Seimo narys Dainius Kepenis buvo teisus – partizanai iš tikro išžudė niekuo dėtą Lebrikų šeimą – iš viso penkis asmenis. Tai paaiškėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) atlikus pakartotinį istorinį archyvinį tyrimą. Centro darbuotojas laiške Lebrikų artimųjų atsiprašė už tai, kad brutalaus nusikaltimo aukas įvardijo buvus stribais ir taip suklaidino parlamentarą Arvydą Anušauską.
Jonas ir Aleksandra Lebrikai per 1947 m. Velykas
© DELFI / Andrius Ufartas

Vis dėlto įskaudinti artimieji rankų nuleisti neketina – siekia išsiaiškinti tikruosius žudikus partizanus, kurie vietiniams žmonėms jau seniai žinomi.

Košę užvirė D. Kepenis

Ši tragedija į viešumą išlindo praėjusių metų lapkritį. Tuomet D. Kepenis prabilo, kad jo bičiulio Jurgio Lebriko šeimą išžudė partizanai ir pasiūlė pastatyti paminklą stribams bei partizanams.
Tai visuomenėje sukėlė ažiotažą, o parlamentaras konservatorius A. Anušauskas pareiškė, kad trys iš keturių nužudytųjų buvę stribai.

Priremtas prie sienos LGGRTC pripažino neturintis įrodymų, kad Lebrikai buvę stribais, ir pradėjo naują tyrimą, mat pirmasis nebuvo atliktas pakankamai išsamiai.

Naujo istorinio archyvinio tyrimo „apie viešumoje paskleistus teiginius“, kad Stanislovas, Kazimieras ir Jonas Lebrikai buvo stribai („liaudies gynėjai“), rezultatų sulaukta visai neseniai.

„Apibendrindami anksčiau išdėstytą, pranešame, kad informacija, esanti nagrinėtuose pirminiuose archyviniuose šaltiniuose, t. y. įvairiuose LSSR NKVD, MVD, MGB Tauragės aps. sk. liaudies gynėjų sąrašuose bei operatyviniuose 1947 m. dokumentuose ir Tauragės aps. bei Šilalės vls. administracijos dokumentuose, nepatvirtina teiginių, kad Lebrikas Stanislovas, Lebrikas Kazimieras ir Lebrikas Jonas buvo liaudies gynėjai, – skelbiama centro atsakyme nužudytųjų giminaitei Juzei Lebrikaitei-Kuskienei.

Toliau informuojama, kad kraštotyrinėje medžiagoje bei Jurgio Lebriko teiginiuose, pasirodžiusiuose praėjus keliolikai metų po įvykio, yra duomenų tik apie vieno šeimos nario, t. y Jono Lebriko, galimą tarnybą liaudies gynėjų būryje. Šiuo metu centras vykdo papildomą tokios informacijos tikrinimą ir žada ateityje apie rezultatus informuoti.

Įdomu tai, kad viešumoje paskleistus teiginius paskleidė būtent LGGRTC vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas ir Seimo narys konservatorius A. Anušauskas.

Išžudė ir apvogė

Lebrikų šeimos tragedija įvyko 1947 m. gruodį, naktį iš 7 į 8. Tą naktį Šilalės rajone, Vaičių kaime, partizanų nužudyti sutuoktiniai Stanislovas Lebrikas (70 m.) ir Rozalija Lebrikienė (67 m.), jų sūnūs Kazys (40 m.) ir Jonas (30 m.) bei nėščia marti Aleksandra (25 m.).

Artimieji išsaugoję šeimos narių, jų turėtos sodybos bei laidotuvių nuotraukas.

Lebrikų šeimos laidotuvės
Lebrikų šeimos laidotuvės
© DELFI / Andrius Ufartas

„Kai išžudė, išvogė viską, nieko neliko, nebuvo kuo per laidotuves aprengti. Iki šiol niekas nežino, už ką išžudė, aišku, kaimo žmonės iki šiol vardija, kas žudė, kad dalyvavo broliai Beržiniai ir kiti. Gal dėl kokio keršto, gal dėl vagystės“, – DELFI kalbėjo nužudytųjų dukrai ir seseriai 92 m. Juzei Lebrikaitei-Kuskienei ieškoti teisybės gelbstinti jos giminaitė Janina Lebrikienė. Per tragediją Janinos vyras Jurgis neteko tėvų.

Janina Lebrikienė ir Mindaugas Jackevičius
Janina Lebrikienė ir Mindaugas Jackevičius
© DELFI / Andrius Ufartas

Tuo metu Jurgis su broliais ir tėvais gyveno savame name. Vaikus prižiūrėjo ir ūkyje padėjo vokietaitė Elzė – tais laikais iš Vokietijos bėgusius vaikus vadino „vilko vaikais“. Vakare užgriuvę partizanai tėvus išvarė į senelių namus, kuriuose viešėjo į svečius atvykęs brolis.

Nakčiai su vaikais pasiliko Elzė. Ji, pramokusi lietuviškai, vėliau papasakojo, kaip viskas vyko: vaikai verkė, mažąjį Jurgiuką mamai išplėšė iš rankų ir tėvus išvedė į senelių namus. Kaip minėta, ten septintą mėnesį nėščia mama, tėvas, jo brolis ir seneliai nužudyti. Anot vokietės, budeliai svarstė, ką daryti su vaikais.

Vaiką rado kraujo klane prie kūnų

Ir čia dar ne visas šeimos patirtas siaubas.

Nužudytųjų Stanislovo ir Rozalijos Lebrikų dukra Teodora Lebrikaitė-Gečienė tais pačiais metais, dar prieš šeimos iššaudymą, buvo ištremta į Sibirą už tai, kad jos 16 m. sūnus Vytukas išėjo į mišką partizanauti. Iki šiol nežinoma, kur Vytukas žuvo ir kur jo kapas.

Kad jaunėliui keturmečiui sūnui Rimučiui nereikėtų augti Sibire, T. Lebrikaitė-Gečienė vaiką paliko seneliams. Jos vyras buvo nepriklausomos Lietuvos kariškis, jo likimas nežinomas.

Taigi mamą ištrėmus į Sibirą, Rimutį augino seneliai. „Jis ir buvo visos egzekucijos liudininkas, jis iki ryto liko kraujo klane prie lavonų, kol kaimynai pamatė, kad iš kamino nerūksta dūmai ir suprato kažką įvykus. Po šio įvykio vaikas savaitę nekalbėjo, tai jam atsiliepė visam gyvenimui. Jis įgijo aukštąjį išsilavinimą, kai jam buvo 40 metų, jį, architektą, beginklį nušovė mafija“, – pasakojo giminaitė

Po tragedijos Rimutį augino jau minėta Juzė, o Jurgį ir kitus vaikus – mamos seserys. Jurgis galiausiai augo vaikų namuose, nes jį globojusi teta irgi mirė. O Rimutį po žudynių į Sibirą pasiėmė mama.

„Kaimynas vėliau papasakojo, kaip žiauriai buvo sudaužyta senutė, jos smegenys buvo ištaškytos, jas rinko. Pirmiausia jie buvo kankinami. Senutė buvo su kailiniais, matyt, reikėjo kailinių, o jei peršausi, kraujas suteps, tai senutę daužė. Bet vis tiek kailiniai krauju apsitaškė nuo kitų. Kaip tokius žmones galima pavadinti? Aš noriu šiuos žmones surasti. Nebuvo jie patriotai, jie tik plėšė, prievartavo ir nebuvo jokie kovotojai už laisvę“, – apie budelius kalbėjo J. Lebrikienė.

Karstus išžudytai šeimai iš lentų sukalė kaimo žmonės. Beje, kūnai savaitę, kol vyko tyrimas, pragulėjo sodyboje.

Negalėjo patikėti tuo, ką perskaitė

Buvusi mokytoja ir mokyklos direktorė J. Lebrikienė sako, kad niekas šios istorijos nesiruošė kelti į viešumą, tačiau į vyro mirties metines atvykęs D. Kepenis šeimos situaciją aprašė feisbuke. O tada viskas ir prasidėjo.

Praėjusių metų lapkritį Juzė Lebrikaitė-Kuskienė negalėjo patikėti skaitydama „Lietuvos žinių“ straipsnį „Nuo partizanų nukentėjusio D. Kepenio draugo šeimos nariai – stribai“. Stribais išvadinti šeimos vyrai – jos tėvas Stasys (ūkininkas), brolis Jonas (ūkininkas) ir Kazys (eigulys).

Todėl J. Lebrikaitė-Kuskienė paaiškinimų kreipėsi į LGGRTC.

Moteris sako visą gyvenimą bandžiusi išsiaiškinti, kas buvo jos šeimos budeliai ir už ką su jais taip pasielgta. Tačiau niekada valstybinės institucijos, nei LGGRTC, nebuvo pateikę informacijos, kad artimieji buvę stribai ar net galimai buvę stribai. Gautuose atsakymuose buvo nuolat aiškinama, kad Lebrikų nužudymu apkaltinti partizanai, o aplinkybės neišaiškintos.

„Žiniasklaidoje pateikta informacija nustebino ir įskaudino mane, nes tokios informacijos man niekas niekada nebuvo teikęs. Mano vyras, Alfonsas Kuskys, yra laisvės kovų dalyvis, organizuoto sektoriaus narys, šios informacijos taip pat negali suprasti“, – laiške rašė J. Lebrikaitė-Kuskienė.

Ji pareikalavo pateikti žiniasklaidoje paskelbtą informaciją patvirtinančius dokumentus, neva jos tėvas ir broliai buvo gerai ginkluoti stribai ir jų žuvimo aplinkybes.

Sulaukė ranka rašyto atsiprašymo

Centras jokių prašomų dokumentų iki šiol nepateikė. Tačiau J. Lebrikaitė-Kuskienė sulaukė keisto laiško. Jį ranka parašė jau minėtas LGGRTC darbuotojas G. Šidlauskas.

Jis aiškina po D. Kepenio pareiškimo apie Lebrikų šeimos tragediją spontaniškai pažiūrėjęs į LGGRTC informacinę duomenų sistemą, kurioje yra įrašai apie tūkstantį stribų.

„Mano nustebimui, joje buvo nurodyta, kad Jonas ir Kazimieras yra buvę stribais. 2004 m. LGGRTC esate rašiusi, kad 1944 m. pabaigoje, pasibaigus gaudymams į sovietinę armiją, Jonas pradeda dirbti milicijoje, kuri greitai tampa „liaudis gynėja“. Toks teiginys taip pat mane paskatino pagalvoti, kad duomenų sistemoje esanti informacija yra pagrįsta“, – aiškina G. Šidlauskas.

Gintaras Šidlauskas
Gintaras Šidlauskas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Jis pripažįsta, kad būtent jo pateikta informacija paskatino ją pakomentuoti A. Anušauską, kuris esą natūraliai pagalvojo, jog jie žuvo būdami stribais. „Negana to, jis, manau, ne iš blogos valios paminėjo ir Stanislovą Lebriką“, – kaip įvyko nesusipratimas, aiškina specialistas.

„Bet kuriuo atveju prisiimu atsakomybę už informacijos pasirodymą viešumoje ir vėliau sekusią neteisingą interpretaciją. Suprantu, kad už pasekmes gali tekti atsakyti, tam esu pasiruošęs. (…) Už sukeltą skausmą jums, jūsų vyrui, Lebrikų šeimos nariams atsiprašau“, – rašo G. Šidlauskas.

Kartu jis pripažįsta laiku neatkreipęs dėmesio į LGGRTC leidinyje „Lietuvos gyventojų genocidas“ publikuotą informaciją. Šiame leidinyje paskelbtas sovietinės okupacijos aukų vardynas, jame nurodyta, kad penkių asmenų Lebrikų šeimą nužudė NKVD (stribai), o tai jau visiškai priešinga versija. Ši žinia, pripažįsta G. Šidlauskas, jį būtų sulaikę nuo informacijos, aptiktos duomenų sistemoje, skelbimo.

Pasibaigus tyrimui jis žada kreiptis į „Lietuvos žinias“ dėl paskleistos informacijos paneigimo ir atsiprašymo. G. Šidlauskas pripažįsta nesantis tikras, ar papildomo archyvinio tyrimo metu atsiras kokių nors naujų esminių dokumentų.

Teisybės ieškos teisme

Nors nuo 1988 m. Juzė Lebrikaitė-Kuskienė bando sužinoti, kas ir už ką nužudė jos artimuosius, tačiau vis negauna atsakymų į norimus klausimus.

Gavusi G. Šidlausko „atsiprašymą“, J. Lebrikaitė-Kuskienė į LGGRTC kreipėsi dar kartą. Ji prašė patikslinti anksčiau pateiktą atsakymą aiškiai pažymint, kad paskelbta informacija apie buvimą stribais nėra tiesa.

Kadangi G. Šidlauskas laiške atsiprašė ir prisiėmė atsakomybę, moteris prašo atlikti tarnybinį patikrinimą „dėl tikrovės neatitinkančios ir sadistiškai nužudytos šeimos atminimą diskredituojančios informacijos paviešinimo ir teisės aktų, susijusių su asmens duomenų apsauga, grubaus nesilaikymo“. Taip pat prašoma paneigti G. Šidlausko žiniasklaidai pateiktą informaciją.

„Nors G. Šidlauskas parašė atsiprašymo laišką, tetos tai netenkina – ji sako, kad viešai apšmeižė, o už kampo atsiprašo“, – sakė J. Lebrikienė.

Taip pat LGGRTC prašoma pateikti kopijas dokumentų, kuriais šie vadovavosi žmones apskelbdami stribais. Nors Juzė Lebrikaitė-Kuskienė jau trečią kartą kreipėsi į LGGRTC, norimo atsakymo iki šiol nėra.

Jei centras ir toliau neatsakys, artimieji ruošiasi kreiptis į teismą. „Mes neprašome daug – tiesiog atsiprašyti, pripažinti suklydus, o jei šio nebus ir toliau bus elgiamasi taip nepadoriai, visos šeimos vienysimės ir paduosime į teismą“, – kalbėjo J. Lebrikienė.

Jos teigimu, 92 m. Juzė į viską reagavo labai skausmingai ir stebėjosi, kad Lietuvoje gali būti tiek neteisybės.

Darbuotojas suklydo, bet ką padarysi

LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė pripažįsta, kad centro darbuotojas klydo Lebrikų šeimos vyrus išvadindamas stribais.

„Mūsų labai profesionalus darbuotojas G. Šidlauskas, pasidavęs kažkokioms emocijoms – žinote, mes visi kartais klystame, – bet jis labai etiškai pasielgė, kad atsiprašo ir gana plačiai išdėsto, kodėl taip įvyko. Mūsų pozicija – ieškoti tiesos, kiek ją įmanoma surasti pagal dabartinius likusius dokumentus, apimtį, ištirtumą ir taip toliau, tik pagal tai mes ir galime duoti atsakymą“, – sakė T. Burauskaitė.

Pasak T. B. Burauskaitės, tokie nutikimai labai reti ir ji gerbianti darbuotoją, kuris klaidą ištaisė.

Tačiau kodėl centras oficialiai nepripažįsta klaidos, o siunčia asmeninį darbuotojo laišką?

Birutė Burauskaitė
Birutė Burauskaitė
© DELFI / Andrius Ufartas

Centro vadovė teisinasi negalinti atsakyti už tai, ką centro darbuotojas pasakė A. Anušauskui, o į žiniasklaidos komentarus centras neatsakinėja.

T. Burauskaitė žada įvertinti G. Šidlausko veiklą, tačiau neviešai. Ji taip pat tvirtina, kad Lebrikų šeimos žudikų ieškoma.

„Mes žudikų ieškome, mes ir rašte prašėme, kad atliksime tolimesnį tyrimą, kad partizanai juos nužudė, mūsų specialistai tą jau nustatė, o kokie motyvai buvai, kaip visas procesas vyko, per vieną dieną greičiausiai buvo priimtas koks nutarimas ar susitarimas, mes nemažai tokių atvejų esame ištyrę ir toliau tiriame. Mes nepadėjome taško“, – kalbėjo LGGRTC vadovė.

Įdomus dar vienas dalykas – G. Šidlauskas LGGRTC dirba teturėdamas vidurinį išsilavinimą.

„Jis dirba praktiškai gerai, jis mūsų darbuotojas kaip vyriausias specialistas, o kaip Rezistentų teisių komisijos pirmininkas jis ne mūsų – ši komisija Vyriausybės potvarkiu patvirtinta, pirmininkas taip pat“, – teigė T. B. Burauskaitė. Ji sakė kaip darbuotojui G. Šidlauskui priekaištų neturinti – nors jis neturi reikiamo išsilavinimo, turi įdirbį.

Žudikus žino, bet slepia?

Nužudytųjų artimieji įsitikinę, kad tikrieji žudikai visiems aiškūs.

J. Lebrikienės teigimu, kada Teodorą Lebrikaitę-Gečienę išvežė į Sibirą, teta Juzė rašė į Maskvą prašydama, kad seserį paleistų – apeliavo į tai, kad tėvai buvo išžudyti už lojalumą sovietų valdžiai. Manė, gal valdžia į tai atsižvelgs, tačiau Maskva pateikė atsakymą viską ištyrusi ir patvirtinimo apie lojalumą sovietų valdžiai informacijos neturinti.

J. Lebrikienės žiniomis, LGGRTC turi protokolą su žudynėse dalyvavusių asmenų pavardėmis. Juoba, sako ji, vietos žmonės žino žudikus, o štai galimiems budeliams broliams Beržiniams stovi paminklas, kurį žmonės karts nuo karto apipila dažais.

Jai gyvenime teko išgirsti kelių dalyvavusių žudynėse liudijimus, tačiau jie gynėsi tik stovėję sargyboje.

„Aš suprantu – tikrai buvo pasipriešinimas, politiškai reikia pagerbti, viskas teisinga, bet turi būti teisybė, negalima vienareikšmiškai visų padaryti didvyriais. Tačiau jų mums nenori įvardinti. Siaubingi dalykai vyksta. Kreipiausi į „Lietuvos žinias“ su prašymu paneigti, tačiau jokios reakcijos“, – liūdi pašnekovė.

Ji turi versiją, kaip jos vyro artimieji paskelbti stribais: „Šidlauskas norėjo įtikti Anušauskui, šis norėjo įgelti Kepeniui, o kad čia žmonių skausmą palies, kam čia rūpi“.

Ponios Juzės vyro, laisvės kovų dalyvio Alfonso Kuskio nuomone, Lebrikus išžudyti galėjo NKVD smogikai, siekdami kompromituoti partizanus. Jo teigimu, iš tiesų tais laikais atskirti partizanus nuo kriminalinių nusikaltėlių nebuvo lengva – NKVD, infiltravę į partizanų gretas smogikus, partizanų rankomis plėšė ir žudė žmones. Tai kompromitavo partizanų vardą gyventojų akyse. Be to, tokia situacija tarnavo sovietinei valdžiai – prisidengiant kova su „kolaborantais“, buvo plėšiami, žudomi žmonės, kartais partizanais buvo dangstomi NKVD nusikaltimai.

Terorizavo dar iki nužudymo

Beje, jau minėta T. Lebrikaitė-Gečienė 1988 m. Istorijos institutui rašytame ir nusiųstame liudijime pasakoja 1947 m. Vilniuje sulaukusi brolių vizito. Jie pasakojo, kad iš miško ateina dvejopi vyrai. Vieni pasiprašo pailsėti ar pavalgyti, padėkoję išeina. Kiti atėję šeimininkus pastato po šautuvu ir plėšikauja. Moteris siūlė broliams kraustytis į Vilnių, tačiau šie bijojo palikti trobesius ir vylėsi, kad Dievas apsaugos nuo nelaimės.

Dar broliai papasakojo, kad 1946 m. pas tėvą Vaičių kaime stribai darė kratą, kurios metu ėmę ką norėję – rūbus, maistą, avalynę, net patalynę, vis kaltino, kad tėvas mažai padeda tarybų valdžiai, o laiko banditams.

„Praėjus trumpam laikui atvažiuoja nakčia ginkluoti kaukėti vyrai, stato tėvą prie sienos ir sako: „duodi stribams, duok ir mums“. Pradėjo šeimininkaut, ėmė, kas dar buvo likę. Netikėtai vienam nukrito kaukė ir tėvas pažino, kad tai tie patys stribai kaimynai: Beržinis, Dirmotas, Trijonis ir Kuiznas. Tėvas neiškentęs pasakė: „kas jūs, vyrai, globėjai ar grobėjai?“ Už tuos žodžius tėvą taip sumušė, kad kelis mėnesius iš lovos neišlipo. Išeidami prigrasė, jei kam pasakys – iššaudys, o namus padegs“, – rašė T. Lebrikaitė-Gečienė, pati areštuota 1947 m. birželį. Areštavus pirmas klausimas buvo, ko buvo atvažiavę broliai.

Moteris pasakojo vėliau tremtyje susitikusi su minėtuoju Beržiniu iš gimtojo kaimo, kuris „terorizavo ir banditavo“. Beržinis gynėsi Lebrikų nežudęs, tik stovėjęs sargyboje. Moteris laiške Istorijos skyriui dar 1989 m. perspėjo, kad Beržinis su šeima greičiausiai ieškos tremtiniams taikomų lengvatų.

Kaip minėta, šiuo metu LGGRTC vykdo papildomą tyrimą dėl Jono Lebriko galimos tarnybos liaudies gynėjų būryje. Jo sesuo Juzė Lebrikaitė-Kuskienė sako tiksliai nežinanti, ar jos brolis Jonas, slėpdamasis nuo sovietinės kariuomenės, individualiai buvo įstojęs į liaudės gynėjus. Tačiau ji pripažįsta tokių kalbų girdėjusi.

Juzė prisimena – tėvas sprendė, ką daryti su Jonu. Vėliau jis sakydavo, kad Jonas dirba Tauragėje prie geležinkelio. Beje, po sesers Teodoros arešto ją sovietų valdžia taip pat kvietė apklausai ir klausinėjo, kur yra brolis Jonas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Feisbuke uraganą sukėlusios karalienių įkvėpėjos ir jos vyro interviu apie turtus kraunančią veiklą ir tikrąjį gyvenimą (68)

Neseniai feisbuke it virusas paplito įrašas, kuriame Rasa Kaktytė kvietė moteris šypsotis,...

Mažoji Lietuva Anglijoje: pūsles ir varginantį darbą kenčia dėl 220 svarų per 3 dienas (165)

Mažoji Lietuva – taip šmaikščiai vadinamas vaisių ir daržovių pakavimo fabrikas Visbiče,...

Edita Mildažytė: esu pakankamai įtakinga, kad galėčiau priimti sprendimus ir vykdyti savo gyvenimo planą taip, kaip noriu (168)

DELFI tęsia įtakingiausiųjų rinkimus, kuriuose – ir didžiausią įtaką turinčios...

Karališkos vestuvių naktys, kurių nesinori prisiminti (12)

Jie ištarė santuokos priesaiką stebint 29 milijonams žmonių, tačiau princo Harry ir Meghan...

Savaitgaliui į namus vykę kariai pateko į avariją: vienas žuvo, keturi sužaloti papildyta (155)

Penktadienį, rugpjūčio 17 d., pavakare, kelio Molėtai–Pabradė 9-ajame kilometre, susidūrus...

Savaitgalio orai: viena diena bus ypač karšta (21)

Sunku patikėti, kad jau greitai imsime skaičiuoti paskutines vasaros dienas ir netrukus pasitiksime...

Skaitytojai dalijasi istorijomis: ką daryti, jei persekioja kelyje? (71)

DELFI skaitytojos istorija apie tai, kaip naktį ją automobiliu persekiojo nežinomas vyras...

Neįprastos vyrų ir moterų charakterio savybės, kurios atrodo seksualios priešingai lyčiai (15)

Seksualumas yra labai susijęs su kūnu. Žmonėms patinka matyti ir liesti kitų žmonių kūnus –...

Į festivalį „Karklė Live Music Beach 2018“ – net ir pėsčiomis (11)

Šiandien, penktadienį, Karklės miestelyje prasidėjo muzikos ir menų festivalis „ Karklė Live...

„Aprangos“ vadovas: turime sakyti atvirai, kad kainos nebus žemesnės (766)

„Nustokime gąsdinti žmones, kad pas mus aukščiausios kainos Europoje. Taip tikrai nėra, bet jos...