Pralaimėjimai sukėlė revanšistines nuotaikas
Vienas iš dažniausiai matomų plakatų Europos protestuose prieš Vladimirą Putiną yra jo vaizdavimas kaip Hitlerio. Ar iš tikrųjų tarp šių dviejų asmenybių ir jų veiksmų yra panašumų?
„Toks klausimas istorikui yra sudėtingas, nes visada yra skirtumų. Praėjo jau daugiau nei penkiasdešimt metų, bet yra daug panašumų ne tiek tarp Putino ir Hitlerio, bet tarp Antrojo pasaulinio karo pradžios, taip pat to, kas buvo prieš tai, ir kas vyksta dabar bei nuo 2014 m.
Tai šia prasme ta politika, kai Vokietija, kažkada pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, ir Rusija, kuri kažkada suvokė Sovietų Sąjungos žlugimą irgi kaip pralaimėjimą, susidūrė su tuo, kad šiose šalyse kilo revanšistinės nuotaikos. Tada išėjo tautos vadas, kuris gali suvienyti ir sujungti tautą ir atgauti tą buvusią didybę. Tuomet prasideda tam tikra ekspansija ir bandoma atgauti kažkokias buvusias teritorijas“, – komentavo V. Klumbys.
Jo nuomone, šia prasme tai yra pakankamai panašu ir turėtume kalbėti, kad neseniai prasidėjęs karas Ukrainoje iš esmės yra Trečiasis pasaulinis karas.
„Su Lenkijos puolimu prasidėjo Antrasis, tai čia – Trečiasis. Jeigu kalbėtume apie Hitlerio ir Putino panašumus, vis tik manyčiau, kad [tarp jų] daugiau skirtumų negu panašumų. Putinas, be jokių vertinimų vertybiniu požiūriu, neturi Hitlerio charizmos, toks pilkas biurokratas.
Jeigu jis neturėtų to savo sosto, iš esmės niekas Putino ir nepastebėtų. Hitleris savo kalbomis įelektrindavo minias, todėl šia prasme Putinas yra gerokai pilkesnis. Toks sakyčiau, Puthitleris kažkoks.“
Putiną dažnai lygina ir su caru. Ar tikrai yra čia panašumų?
„Turbūt nelabai išeina jo su caru lyginti. Jau seniai Putinas tapo diktatoriumi ir būčiau linkęs su kolegos vertinimu visiškai sutikti. Kitaip sakant, Putiną pagimdė aplinkybės, prie kurių daug kas prisidėjo. Taip pat ir neteisinga Vakarų politika Rusijos atžvilgiu“, – teigė A. Kulakauskas.
Vis dėlto, kai prasidėjo karas Ukrainoje, daug žmonių nesuprato, kaip tai įmanoma interneto amžiuje. V. Klumbys priminė, kad tų karų ne taip ir seniai buvo, tik ne Europoje, o Artimuosiuose rytuose.
„Sirijoje iki šiol dar netvarka. Europoje nebuvo karo, o pasaulyje karai vyksta nuolat ir aš labai abejoju, kad jie kada nors apskritai pasibaigs. Žmogus toks jau yra, o Europoje karas irgi ne taip jau seniai buvo. Galime prisiminti Jugoslavijos karą ir praėjo tik dvidešimt metų nuo Serbijos apšaudymo.
Tai šia prasme nematau kažko labai stebėtino, tik dabar jis yra labai arti. Rusija šiaip yra labai didelė valstybė ir tai kelia didelę grėsmę visam pasauliui. Šiuo atveju internetas daro tą karą tokį labai matomą, labai stipriai stebimą, mat vos ne realiuoju metu buvo galima stebėti kas ką kur sušaudė, kokias kolonas padegė ir pan. Tai šia prasme labai daug informacinio karo, bet tai jau irgi nėra naujiena, nes Persijos karas irgi buvo stebimas vos ne realiuoju laiku“, – tikino jis.
Paklaustas, ar internetas padeda Rusijos gyventojus palenkti į propagandos pusę, kai vyksta informacinis karas, istorikas sakė, kad sudėtinga pasakyti.
„Viena vertus, taip, internetas yra kibesnis ir daugiau galima žmogų jame laikyti. Kita vertus, socialiniai tinklai yra linkę formuotis į tokius burbulus. Tą mes jau visi žinome ir jeigu susiformuoja antiputiniškas burbulas, kokių Rusijoje yra tikrai nemažai, tai žmonių ta propaganda netgi pasiekia mažiau, negu pasiekdavo, kai buvo televizorius su keliais kanalais ar aiškiai cenzūruojami laikraščiai.
Rusijoje cenzūra iki karo pradžios ir dabar vis dar yra gerokai švelnesnė negu buvo sovietinė ar nacių Vokietijoje. Net ir dabar skaitant kokią nors „Novaya gazeta“ karas ten yra akivaizdžiai smerkiamas, nors ir tiesiai to nėra pasakoma. Todėl negali sakyti, kad yra visiška kontrolė, o socialinius tinklus apskritai yra labai sunku kontroliuoti“, – aiškino V. Klumbys.
Kodėl rusai tiki Putino istorijos versija?
Prieš atakuodamas Ukrainą, V. Putinas paskelbė, kad ši šalis yra Rusijos kūrinys. Kaip jam tuo patikėti pavyko įtikinti rusus?
„Ne taip jau ir sunku. Visa senoji Rusijos imperijos istorija tokia ir buvo, todėl ne Putinas tai sugalvojo. XIX a. Rusijos imperijos ir Rusijos carų valdžia nei ukrainiečių, nei baltarusių, skirtingai nei lietuvių, atskiromis tautomis etnine prasme, jau nekalbant politine, nelaikė. Laikė vienos rusų tautos subetnine grupe. <...>. Tiesą sakant, daugelis Ukrainos gyventojų su tuo ir susitaikė, todėl ukrainietiškumas buvo kaip folkloras iki nepriklausomybės laikų.
Tokia buvo net sovietinių laikų Ukraina, išskyrus Vakarų Ukrainą, t. y. Galicija arba Lvivo sritis, kuri nuo XVIII a. pab. priklausė europietiškai Austrijos-Vengrijos imperijai. Ten subrendo ukrainiečių kalbos modelis, galima lyginti ir su XIX a. – XX a. I p. Lietuva ir lietuvių tauta. Kita Ukraina tik pamažu kūrėsi“, – sakė A. Kulakauskas.
Istorikas akcentavo, kad daugeliu atvejų absoliuti dauguma ukrainiečių ukrainiečiais pasijuto tik dėl Putino agresijos.
„Žinoma, jų šiaip mentalitetas yra kitas dėl kazokiškų laikų negu rusų, bet daugeliu atveju Putinas ne visai viską iš piršto laužė. Tik tiek, kad šiais laikais neigti iš viršaus tautos, kuri pati save laiko tauta, yra apskritai nusikaltimas, ypač, jeigu naudoji aiškinimui, kas yra ukrainiečiai, raketas ir žmonių naikinimą. Todėl rezultatas visada bus priešiškas.“
Pasiteiravus A. Kulakausko, ar po Ukrainos užpuolimo nebus pareikšta, kad Baltijos šalys ar Lenkija yra Rusijos dalis, jis atsakė, kad sunku pasakyti.
„Russkij mir“ koncepcija, kuri yra tam tikra fašizmo ideologijos atmaina arba rašizmo, tai ten pirma yra rusai ir rytų slavai (ukrainiečiai, baltarusiai), o toliau kitos, su Rusija kažkada susijusios tautos ir valstybės. Tarp jų Baltijos kraštai, ne visai visa Lenkija ir Suomija.
Toliau nuo sovietinių laikų ta vadinama pasaulinė socializmo stovykla. Visa tai geopolitine prasme prisiskiria tai ideologijai. Aišku, ji nėra taip griežtai sustyguota kaip Hitlerio nacizmas. Šiais laikais Putino populiarumas remiasi, kad Rusijos gyventojų dauguma vis dar nori būti imperija arba kalbant paprastai, didvalstybe, bent jau antrąja pasaulyje pagal karinę galią. Paskui pasirodė, kad po 30 metų ta karinė galia yra abejotina, išskyrus, kad turi ginklą, galintį sunaikinti pasaulį.“
V. Klumbys komentavo, kad yra gana paplitusi nuomonė tiek tarp paprastų žmonių, tiek tarp tyrinėtojų, kad yra įmanomi du modeliai, jeigu nori normaliai valdyti milžiniškas teritorijas.
„Vienas yra amerikietiškas t. y. federalizacija ir daug savivaldos turinčios pusiau valstybės, federacija ir konfederacija. Kitas – labai griežta valdžios vertikalė. Rusija dažniausiai nueina labai griežtos vertikalės keliu, nes jeigu bus toks tarpinis variantas <...>, tai yra labai daug chaoso ir tiesiog ta valstybė labai prastai funkcionuoja.
Šia prasme galima nebūtinai Rusiją skaldyti, bet federilizuoti ir padaryti šalį tikra federacija, o ne formalia. Realiai tai yra labai vertikali valstybė, todėl galima nueiti lengvesniu keliu, bet svarbiausias dalykas turbūt yra, jog tai bus galima padaryti tada, kai rusai atsisakys imperinio mąstymo. Tačiau tai yra sudėtinga, kadangi imperinio mąstymo galima atsisakyti tik patyrus tokį pralaimėjimą, kokį patyrė Vokietija po Antrojo pasaulinio karo.“
Pasiteiravus jo, ar tuomet neturėjo Rusija pagrindo bijoti Vakarų puolimo, sakė, kad Vakarai tikrai nebūtų puolę, nors ir buvo kažkiek naudojama minkštosios galios.
„Bandymų paveikti per liberaliąją inteligentiją, per visokiausius fondus, todėl ir tas „užsienio agentų“ visas sąrašas. Iš esmės, Vakarai nori paveikti, bet tikrai nenorėdami blogo, o nori gero, kad žmonės suprastų, jog imperija nėra kažkas būtino žmogaus gyvenimui ir netgi valstybės klestėjimui. Tačiau karinį Vakarų puolimą aš sunkiai įsivaizduoju ir, juo labiau, kad tokiu būdu norėta palaužti Rusijos galią.“
Jis sutiko, kad vis dėlto didžioji dalis Rusijos visuomenės tokia propaganda tiki.
„Po 1990 m. buvo neilgas laikas euforijos dėl vakarietiškų vertybių: laisvės, ekonominės gerovės ir pan. Tačiau ji turbūt net dešimties metų netruko, nes dar Jelcinui prezidentaujant pradėjo stiprėti konservatyvios tendencijos.
Putinas jas dar labiau sustiprino, kai propaganda pradėjo vis labiau kalbėti, kad Rusijos priešas yra Amerika ir ji ruošiasi vienokiu ar kitokiu būdu (per vidaus ar išorės agentus, Ukrainą ar Baltijos šalis) apsupti ją priešų žiedu. Tada jau Rusiją sunaikins, sudraskys, atims tapatybę ir pan.“
Tokios Rusijos palikti negalima
A. Kulakauskui uždavus klausimą, kokia laukia Rusijos ateitis, jis teigė, kad gali būti tik spėliojimas.
„Jeigu šitas karas nesibaigs katastrofa, tai kad apskritai pasaulyje įsivyrautų bent ilgesniam laikui taika. Viena vertus, tokios Rusijos, kokia ji buvo, palikti negalima. Kita vertus, reikia pagalvoti dėl universalesnio pasaulio tvarkos modelio. Kas tinka Vakarams, ne visai tinka visam pasauliui.
Aišku, negalima sakyti, kad yra kažkas atskiro, o „rusų pasaulis“ apskritai yra mitas. Tačiau kai bandoma įsivaizduoti, kad galima tą patį Amerikos ar Vakarų Europos modelį primesti Kinijai, Sirijai, Iranui ir net Rusijai, tai yra neteisinga arba reikia daryti labai pamažu, reikalingi Maršalo planai.“
Pasak jo, negalima sakyti, kad nieko nėra padaroma.
„Japonija, su visai kitokia ir ne Vakarų kultūra, patapo Vakarų geocivilizacine dalimi. Tokiomis tapo ir Vokietija, ir Japonija ne tik dėl jų nugalėjimo, bet ir po okupacijos. O kas Rusiją okupuos?
Tai arba ji subyrės iš vidaus į kokias nors atskiras dalis, bet ir vėl Vakarams galvosūkis ką daryti su tuo branduoliniu ginklu. <...>. Reikia viską daryti, kad nekiltų pasaulinė katastrofa, sutinku, kad prasidėjo Šaltasis karas, bet kol kas jis geoekonominėje plotmėje vyksta.“
Istorikas sako, kad skirtumas dabar nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios yra toks, kad jeigu būtų panaudotas masinio naikinimo ginklas, tai būtų sunku sustabdyti.
„Putinas tai gali padaryti, nes jis jau iš principo karą pralaimėjo. Tas karas, aišku, baigtųsi ir Rusijos katastrofa. Tačiau visi Rusijoje nori kartu su Putinu nusižudyti, nužudydami ir pusę pasaulio“, – aiškino A. Kulakauskas.
