Tokias išvadas padarė pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą poveikio vertinimą Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikę Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkai. Vienas plačios analizės aspektų buvo pabėgėlių perkėlimo naudingumas Lietuvai.
Mokslininkų komanda priėjo prie išvados, kad Lietuvai būtų naudinga įsitraukti į pabėgėlių perkėlimo procesą. Toks dalyvavimas sudarytų sąlygas pademonstruoti, kad Lietuva perėmė ES vertybes. MRU tyrėjai atkreipia dėmesį, kad būdama prie išorinės ES sienos, Lietuva taip pat ateityje gali susidurti su dideliais pabėgėlių srautais. Todėl dalyvavimas perkėlimo programoje sudarytų sąlygas tikėtis solidarumo iš kitų ES šalių.
Mokslininkai tyrė ir finansinius pabėgėlių priėmimo kaštus. Tyrimo ataskaitoje pastebima, kad siekiant sutelkti politikų ir visuomenės paramą modelio diegimui, svarbu vengti naudoti kaštų-naudos analizės retoriką: pagalba pabėgėliams negali būti komercinių projektų objektu.
„Atsižvelgiant į netiesioginę naudą, gaunamą iš Lietuvos narystės ES, perkėlimo modelio įgyvendinimas neturės reikšmingo poveikio ekonomikai. Ekonomikos augimas kompensuos nenumatytus kaštus“, – rašoma tyrimo ataskaitoje.
Vienas pabėgėlis kainuos per 10 tūkst. EUR
Mokslininkai pateikė ir konkrečius skaičius. Jie apskaičiavo, kad tikėtini pabėgėlio perkėlimo ir 2 metų integracijos kaštai vienam asmeniui sudarys 10 819 EUR.
Jei apie 50 proc. perkeltų asmenų įsidarbins (prielaida – 80 proc. pabėgėlių bus darbingo amžiaus, 70 proc. iš jų galės dirbti, o nedarbo ir pajamų lygis bus panašus į visos visuomenės), perkėlimo programa dėl padidėjusio ekonominio aktyvumo padengs savo kaštus per 4,6 metų. Toks, mokslininkų nuomone, yra optimistinis scenarijus. Pagal pesimistinį scenarijų, pabėgėlių priėmimas atsipirks per 8,8 metų.
Tyrėjų įsitikinimu, pabėgėlių perkėlimas į Lietuvą taip pat stiprintų pilietinės visuomenės organizacijas, kurios galėtų pagreitinti pabėgėlių socializaciją, integraciją ir patrauklumą darbo rinkai, šių asmenų priėmimą į tautines, vietos, profesines ir kitas bendruomenes.
„Reikia pabrėžti, kad skaičiavimai yra labai apytiksliai, nes dar labai priklauso nuo integracijos modelio, pavyzdžiui, tam tikra prasme apgyvendinimas centralizuotai pabėgėlių priėmimo centre galbūt kainuotų mažiau, tačiau įvertinus įsidarbinimo galimybes Rukloje, bendri kaštai išauga, nes nebus „grąžos“ mokesčių pavidalu žmogui dirbant ir panašiai“, – teigė L. Jakulevičienė.
Ž. Mauricas: laikysime integracijos egzaminą
„Nordea“ banko vyriausiasis analitikas Žygimantas Mauricas atkreipia dėmesį, kad pabėgėlių naudą reikėtų matuoti ne tik ekonominiais terminais. Juk, sako jis, žmonės iš karo apimtų zonų dažniausiai nebėga savo noru. Taip pat šiuo klausimu yra svarbi solidarizacija su kitomis ES šalimis. Ž. Mauricas primena, kad Lietuvai už pabėgėlių integraciją bus skiriama lėšų: Europos Komisija numačiusi už vieno pabėgėlio priėmimą skirti po 6000 EUR.
„Tačiau reikėtų atskirti ekonominius migrantus, kurie į Lietuvą atvyktų ne tiek dėl prieglobsčio, bet taip pat čia planuotų iš naujo kurti gyvenimą – įsidarbinti, mokytis – labai priklauso, kaip valstybėms pavyksta imigrantus integruoti į savo visuomenes“, – atkreipia dėmesį Ž. Mauricas.
Ž. Maurico aiškinimu, kaip sugebėsime atvykėlius integruoti, priklauso nuo Lietuvos gyventojų ir valdžios veiksmų. Ekonomistas atkreipia dėmesį, kad didelės patirties šiame darbe neturime.
„Mokslininkų pateikti skaičiai galbūt yra vidurkis tarp to, kad pavyks juos integruoti ir tarp to, kad nepavyks. Pirmas namų darbas, kurį turi padaryti Lietuva – pasiruošti jų integravimui, tuo pačiu tai būtų labai gera proga pagalvoti ir apie Lietuvoje esančių gyventojų didesnį integravimą į visuomenę“, – sakė pašnekovas.
Jis mini Lietuvos ilgalaikius bedarbius, gyventojus su žemomis pajamomis, gyvenančius periferijose ir norinčius, bet negalinčius atvykti dirbti į didmiesčius. Tai, mano ekonomistas, būtų puiki proga patikrinti, ar integracijos mechanizmai veikia.
Ž. Maurico teigimu, jei dalį pabėgėlių pavyks integruoti, jie nebėgs į Vokietiją, netaps ilgalaikiais bedarbiais ar socialiai remtinais asmenimis, nepasuks nusikalstamumo keliu. Tai būtų geras signalas kitiems imigrantams atvykti į Lietuvą – ypač tiems, kurie nori dirbti ir turi kvalifikaciją. „Vienaip ar kitaip, kaip ir visos ES valstybės, kažkokio imigrantų srauto neišvengsime. Lietuva, beje, praktiškai išimtis ES, mūsų šalyje vis dar daugiau gyventojų emigruoja negu imigruoja“, – pastebi Ž. Mauricas.
Jo aiškinimu, net Čekija ir Lenkija jau sulaukia daugiau imigrantų negu šalį palieka emigrantų. Šia prasme Lietuva vis dar yra užutėkis, tačiau, mano Ž. Mauricas, tai tik laiko klausimas – kuo geriau sugebėsime atvykėlius integruoti, įtraukti į visuomenę, motyvuoti mokytis kalbos, vertinti mūsų institucijas ir demokratiją, prisidėti prie visuomenės kūrimo, o ne pykti ant mūsų šalies, tuo daugiau pasieksime.
Ž. Mauricas siūlo pabėgėlių priėmimą vertinti kaip integracijos egzaminą.