuskuba iki atviro lauko, kur aukštoje žolėje žibintuvėliu bando ką nors pastebėti. Čia vieta migrantams pereiti būtų patogiausia.

Tačiau netrukus į pagalbą atvažiavę pasieniečiai iš Estijos vietą apžiūri dronu ir pabėgėlių termovizorius neužfiksuoja. 45 minutes ore galinti išbūti estų atsivežta skraidyklė – reikšmingas pastiprinimas Lietuvos pasienyje.

Kadangi pievoje sienos pažeidėjų nėra, vadinasi, jie pasuko į mišką, kur laukia rimti iššūkiai. Ten teka upelis, o norint pasiekti kelią reiks įveikti itin statų šlaitą.

Miške tenka brautis pro brūzgynus, P. Pacevičius vis sustoja ir įdėmiai klausosi, ar neišgirs šakos trakštelėjimo ar kito garso, kuris išduotų migrantus.

„Šitie atkaklūs“, – pastebi P. Pacevičius ir paaiškina, kad paprastai jie greitai ir taikiai pasiduoda. Jis papasakojo apie atvejį, kai 5 irakiečiai tiesiog susikūrė laužą ir laukė juos aptiksiančių pareigūnų.

Nežinia, ar šįkart neteisėtai sieną kirtę žmonės slepiasi kur nors krūmuose, ar juda per mišką. Po maždaug 40 minučių tokių paieškų išgirstame, kad ketveriukė jau įkliuvo visai netoli mūsų.

Sulaikyta mama su dviem paaugliais vaikais – berniuku ir mergaite. Jie kalba tik prancūziškai, pavyksta išsiaiškinti tiek, kad tai – atvykėliai iš Kongo.

Kartu su jais – siras. Rusiškai šiek tiek kalbantis vyras paaiškino, kad studijavo inžineriją Baltarusijoje, o besibaigiant vizai nusprendė patraukti į Europą.

Visi atsiklaupę ant kelių laukia, kas bus. Jų pasieniečiai pasiteirauja, ar keliaudami nesusižeidė ir ar nereikia medikų pagalbos. Patikrinami jų daiktai, nedidelėse kuprinėse – tik rūbai. Siro kišenėse dar yra šiek tiek dolerių.

Surenkami visų išmanieji telefonai, kai kurie paduoda net naujausius „Iphone“ modelius.

„Tokio net aš negaliu sau leisti“, – nusistebėjo vienas pareigūnas.

Visiems duodamos kaukės, nes nežinia, ar migrantai su savimi neatsinešė ir koronaviruso. Kai kuriems atvykėliams jau buvo nustatytas COVID-19.

Tada jie visi susodinami į visureigius ir vežami į Druskininkų užkardą, ten bus išsiaiškinti jų asmens duomenys, nes Kongo piliečiai pasų neturi, o siras ištiesia tik studento pažymėjimą.

Lauke – vos dvylika laipsnių, sugauti migrantai pervargę ir sušalę po tokios kelionės. Užkardoje paaugliai užmiega tiesiog ant suoliuko.

Sutvarkius formalumus, jiems bus atliktas COVID-19 testas, o iki gaunant rezultatus žmonės izoliuojami. Paskui jų prieglobsčio prašymas perduodamas Migracijos departamentui, kur bus svarstomas. Kol kas visi tokie prašymai buvo atmesti.

„Man labai gaila šitų žmonių, kaip jie vargsta, – stebėdamas naujus atvykėlius galvą kraipo jau 30-ies metų patirtį sukaupęs pareigūnas. – Jie eina ir net nežino, kur. Atėję klausia, ar čia Vokietija.“

„Ir čia – tik pradžia“, – priduria jis.

Tenka stabdyti gausius srautus

Naktis, kurią praleidome Druskininkų užkardoje, buvo sąlyginai rami. Per visą parą įkliuvo 40 neteisėtai sieną kirtusių žmonių.

Vienas kalbintas pasienietis prisiminė naktį, kai visoje Lietuvoje sulaikyta per 150 migrantų.

„Mes dviese tada buvome poste, o atėjo dvidešimt kažkiek žmonių. Šiaip jie visi geranoriški, aš galvojau, kad jie stos. Bet kaip dūmė. Aišku, jau laukė jų kiti ir policija blokavo“, – su kuo susiduriama tarnyboje pasakojo jis.

Bandydami sustabdyti šią migrantų grupę pareigūnai buvo priversti paleisti šūvius į orą.

„Du pats pagavau mažesnius. Aišku, priekyje visada eina greitesni ir stipresni. Moterys gale, išgirdusios šūvius, iškart krito ant žemės. O, kas blogiausia, juos lydėjo baltarusių pasienietis, matėme su termovizoriumi. Jei būtų pagalvojęs, kad mes į jį šovėm... Stovėjom plynam lauke, ten būtų pasibaigę blogai“, – sakė jis.

Visa ši krizė jau pripažinta hibridine ataka prieš Lietuvą. Migrantai pasakoja, kad Baltarusijos pusėje prie sienos pareigūnų arba nepastebi, arba šie dar ir pagąsdina juos liepdami eiti pirmyn.

Lietuvos pasieniečiai juokiasi, kad dabar baltarusių pareigūnams – tiesiog aukso amžius: dirbti jiems nebereikia.

„Kur yra ežeriukų, jie žvejoja visą dieną“, – užsiminė vienas pašnekovas. Nors ir anksčiau abi pusės bendravo nedaug, dabar nebeliko jokios komunikacijos.

Pati Baltarusija dar ir pelnosi iš situacijos. Kiek žinoma, daug darbo turi taksistai, prie sienos vežantys migrantus, kurie atsiskaito doleriais ir neprašo grąžos.

Ilsėtis laiko nėra

P. Pacevičius nusivežė mus ir prie Raigardo kelio posto. Visai prie pat jo prieš kelias dienas įvykęs neteisėtas sienos kirtimas tapo kone anekdotu.

Ten jau seniai stovi tvora. Migrantai sugebėjo prasikasti ir praslysti pro jos apačią. Pasienietis parodo dar likusią duobę.

Komiška ši situacija todėl, kad tvora baigiasi už keliasdešimties metrų ir kastis po ja daug prasmės nebuvo. Ją galima tiesiog apeiti.

Vaikštant čia pasikalbame apie pasieniečiams tenkanti krūvį. VSAT vadas jau priėmė sprendimą neišleisti pasieniečių atostogų bei kreipėsi pagalbos į kolegas, išėjusius į pensiją.

„Tokio dalyko, kaip poilsis, tiesiog nėra, – apie tai atsako P. Pacevičius. – Rinktinės vadas išvis turbūt po dvi valandas miega, reikalų tiek daug – pažeidimai, apgyvendinimas, susirinkimai ir dar daugybė problemų.“

Darbo netrūksta ir su jau sulaikytais migrantais, jie nuolat skundžiasi įvairiais negalavimais.

„Vakar 9 kartus greitąją kviečiau ir nė karto niekas nebuvo nustatyta“, – užsimena P. Pacevičius. Tačiau netrūksta ir realių pavojų. Štai, mums leidžiant naktį jis buvo priverstas organizuoti palydą migrantų vaikui į ligoninę – šis vėmė ir karščiavo.

Vis dėlto prie sienos šiuo metu atvykęs reikšmingas pastiprinimas, padedantis pasieniečiams tvarkytis su krize.

„Kariuomenės savanorių pajėgų – trys savarankiški patruliai, su savo transportu – po du pareigūnus, turim Ulonų bataliono dvi transporto priemones, po 4 pareigūnus, ir karo policijos du ekipažai. Taip pat „Frontex“ ir estų patrulis su dronu“, – vardija P. Pacevičius.

Situacija įtempta

Kol kas migrantai yra taikūs, o situacija valdoma, bet baiminamasi, kad bet kada gali įvykti kokia nors provokacija ir viskas pasisuks nekontroliuojama linkme.

A. Lukašenka praėjusią savaitę jau prabilo apie ginkluotų migrantų antplūdį.

„Žiauru nėra, bet veiklos užtenka“, – taip situaciją įvertino vienas patruliuojantis pasienietis.

Kokia išeitis iš šios situacijos? Kalbinti pasieniečiai sako, kad reikia jų tiesiog neįsileisti – statyti tvorą ir stiprinti patruliavimą. Būtent tvoros statybos dabar yra vienas iš Lietuvos prioritetų.

Panašių priemonių ėmėsi Vengrija, tačiau jie dėl to sulaukė Europos Sąjungos kritikos. Tačiau Lietuvoje situacija kitokia ir dabar įgyvendinami planai palaikomi, nes ES atstovai pripažįsta, kad ši krizė sukurta dirbtinai, o migrantai naudojami kaip ginklas.

Prieš porą savaičių Lietuvoje jau pradėta statyti aštrios vielos užtvara. Tai, be abejo, nėra panacėja, kuri sustabdys visą srautą, tačiau juos bent pristabdys. Vėliau jau yra planas įrengti didesnę tvorą 550 kilometrų pasienio ruože su Baltarusija.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (727)