Margaritos buvo tiesiog atsisakyta. Raštu, dar ligoninėje. Jai buvo pasakojama, kad ji buvo tokia mažutė ir silpna, kad jos net nenorėdavo rodyti potencialiems įtėviams. „Ai, vis tiek greitai mirs“. Teisybę pasakius, daugelyje vaikų namų požiūris į vaikus, bent tuomet, prieš 30 metų, buvo labai paprastas, tiesmukas ir ūkiškas. Ir kai viena moteris neatlyždama vis prašė būtent tos mergaitės, jai buvo patarta: „jei kartais numirtų pas jus namie, tai niekam neskambinkit, nieko nekvieskit, tiesiog atvežkit mums atgal. Susitvarkysim.“
Taip Margarita kelioms dienoms atsidūrė nevaisingos poros namuose. Po tų kelių dienų neišsipildančios motinystės kankinamai moteriai tapo aišku: ši silpnutė mažylė bus jos duktė. Pagaliau, jos net gimusios tą pačią vasaros dieną, net apgamėliai ant abiejų kūnų – tose pačiose vietose. O kaip parodė vėlesni dešimtmečiai, jas susiejo dar kai kas...
Laimę įdukrinta mažylė atnešė tik mama pagaliau tapusiai moteriai. Jauna šeima, įvaikinusi mergytę, netrukus išsiskyrė. Mama ištekėjo dar kartą ir – o, stebukle! – pasijuto besilaukianti. Po kelių metų pasaulin ėmė belstis dar viena gyvybė. Sako, taip būna dažnai: priglausk išmestą ir likimas susimylės. Tačiau viena ranka duodamas, kita jis ir atima. Tikrina. Net nesulaukęs antrojo vaikelio gimimo, šeimą paliko vyras. Taigi, moteris tris vaikus augino viena... Tokia tad saldi buvo ta jos išsvajota motinystė.
Bet iš Margaritos pasakojimo galima pajusti, kad jiems mama sugebėjo atstoti visus ir viską. Ir kaip niekas kitas puikiai suprato Margaritą, kai ši tik ištekėjusi išgirdo, jog galbūt niekada neturės vaikų. Pastoti iš tiesų niekaip nesisekė. Kaip kažkada mama, taip ir Margarita ištvėrė ne vieną operaciją. Ir vėl kiek prisnūdęs jos angelas sargas pagaliau pakirdo iš tingulio ir vieną po kitos atsiuntė dvi nuostabias mergytes. Ir, atrodo, vėl prisnūdo. Margarita savo mergytes dabar augina viena. Ji – našlė. Ir būtent tos dvi mažylės tapo labai rimta dingstimi kreiptis į mus.
Apie tai, kad yra įvaikinta, Margarita sužinojo tik sulaukusi 19 metų. Ji susirgo pikta kraujo liga. Niekam nesakė, net mamai, galvojo, išsikapstys, kam jaudinti. Tik tuomet, kai medikai pradėjo domėtis jos šeimos ligos istorijomis, galimu genetiniu paveldimumu, ji ryžosi pasisakyti mamai. O šiai nebeliko nieko kita, kaip papasakoti graudžiai gražią istoriją apie mažą mergytę, gulėjusią atskiroje lovelėje koridoriaus gale vienuose Lietuvos vaikų namuose. „Jei ne šitie dokumentai, kuriuos turiu prieš akis, jei ne šie įrašai apie mano gimimą ir atsisakymą, aš niekada nebūčiau patikėjusi tuo, ką pasakojo mama. Niekada“.
Margaritai labai sunku apie tai kalbėti. Bet ji priversta vėl raustis savo visiškai nežinomoje praeityje. Po tyrimų paaiškėjo, kad ta pikta liga atsitraukė labai netoli: yra tikimybė, kad susirgti gali viena jos dukryčių. Štai tuomet Margarita suspirgo noru išsiaiškinti savo genetinį fondą. Ne veltui rašau „suspirgo“: retas kuris į mus besikreipiantis atakuoja mus kiekvieną dieną ir ne po vieną kartą. Vos supratusi, kad mes užčiuopėme jos biologinės šeimos pėdsaką, Margarita jau nebetvėrė savame kailyje. O mums reikėjo laiko.
Tik tuomet, kai į mus prieš porą mėnesių kreipėsi Margarita, mes pagaliau galėjome sugretinti dvi istorijas. Kai kurie neatitikimai dokumentuose, datose, pavardėse vertė nerimauti, bet sutapimų buvo pernelyg daug, kad numotume ranka į prašymą moters, kuri kreipėsi į mus dar 2004-aisiais. Pradėjome tikrinti dar ir dar kartą. Ir – nusprendėme rizikuoti. Tik – kaip pasakyti nuoširdžiai šeimos ieškančiai moteriai, kad jos seseriai reikalinga tik medicininė informacija? Taip verčia jaustis bjauriai. Kita vertus, Margaritos atvirumą ir sąžiningumą reikia vertinti. Išties daugeliui į Nacionalinę paieškų tarnybą besikreipiančių tai rūpi. Pagaliau rūpi ir galima kraujomaiša, kai, pats to nežinodamas, visai netyčia prie altoriaus gali nueiti su broliu ar seserimi. Bet ne visi išdėsto savo istorijos prozą, jie linkę dangstytis poezija.
Tikiuosi, pamatysite surastos sesers reakciją, nes tai nenupasakojama. Pamatysite jų susitikimą, kuris jau nuo pat pradžių buvo slegiamas paieškų priežasties. Regėsite vienos sesers bandymą susitvardyti, kad nepultų apkabinti tos, kuri, vaizdžiai tariant, atvyko apžiūrėti jos medicininės kortelės. Ir pamatysite, kaip situacija pasikeitė po poros valandų…
O jau kitą dieną po šio susitikimo mes vėl sulaukėme Margaritos skambučio: „Aš netikiu, kad ji mano sesuo. Man reikia labai, labai tvirtų įrodymų. Aš visko taip nepaliksiu, išversiu visą Lietuvą“. Ką gi mums beliko daryti? Taip gimė dar viena laida apie tai, kaip mes, bandydami apsaugoti Lietuvą, krėtėme ją kartu su abejomis seserimis. Štai tuomet ir prasidėjo...
Nacionalinės paieškų tarnybos laidas galite pamatyti pirmadieniais ir antradieniais per LRT, 19.45.
P.S. kodėl ši istorija dzūkiškai aukštaitiška? Ogi todėl, kad dažniausiai taip būna tik filmuose: abi seseris iš Aukštaitijos įvaikino dvi šeimos iš Dzūkijos. Ir visus tuos dešimtmečius jos gyveno vos keliolikos kilometrų atstumu viena nuo kitos, mokėsi tame pačiame miestelyje ir, aišku, nieko nežinojo viena apie kitą. Štai taip.