Lietuvos istorijos instituto mokslininkas sykiu pabrėžia, kad dabar, kaip ir prieš daugiau nei 70 metų, mūsų šalies likimas nėra jos pačios rankose ir tiesiogiai priklauso nuo mūsų saugumą užtikrinančių struktūrų tvarumo.

Ministras tikėjo taikos suklestėjimu

Anot mokslininko, tarpukario Lietuvos politikai, artėjant Antrajam pasauliniam karui, darė klaidas. Tarkim, užsienio reikalų ministras laukė ne karo, o visiškai priešingo reiškinio.

„Kaip ir šiandien: vieni vienaip mato situaciją, kiti – kitaip. (…) Jeigu mes koncentruojamės labiau į Antrojo pasaulinio karo išvakares, nuo 1933 iki 1939-1940 m., situacija yra pakankamai įdomi. Sakykime, Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, ministru tapęs 1934 m. birželio mėnesį, (…) praslinkus mažiau nei metams po jo paskyrimo ministru – 1935 m. balandį – parengė, kaip šiandien madinga vadinti, Lietuvos užsienio politikos naują strategiją. Tai yra visomis prasmėmis įdomus dokumentas. (…) Viena iš esminių, o gal ir pati esmingiausia mintis yra ta, kad 1935 m. balandį – pakartoju datą – pasaulis juda taikos ir status quo išlaikymo strategine kryptimi. Todėl Lietuvos užsispyrusi, neracionali politika Lenkijos atžvilgiu, orientuojantis į revanšistines valstybes kaip Vokietija arba Sovietų Rusija, nebeturi prasmės. Ateina taika, ateina taikos metai – stabilios, patvarios taikos“, - kaip netrukus paaiškėjo, daugiau nei klaidingą S. Lozoraičio ateities viziją DELFI nupasakojo A. Kasparavičius.

Žinoma, netrūko ir manančių kitaip. „Žinomas Lietuvos filosofas, profesorius Stasys Šalkauskis mąstė visiškai kitaip. Ir krikdemų leidžiamas „Židinys“ taip pat skambino pavojaus varpais, kad po Hitlerio atėjimo Europoje sumažėjo stabilumo, patikimumo, ir karo klausimas tampa artimiausių kelerių metų ar bent jau dešimtmečio Europos politiniu rūpesčiu“, - tęsė A. Kasparavičius.

O ministras S. Lozoraitis buvo ne vienintelis žmogus šalies vadovybėje, tikėjęs artėjančiu taikos suklestėjimu. Anot pašnekovo, ilgalaikės taikos perspektyva įtikėjęs buvo ir tuometis kariuomenės vadas. Tiesa, jiedu turėjo labai stiprų oponentą – prezidentas Antanas Smetona taikos vainikų nepynė.

„S. Lozoraičio požiūrį palaikė – oficialiai, pasitarimo pas prezidentą A. Smetoną metu – palaiko ir vyriausiasis kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis. Vieninteliam A. Smetonai užtenka proto samprotauti, kad jaunuoliai karščiuojasi. Palyginti su juo, tai buvo kitos kartos žmonės – jaunesni už jį kokiais 25 metais, tiek S. Raštikis, tiek S. Lozoraitis. Du Stasiai pernelyg skuba ir pernelyg optimistiškai piešia. Kaip kalba A. Smetona – Vokietija yra Vokietija, Rusijos geopolitinė erdvė yra Rusijos geopolitinė erdvė: niekas taip greitai nepasikeis ir jokios taikos Europoje nebus, kol tos dvi valstybės taikos nenorės“, - prezidento požiūrį nusakė A. Kasparavičius.

Tiesa, skeptiška prezidento pozicija neužtrenkė durų S. Lorozaičio vizijoms. „Kad ir kaip keistai nuskambėtų, autoritarinis prezidentas A. Smetona jaunam užsienio reikalų ministrui, kuriam tuo metu buvo apie 36 metus, pasakė – ką gi, bandyk. Ir S. Lozoraitis bandė“, - pridūrė A. Kasparavičius. Tiesa, S. Lozoraičio bandymai susikalbėti su Lenkija pasirodė bevaisiai.

Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis iš taikos vizijų miego pabudo pamatęs, kad padėtis Europoje ir už jos ribų tikrai nejuda taikos link. „Ypač prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui ir Italijos invazijai į Abisiniją. (…) 1936 m. pabaigoje, 1937 m. jis tampa vienu iš retoriškai aktyviausių ir labiausiai matomų Tautų sąjungoje kovotojų už taikos išlaikymą Europoje“, - sakė A. Kasparavičius.

Klaidingos vizijos ginkluotis nekliudė

Nors diplomatinė ir karinė vadovybė prieš aštuonis dešimtmečius laukė taikos suklestėjimo, tai nekliudė tarpukario Lietuvai ginkluotis. Gynybai A. Smetonos laikais šalis leido tokią dalį savo biudžeto, kokios dabartinė karinė vadovybė turbūt negalėtų net susapnuoti.

„Tarpukariu Lietuva į ginkluotę investavo nuo 18 iki 25 proc. savo biudžeto. Jeigu kalbėti apie situaciją nuo 1935-1936 m., tai bus apie 20-23 proc. nuo viso biudžeto“, - teigė A. Kasparavičius.

Įspūdingas pinigų kraitis – toli gražu ne viskas. Dabartinė Lietuvos vadovybė imasi priemonių šalį aprūpinti didesniu kiekiu modernios ir įvairios ginkluotės – sykiu pripažįstama, kad kariuomenė ilgą laiką buvo podukros vaidmenyje. O A. Smetonos laikų Lietuva buvo ginkluota iki dantų – bent jau palyginti su dabartine kariuomenės padėtimi.

Lėktuvas ANBO
„Lietuva kūrė savo lėktuvus ANBO. ANBO-III, ANBO-IV, ANBO-V yra gana modernios tiems laikams modifikacijos. Rusai juos vėliau, po 1940 m. okupacijos, juos perims, ANBO sėkmingai virs „Antonovais“ ir pakankamai sėkmingai kariaus su nacistine Vokietija. (…) Lietuva į savo karinę pramonę – ir finansiškai, ir technologiškai – investavo daug. Ir ne tik daug investavo – ji buvo ir daug pasiekusi.

Nežinau, kiek šiandien Lietuva turi lėktuvų. Bet Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvos karinis oro parkas siekė apie 90 karo lėktuvų. Tiesa, su tam tikra ironija reikia pasakyti, kad iš jų tiktai apie pusė tiko karybai ir skraidė, nes karinė technika nebuvo tokia tobula, lėktuvai dažniau gesdavo, dažniau krisdavo. Bet Lietuva su 2,5 mln. gyventojų turėjo savo nacionalinę karinę aviaciją. Lietuvos kariuomenė visą laiką stabili – karo išvakarėse balansuoja apie 20-22,5 tūkst. šauktinių. (…) Ta valstybė turėjo ne tik savo lėktuvų parką. Turėjo savo tankų parką – šiandien mes net tokių klausimų nesvarstome. Geriausiu atveju – svarstome apie šarvuotus automobilius“, - sakė A. Kasparavičius.

Lietuva iš žemėlapio išnyko ne dėl nepasiruošimo

A. Kasparavičius pažymi, kad Lietuvos okupacijos priežastimi laikytina ne kariuomenės būklė ar politikų ryžto stoka – kaip ir dabar, Lietuva tarpukariu buvo maža valstybė, kurios saugumas tiesiogiai priklausė nuo tarptautinių struktūrų tvarumo. O šios struktūros, viso pasaulio nelaimei, subyrėjo kaip kortų namelis.

„Lietuvos saugumo sistema Antrojo pasaulinio karo pradžioje sugriuvo visiškai ne dėl Lietuvos generolų, kariškių – kaip šiandien kartais lengva ranka spekuliuojama – nenoro kariauti, baimės ar pan. Pirmiausiai jinai sužlugo todėl, kad sužlugo ta sistema, kuriai Lietuva iš principo priklausė. Šiandien mes viską statome ant NATO. Ir, taip svarstant visiškai hipotetiškai, paaiškėja, kad NATO rytoj subyra. O poryt mus užpuola rusai. Lygiai tokioje situacijoje nuo 1939 m. rugsėjo 28 d. atsidūrė Lietuva“, - lygino istorikas.

Pasak jo, Lietuvą pavedė ne tik didžiųjų tarptautinių struktūrų griūtis – didžiųjų valstybių politiniai žaidimai sugriovė ir Baltijos šalių vienybę.

Algimantas Kasparavičius
„Jis (Lietuvos saugumas – DELFI) buvo pagrįstas Tautų sąjungos kolektyvinio saugumo doktrina, kuri visiškai nepasiteisino. Ir antras momentas – jis buvo pagrįstas Baltijos Antantės, t. y. Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrais, suderintais kariniais, politiniais ir diplomatiniais veiksmais. Tačiau 1939 m. rugsėjį, vos tik paaiškėjus, kad de facto Lenkijos valstybė žlugo, Estijos užsienio reikalų ministras ir premjeras pasisiūlo vykti į Maskvą ir pradėti derybas. Be informacijos, be žinios suteikimo Kaunui ir Rygai. Po to, kai sovietų karinės bazės atsiduria Estijoje ir Latvijoje, nominalių Lietuvos sąjungininkų teritorijoje, ir visa Lietuvos šiaurinė siena nuo Daugpilio iki Gardino atsiduria rusų apsuptyje, iš Vakarų yra vokiečiai – kokia karinė Lietuvos gynyba, ką čia galima kurioje vietoje ginti?“ - retoriškai klausė A. Kasparavičius.

Dar viena Europos saugumo sistemos griūties dedamoji – Lenkija. Mat nemaža dalis Vakarų valstybių buvo įtikėjusios, kad Lietuvos kaimynė bus pajėgi ilgą laiką priešintis invazijai.

„Patys Lenkijos kariuomenės vadovai – inspektorius maršalas Edwardas Smigly-Rydzas, kiti aukšti Lenkijos karo pareigūnai, karo atašė Berlyne, Paryžiuje, Romoje, Londone – įtikinėjo savo kolegas, kad karinio konflikto su Trečiuoju Reichu atveju Lenkija mažiausiai galės priešintis dvejus, dvejus su puse metų. (…) Prancūzų – nelabai, bet britus įtikino iš tiesų, kad Lenkijos kariuomenė naciams priešinsis apie metus laiko. Ko gero, iš dalies tuo galima aiškinti, kodėl britai su prancūzais nelabai ir skubėjo lenkams į pagalbą“, - priminė A. Kasparavičius.

Anot DELFI pašnekovo, tokiomis aplinkybėmis Lietuva buvo palikta vienui viena – ir be jokių galimybių rimčiau pasipriešinti puolimui tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Sykiu istorikas pažymi, kad Lietuva buvo paskutinė agresoriui nusileidusi regiono šalis.

„Čia nėra kažkokia privati „Kasparavičiaus teorija“. Taip mato patys sovietai. SSSR užsienio reikalų liaudies komisariatas bando aiškintis, kodėl lietuviai 1939 m. spalio pradžioje sunkiausiai pasiduoda sovietams, ilgiausiai tęsia derybas dėl sovietinių bazių įsileidimo ir pan. Čia yra iš esmės jų analizė. Lietuviai jokiu būdu pirmi nebūtų pradėję derybų su sovietais, su Maskva, su Kremliumi. Bet kai tai padaro estai savo noru, latviai yra pakviečiami, o lietuviai – ir pakviečiami, ir jiems ant stalo padedamas Vilnius. Štai ir visas rebusas“, - aiškino A. Kasparavičius.

Lietuva po caro ir Lietuva po sovietų – dvi skirtingos valstybės

Istoriko teigimu, Lietuvos politinis elitas tarpukariu grėsmes buvo įsisąmoninęs.

Aleksandras Stulginskis ir A. Smetona buvo įsitikinę, kad Lietuvos saugumas yra bendro Europos saugumo dalis. Jeigu griūva taika visoje Europoje – katastrofos neišvengs ir Lietuva. Ir A. Stulginskis, ir A. Smetona kiek pajėgdami stengėsi kurti tvaresnę Europos saugumo architektūrą.

Buvo viskas pakankamai aiškiai suvokiama. Tai, kas įvyko 1940 m., A. Smetonai ir nemažai daliai Lietuvos elito nebuvo joks stebuklas. Nesakyčiau, kad to buvo tikimasi – bet to buvo bijoma. Deja, ne visada tai, ko mes bijome, neatsitinka. (…)

Paprašytas palyginti dabartinę Lietuvos padėtį su tarpukario istorija, pašnekovas pirmiausiai pabrėžė, kad po carinės okupacijos atgimusi valstybė daugeliu aspektų skyrėsi nuo tos, kuri iš pelenų pakilo po sovietų okupacijos. Ir skirtumai – dažniau tarpukario Lietuvos naudai.

„XX amžiaus pradžioje mes sukūrėme valstybę ant carinės imperijos griuvėsių. Ir mūsų visuomenė ne žodžiais buvo liberalesnė ar demokratiškesnė, bet realiu faktų ir dalykų suvokimu. Dabar gi mes sukūrėme valstybę posovietinėje erdvėje. Ir tas mūsų mentalitetas – bolševikinis. Ypatingai mes jį matome Rusijoje, bet jo, deja, labai daug yra ir šioje edvėje – nuo Baltijos iki Balkanų. Jis labai negatyviai atsiliepia – ar pažiūrėsi į valstybės vadovų lygmenį, ar į visuomenę, ar į administraciją. Ar, galų gale – į diplomatinę tarnybą.

Tada atkurti valstybę buvo sudėtingiau. Viską reikėjo pradėti nuo nulio ir patiems padaryti. Namą reikėjo pradėti nuo plytos. 1990-1991 m. mes jau paveldėjome sovietinį daugiabutį. Jį mes tiktai perkonstravome, renovavome. Ir ta renovacija, mano akimis žiūrint, nėra labai sėkminga. Nei emocine, etine prasme – nei politine, geopolitine ar gynybine“, - reziumavo A. Kasparavičius.