Čia kiekviename žingsnyje bus jaučiamas mirties kvapas. Ši istorija atskleis keletą paslapčių: ką darydavo su žuvusių priešų galvomis? Koks pirmasis užrašytas kronikose lietuviškas žodis? Ar senovės lietuviai išmanė viešuosius ryšius?
Mūsų istorija prasideda 1205 metais, kai lietuvių karo vadas Žvelgaitis patraukia į grobikišką žygį. Pas mūsų kaimynus estus. Jis žygiuoja per Rygą, su kuria tuo metu buvo sudaryta taikos sutartis. Štai kaip aprašomas jo pasirodymas šiame mieste: „Tarp rygiečių, sutikusių jį taikiai, buvo vienas fryzas, vardu Martynas, kuris Žvelgaičiui padavė midaus. Kada tas išgėrė midų, tai nuėjo prie kariuomenės ir savo draugams sakė: „Ar jūs matėt, kaip to teutono, prinešusio man midaus, drebėjo rankos? Vos tik juos pasiekė gandas apie mūsų atvykimą, jie taip išsigando, kad ir dabar tebedreba.“
Žvelgaičiui puikiai sekėsi Estijoje, ten jis prisigrobė daug turto, gyvulių ir, be abejo, žmonių. Tačiau jis nežinojo, kad Rygoje pasirodė žiemgalis Viestardas. Kokiu tikslu jis lankėsi? Ko prašė Livonijos ordino? Kokias jis surengė intrigas? Kaip jam pasisekė? Ir galiausiai – ar pasisekė Žvelgaičiui sugrįžti į namus?
Šioje laidoje taip sužinosime ir apie žiaurų senovės baltų paprotį mūšio lauke žuvusiems priešams nukirsti galvas. Kodėl jie tai darė? Kas vėliau nutikdavo toms galvoms?
Žvelgaičio istorija atskleidžia, kad kartu su lietuvių kariais rizikavo ir jų žmonos. Karo žygis buvo mirtinai pavojingas ne tik kariams, bet ir jų moterims. Pralaimėjimo atveju jos irgi pasirindavo savanoriškai mirtį. Beje, pralaimėjus ir likę gyvi kovose užgrūdinti lietuvių kariai kartais baigdavo gyvenimą kilpoje.
Taip pat su šia istorija yra susijęs pirmasis užrašytas lietuviškas žodis. Koks gi jis? Koks lietuvis ir kokiomis aplinkybėmis jį pasakė?
O taip pat sužinosite apie pirmąją lietuvių viešųjų ryšių kampaniją – kaip pateikdavo visuomenei nepalankias žinias? Dabartiniai viešųjų ryšių specialistai galėtų pasimokyti.
O su istoriku profesoriumi Rimvydu Petrausku diskutuosime, kodėl reikalinga istorija bei ko iš mūsų kunigaikščių gali pasimokyti dabartiniai Lietuvos politikai. „Visų pirmą galėtų pasimokyti iš gerų pavyzdžių, - atvirumo pasauliui. (...) Valdovas negali visko koordinuoti. Tačiau vienas dalykas, ką jis turi turėti, tai gerus, pasitikėjimo vertus asmenis, kaip tuo metu sakydavo. Šiais laikais mes tai vadiname kitaip, bet vis tiek principas lieka tas pats. Dabartiniai politikai, dabartiniai valstybės vadovai turi turėti geras komandas, gerus patarėjus, įžvalgius patarėjus, kurie disponuotų tais instrumentais, kurie yra svarbūs šiais laikais“, sako istorikas.
„Istorijos detektyvai“ – trečiadienį 21.45 val. per LRT televiziją.