aA
Andrejus Sacharovas – viena didžiausių XX amžiaus asmenybių. Tai ir sovietinių branduolinių ginklų kūrėjas, sukūręs galingiausią pasaulyje bombą, ir nusiginklavimo šalininkas bei žmogaus teisių gynėjas, 1975 m. gavęs Nobelio taikos premiją, ir disidentas, 1979 m. pasirašęs lietuvių parengtą „45 pabaltijiečių chartiją“, kuria buvo reikalaujama panaikinti Molotovo–Ribentropo paktą ir iš Baltijos šalių išvesti sovietų kariuomenę.
Marina su A. Sacharovu tuomet, kai jis buvo tremtyje Gorkyje
Marina su A. Sacharovu tuomet, kai jis buvo tremtyje Gorkyje
© Asmeninio archyvo nuotr.

O koks jis buvo senelis? Apie ką kalbėjo privačiuose pokalbiuose? Kaip išgyveno nuolatinį KGB sekimą, tremtį? Kaip šeima sugyveno su daug kainavusia jo disidentine veikla? Apie tai – atviras ir nuoširdus interviu su A. Sacharovo anūke Marina Sakharov-Liberman:

– Kaip atrodė visame pasaulyje žinomo disidento anūkės gyvenimas? Koks buvo gyvenimas namuose? O gal pastebėjote, kad aplinkiniai su jumis elgėsi kitaip? Ar gal dėl savo senelio buvote kaip nors diskriminuojama?

– Tam tikra prasme mano senelio gyvenimas tapo normalesnis po mano gimimo, 1968 m. Tai sutapo su išleistu jo žymiuoju veikalu „Samprotavimai apie pažangą, taikų sugyvenimą ir intelektualinę laisvę“. Nors tai nebuvo pirmas kartas, kai jis garsiai išsakė savo opozicines pažiūras, tačiau šis veikalas užbaigė jo beveik 20 metų trukusią karjerą sovietų branduolinių programų srityje. Kitaip sakant, jis iškart buvo atleistas iš Sarovo instituto (slaptas mokslinis miestelis KB-11, kur buvo kuriami sovietų branduoliniai ginklai, – red. past.) ir jam net nebuvo leista susirinkti savo daiktų.

Iki tol mano mamos vaikystė prabėgo apgaubta paslapties skraiste. Ant kai kurių mano senelio dokumentų uždėtas antspaudas „Galioja be fotografijos“, o mano mama, lankiusi dvi mokyklas – vieną Sarove, kitą Maskvoje, turėjo apsimetinėti prieš klasės draugus, kad nežino, kur darbai nuvedė jos tėvą ir mamą.

A. Sacharovas visur buvo lydimas vadinamųjų „sekretorių“, kurie iš tiesų buvo jo asmens sargybiniai. Nėra jokių abejonių, kad šeima buvo nuolat sekama, tai kėlė didelį stresą mano močiutei ir mano mamai, o senelis sugebėdavo iš to pasijuokti – „moksliškai stebėjo“ slaptus KGB apsilankymus namuose. Pavyzdžiui, pririšdavo vos matomų nailoninių siūlų prie bute sudėtų rūbų ir grįžęs rasdavo, kad jie visi sutraukyti. Jis taip pat aptikdavo pelenų ant kilimo, juos palikdavo skubėję saugumiečiai, – niekas Sacharovų šeimoje nerūkė.

Palyginus su tuo (ir net nepaisant besitęsiančio sekimo), manau, kad mano vaikystė buvo normali.

Kiek pamenu, mano senelis nelabai mėgo žodžio „disidentas“, kuris rusiškai reiškia „kitaip mąstantis“. Bet jis vis dažniau ir dažniau reikšdavosi, pasinaudodamas savo ekspertinėmis žiniomis siekiant riboti branduolinius bandymus 1963 m. Jis kovojo už mokslininkų sąžiningumą Rusijos mokslų akademijoje ir užblokavo aršaus Trofimo Lysenkos (pagarsėjęs SSRS savo pseudomokslinėmis genetikos teorijomis) šalininko išrinkimą.

Jo dalyvavimas Maskvos Helsinkio grupėje reiškė, kad šimtai laiškų iš visos šalies buvo siunčiama jam, netgi užkimšdavo pašto dėžutę vasarnamyje. Kai tik išmokau skaityti, pradėjau skaityti tuos laiškus, – jie dažnai man sukeldavo šoką.

Marina Sakharov-Liberman
Marina Sakharov-Liberman
© Asmeninio archyvo nuotr.


– Kas labiausiai šokiravo tuose laiškuose? Ką sovietiniai žmonės rašė jūsų seneliui?

– Tai buvo laiškai iš paprastų žmonių, kurie buvo pasipiktinę represijomis, taikomomis dėl įvairių dalykų, tarkim, pasisakymo prieš vagiantį provincijos fabriko direktorių. Daugelyje laiškų žmonės pasakojo, kad jie buvo apkaltinti beprotyste ir uždaryti psichiatrinėse ligoninėse, kuriose juos žemino ir kitaip kankino. Buvau jauna mergaitė ir tai atrodė kaip pasakojimai iš mūsų mokyklinių vadovėlių apie nacistų medicininius eksperimentus su kaliniais. Bet tuo metu mes gyvenome taikioje SSRS.

Bėgant laikui išsiugdžiau pažintinius sugebėjimus. Būti disidentu tapo normalu.

Prisimenu vieną 1975 m. rudens rytą, kai mano mama mane vedė į mokyklą. „Senelis gavo labai aukštą apdovanojimą – Nobelio taikos premiją“, – ji laiminga pasidalijo su manimi žinia. Būdama tik septynerių aš nesupratau, ką tai reiškia, ir pasidomėjau, ar tas apdovanojimas buvo už Sovietų Sąjungos pasiekimų aukštinimą.

Per televiziją matytos laidos man leido padaryti išvadą, kad tai – įžanga prieš apdovanojimą, kurį suteiks Sovietų Sąjunga. Mama atrodė labai nustebusi dėl tokio klausimo. „Ne, tai už Sovietų Sąjungos kritikavimą“, – atsakė ji. Ir buvo priversta pridurti: „Prašau, niekam apie tai nepasakok.“ Nuo to laiko man nuolat primindavo nepasakoti apie tą ir aną.

Aš išsiugdžiau polinkį „skolintis“ „Samizdato“ (neoficialus, dažnai ir nelegalus knygų, žurnalų ir kitokių leidinių spausdinimas ar dauginimas Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinio lagerio šalyse – red. past.) leidinių iš senelio, kurių jis turėjo labai daug, ir užsirakinusi vonioje skaitydavau. Prisimenu dvi knygas, kurios man padarė labai didžiulį įspūdį: Michailo Volsenskio „Nomenklatūra“ ir Aleksandro Zinovjevo „Žibančios aukštumos“.

Per kelerius ateinančius metus aš pajutau vis daugiau priešiškumo. Mano tėvai sulaukė nemalonumų iš sovietų valdžios. Mamai neleido tęsti doktorantūros, nes jos vadovas nenorėjo susitepti biografijos prieš nominuojamas į Mokslo akademiją. Mano tėvui neleido dalyvauti jokioje tarptautinėje fizikų konferencijoje. Kita vertus, KGB stengėsi A. Sacharovo vaikus paversti „modeliu, kukliais Sovietų Sąjungos piliečiais“, o dėl A. Sacharovo veiklos – kaltinti įtaką, kurią esą jam daro „blogis, antroji jo žmona“, mano netikra močiutė Elena Bonner.

KGB stengėsi A. Sacharovo vaikus paversti „modeliu, kukliais Sovietų Sąjungos piliečiais“, o dėl A. Sacharovo veiklos kaltinti įtaką, kurią esą jam daro „blogis, antroji jo žmona“, mano netikra močiutė Elena Bonner.
M. Sakharov-Liberman


Didžiausiu nusivylimu man tapo tai, kad negavau auksinio mokyklos baigimo medalio. Tai buvo taip klastinga. Vėliau, po kelerių metų, Maskvos gatvėje sutikau vieną mokytoją. Ji apsiverkė ir prašė mano atleidimo.

Žinoma, tuo metu daug žmonių kankinosi sovietų kalėjimuose. Iššūkiai mūsų šeimai niekaip neprilygo kančioms tų, kurie buvo sovietų represuoti, nors represijos buvo švelnesnės lyginant su Stalino laikais, kai jos nusinešė daug milijonų gyvybių.

Pasitikimas, kai A. Sacharovas grįžo iš tremties į Maskvą
Pasitikimas, kai A. Sacharovas grįžo iš tremties į Maskvą
© Asmeninio archyvo nuotr.


– Ką atsimenate iš savo santykių su seneliu vaikystėje? Teko skaityti, kad daug laiko praleisdavote jo vasarnamyje…

– Mano atsiminimai yra trijų dalių: prieš tremtį į Gorkį (dabar Žemutinis Naugardas, kur A. Sacharovas buvo ištremtas 1980–1986 m., – red. past.), per tremtį ir po jo tremties.

Iki mano senelio tremties į Gorkį 1980 m. sausį mes praleisdavome labai daug laiko kartu jo vasarnamyje, ypač per vasaros atostogas. Tai buvo mažas, bet labai patogus vasarnamis, įrengtas pagal sovietų standartus. Svarbiausia seneliui buvo tai, kad čia veikė tiesioginis telefono ryšys su Maskva. Daugelyje kitų vasarnamių ar net akademikų gyvenvietėse, net jei ir buvo telefonų, tekdavo skambinti operatoriams, užsakyti tarpmiestinį skambutį į Maskvą, tada laukti, kol perskambins, dažniausiai ryšys buvo siaubingas, trūkinėdavo. Tačiau gyvenvietėje Iljinskojė (apie 30 km nuo Maskvos centro – red. past.) mes galėjome paprastai ir tiesiai skambinti bet kur į Maskvą bei sulaukti skambučių iš ten. Žinoma, pokalbių KGB klausydavosi.

Mano tėvai atnaujino šildymo sistemą ir net žiemą vasarnamyje buvo labai šilta (senelis niekada nebuvo labai praktiškas žmogus, todėl pagerinti buitį nebuvo jo prioritetas). Tuo laiku, kai Maskvoje dar nebuvo automobilių spūsčių, mes vasarnamį su automobiliu galėjome pasiekti per 20 minučių. Ten važiuodavome visus metus. Man asmeniškai labiau patiko ten būti snieguotomis žiemomis. Senelis mėgo deklamuoti man vaikiškas poemas, dažnai iliustruodavo scenas iš jų.

Lankydavome senelį ir Maskvoje. Jis visada ateidavo į mūsų butą per mano ir mano mamos gimtadienius. Jam patiko mane lepinti gimtadienio ir Naujųjų metų dovanomis. Dažniausiai jis padovanodavo daugiau dovanų nei visi kiti giminaičiai kartu sudėjus. Tai buvo savotiškas ritualas, nes kartu su juo metodiškai ir moksliškai skaičiuodavome dovanas!

Mėgėjas, bet labai entuziastingas menininkas, senelis žavėjosi mano meile piešimui, net paminėjo tai savo trumpose poemose. Dauguma jo dovanų, kurių dalį apgalvotai nupirkdavo mano netikra senelė E. Bonner, skatino mano menišką prigimtį. Tai buvo spalvinimo knygos, fantastiški, labai gražių ir netradicinių spalvų flomasteriai iš Italijos, guašas, knygos apie meną, piešimo lentos. Senelis ir aš turėjome ambidekstro gabumą – galėjome tiek kaire, tiek dešine ranka piešti bei rašyti.

Man buvo vienuolika, kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną ir mano senelis atvirai prieš tai protestavo. Tai, atrodo, buvo paskutinis kantrybės lašas sovietų vyriausybei. Buvo įsakyta jį suimti tiesiog Maskvos gatvėje ir nuspręsta išsiųsti į Gorkį. Tai buvo bausmė be teismo, nes senelis niekada nebuvo formaliai kuo nors apkaltintas ar nuteistas.

Man tuomet prasidėjo nauja, jo lankymo tremtyje, era. Ateinančius septynerius metus mes su mama nuolat naktiniu traukiniu keliaudavome į Gorkį. Šis tremties laikotarpis buvo geriausias laikas su seneliu. Mes vaikščiojome Okos upės pakrante, su savimi turėdavome radijo imtuvą ir klausydavome „Laisvės radijo“ – toliau nuo jo buto, virš kurio buvo pastatytas radijo blokatorius. Ilgais žiemos vakarais jo studijoje žaisdavome šaškėmis ir šachmatais, spręsdavome matematinius ar fizikos galvosūkius. Arba tiesiog sėdėdavau priešais senelį prie jo stalo ir piešdavau, kol jis buvo įsitraukęs į kokio mokslinio dokumento tyrinėjimą.

Nebuvau geniali, bet buvau gabi ir kruopšti, o to užteko, kad mano senelis būtų laimingas ir tikras mano akademiniu progresu. Tarp apsilankymų rašėme vienas kitam laiškus. Senelis negailėjo laiko rašyti labai įdomius ir informatyvius laiškus man, o aš jį užliedavau savo pomėgiais, perskaitytų knygų ir matytų parodų įspūdžiais.

Kartu tremties laikotarpis buvo pažymėtas dideliu stresu ir nerimu seneliui paskelbus bado streiką, ypač, kai jis jėga būdavo nugabenamas į ligoninę, ten jėga maitinamas. Tuo laikotarpiu mama buvo pasiekusi nervinio išsekimo ribą.

1985 m. vasarą aš stojau į Maskvos universiteto Fizikos fakultetą, ir kadangi prieš kelis mėnesius į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, persekiojimas aprimo, aš gavau 19 iš 20 galimų balų – lengvai įveikiau reikiamą 14 balų kartelę ir įstojau. Deja, senelio nebuvo šalia, kad pasidalyčiau savo džiaugsmu. Jis buvo įkalintas ir maitinamas per prievartą ligoninėje, kai paskelbė bado streiką su reikalavimu išleisti E. Bonner į JAV atlikti širdies operacijos, nuo kurios priklausė jos gyvybė.

Kai 1986 m. gruodį mes ruošėmės keliauti į Gorkį sutikti Naujųjų metų, mano mama sulaukė nuostabių naujienų – išgirdo senelio balsą telefono ragelyje (beveik septynerius metus Gorkyje jam nebuvo leista naudotis telefonu). Senelis grįžta į Maskvą!

Pagaliau Naujuosius metus šventėme Maskvoje, seneliui sugrįžus į savo butą, kuriame gyveno mano teta su šeima. Tradiciškai (ir ačiū nepriekaištingiems jo žmonos organizaciniams gebėjimams) senelis turėjo pilnus maišus dovanų dviem mano pusbroliams (jauniausias pusbrolis gimė po jo mirties) ir man. Buvo žavinga manyti, kad jo gyvenimas vėl tampa normalus.

Vis dėlto taip nebuvo, senelis buvo įtrauktas į politinio gyvenimo sūkurį, išrinktas liaudies deputatu nuo Sovietų mokslo akademijos. Mūsų susitikimai tapo vis retesni, nes jis nuolat kažkur turėjo eiti, kažkur buvo reikalingas. Mes susitikdavome atsitiktinėse vietose, prasilenkdami ir trumpam, nes jo gyvenimas tapo įtemptas. Niekada nereikalavau daugiau laiko. Žinoma, maniau, kad senelis dar turi daug gyvenimo metų priešaky. Tačiau mažiau nei po trejų metų, kai grįžo į Maskvą, 1989 m. gruodžio 14 d., jis netikėtai mirė nuo širdies smūgio…

Marinos mama Tatjana su tėvu A. Sacharovu Gorkyje
Marinos mama Tatjana su tėvu A. Sacharovu Gorkyje
© Asmeninio archyvo nuotr.


– Jums tuomet buvo 21-eri, ar iki tol kalbėjotės tokiomis rimtomis temomis, kaip politika, aptarinėjote jo idėjas ar Rusijos ateitį?

– A. Sacharovas buvo humanistas ir pasaulio žmogus. Jis nebuvo politikas. Taip, per tuos metus mes fragmentiškai kalbėdavome apie politiką, senelis ir jo žmona kalbėdami vertindavo sovietų lyderius. Mes taip pat kartu klausydavome „priešų balso“, kaip tais laikais sarkastiškai vadino „Amerikos balsą“ ir „Laisvės radiją“. Mes daug kalbėjome apie sovietų represijas ir Gulagą. Mano senelio žmona E. Bonner buvo labai jautri šiuo klausimu ir aktyviai rėmė sąžinės kalinius. Jos šeima buvo represuota per Stalino valymus – įtėvis sušaudytas, mama ištremta į Gulagą. Dėl tokios patirties E. Bonner skrupulingai pakuodavo maisto siuntinius kaliniams, kad ten būtų kuo daugiau vitaminų šaltinių. Neprisimenu visų detalių, bet citrinos buvo ypač vertinamos kaip vitamino C šaltinis.

Senelis man perdavė tai, kuo jis pasidalijo su pasauliu sakydamas savo Nobelio premijos kalbą: savo tikėjimu, kad žmonija atlieps proto reikalavimą, galiausiai nuoširdžiai bei pasiaukojančiai dirbs, kad kiekvienas susikurtų didesnį gėrį.

Jis neabejotinai mylėjo Rusiją, bet, kiek prisimenu, niekada nekalbėjo apie Rusijos atskirai ateitį. Jis niekada nepritarė idėjoms apie „išskirtinį Rusijos vaidmenį ar išskirtinį jos likimą“. Jo troškimas buvo, kad Rusija taptų neatsiejama pasaulio bendruomenės dalis.

Jis neabejotinai mylėjo Rusiją, bet kiek prisimenu, niekada nekalbėjo apie Rusijos atskirai ateitį. Jis niekada nepritarė idėjoms apie „išskirtinį Rusijos vaidmenį ar išskirtinį jos likimą“.
M. Sakharov-Liberman


– Galbūt jūsų senelis padėjo ar darė įtaką jūsų studijų, profesijos ar net gyvenimo būdo pasirinkimui? Kokį jo palikimą jaučiate dabar?

– Manau, kad jau šiek tiek aptariau tai anksčiau. Mane labai įkvėpė mano senelio „atgimimas“, turint omeny platų interesų diapazoną. Be to, įkvėpė jo troškimas toliau mokytis ir šviestis. Jis buvo išskirtinis eruditas daugelyje sričių!

Jo humanizmas – labai išskirtinis man. Mūsų ciniškame pasaulyje, kur kai kurie net demokratinių šalių vadovai atkakliai bando įdiegti nulinės sumos žaidimą ir savo šalies interesus kelia aukščiau visko, jo tikėjimas taikiu sugyvenimu ir abipusiai naudingu bendradarbiavimu yra svarbiausias palikimas man.

– Ar kažką atsimenate apie jūsų senelio santykius su Baltijos šalių disidentais? Gal kalbėjote apie juos su seneliu? Kas jūsų seneliui buvo Baltijos šalys?

– Atvirai, vienintelis vardas, kurį atsimenu, – Viktoras Petkus (1928–2012 m., disidentas, politinis kalinys – red. past.). Kaip mano senelis, jis buvo vienas iš Helsinkio grupės įkūrėjų Lietuvoje. Mano senelis buvo labai nuoseklus smerkdamas sovietų represijas tų, kurie pasinaudojo savo teise į žodžio laisvę, o tokių buvo Lietuvoje daug. Baltijos šalys buvo akivaizdžiai ir neseniai okupuotos Sovietų Sąjungos ir A. Sacharovas rėmė jų teisę į nepriklausomybę.

Kaip minėjau, mano senelis su užsidegimu mokėsi visą gyvenimą, tai taip pat išvirto į gebėjimą stebėtis viskuo nauju. Prisimenu, kaip jis pasakojo apie nuostabius, kvepiančius Lietuvos miškus, kur žvilga baltas smėlis tarp pušų. Mano senelis labai mylėjo gamtą ir man sakė, kad Lietuvos kaimai tradiciškai statyti gerbiant gamtą. Jis tai labai vertino.

– Gal galėtumėte truputį daugiau papasakoti apie save? Kaip atsitiko, kad atsidūrėte JAV? Kaip kiti Sacharovo šeimos nariai? Jie irgi paliko Rusiją?

– Didžiuojuosi, kad pabaigiau tą pačią Alma Mater kaip ir senelis – Maskvos valstybinio universiteto Fizikos fakultetą. Man labai pasisekė vėliau studijuoti Stanforde, Kalifornijoje. Dabar dirbu strategine konsultante ir bandau panaudoti įgytas mokslo ir verslo žinias. Jau 30 metų praėjo, kai aš palikau Maskvą. Gyvenau Vokietijoje, JAV, dabar daug laiko praleidžiu Anglijoje.

Mano mama atvyko gyventi su manimi, mano teta ir dėdė (A. Sacharovas susilaukė trijų atžalų – red. past.) bei jų šeimos gyvena Maskvoje. Aš dievinu savo mamos jaunesniąją seserį ir esu labai artima su trimis pusbroliais. Vienas jų – kompiuterių mokslininkas, kitas – teisininkas, jauniausias neseniai baigė Veterinarijos akademiją Maskvoje. Jie atvyksta manęs aplankyti: kartais – į Bostoną, kartais – į Londoną, ir mes kartais leidžiame kartu atostogas. Kai tik būnu Maskvoje, mes visi susitinkame tetos bute, kuriame daug dalykų iš tų laikų, kai mano senelis ten gyveno.

– Taip pat būtų įdomu sužinoti apie Andrejaus Sacharovo fondą, kuriame esate patariamosios valdybos narė. Ar jis veikia Rusijoje?

– Andrejaus Sacharovo fondas – maža organizacija, kuri daugiausia remia Sacharovo centrą Maskvoje (muziejus, archyvai ir kita veikla). Artėjant mano senelio gimimo šimtmečiui 2021 m., mes bandome priminti mažai žinomus sovietų istorijos puslapius, susijusius su sovietinės atominės bombos projektu, branduoliniu nusiginklavimu ir žmogaus teisių judėjimu, – ten, kur mano senelis padarė labai daug. Taip pat tikiuosi, kad per mūsų programas galėsime remti Rusijos vaikų ir jaunimo mokslus, t. y. sukursime Sacharovo vardo stipendijas.

Sacharovo centras Maskvoje – aktyvi organizacija, bet dalis veiklų buvo apkarpyta dėl „užsienio agento“ statuso (2017 m. Rusijoje priimtas įstatymas, kuris visas organizacijas, gaunančias finansavimą iš užsienio, įvardija kaip „užsienio agentus“ – red. past.). Tai apgailėtinas priminimas apie poliarizuotą pasaulį, kuriame mes gyvename. Vis dėlto Sacharovo centras ir toliau organizuoja daug įdomių paskaitų ir parodų bei lieka žinomas Rusijoje.

Išskirtinis interviu: ką reiškė būti branduolinius ginklus kūrusio ir sovietų taikiniu tapusio Sacharovo anūke?
© Tomas Razmus


– Kaip jūs pati dažnai lankotės Rusijoje?

– Stengiuosi Maskvą aplankyti bent kartą per metus. Maskva užima labai ypatingą vietą mano širdyje. Tai unikaliai gražus miestas. Aš turiu daug draugų ten ir susitikimai su jais man leidžia pasijusti, lyg niekada nebuvau išvykusi.

Kita vertus, galima greitai pajausti, kad žmonių Maskvoje požiūris visai kitoks nei mano. Žinoma, yra daug niuansų ir daug įvairiausių nuomonių, bet vis dėlto pajunti, kad mes gyvename skirtingose visatose, sukurtose nenutrūkstamos bangos politizuotos informacijos per visus informacijos kanalus, įtraukiant ir socialinę žiniasklaidą.

– Jūsų manymu, kaip dabar jūsų senelis įvertintų šių dienų Rusiją? Ir ką jūs asmeniškai apie ją manote? Kur eina Rusija?

– Suprantu pagundą paklausti klausimo, kaip A. Sacharovas įvertintų dabartinę situaciją, bet aš nenorėčiau susieti savo minčių su A. Sacharovo vardu. Galiu tik spėti, kad jis ir toliau kalbėtų nieko neslėpdamas, neieškodamas valdžios ar kokios kitos politinės grupės palaiminimo arba pripažinimo, o remdamasis savo pagrindiniais įsitikinimais – humanizmu, žmogaus teisėmis ir tarptautiniu bendradarbiavimu.

Ar būtų nusivylęs reikalais šių dienų Rusijoje? Viena vertus, reikalai tikrai galėtų būti žymiai geresni. Objektyviai žiūrint, dauguma rusų šiandien mėgaujasi aukščiausiais gyvenimo standartais per visą Rusijos istoriją. Valstybė nevykdo masinių represijų, o gyvenimo lygis labai išaugo ir galima pastebėti aiškiai matomas investicijas į viešąjį sektorių.

Galima greitai pajausti, kad žmonės Maskvoje turi labai skirtingą požiūrį į pasaulį, nei aš. Žinoma, yra daug niuansų ir daug įvairiausių nuomonių, bet vis dėlto pajunti, kad mes gyvename skirtingose visatose.
M. Sakharov-Liberman


Vis dėlto daugeliui Rusijos gyventojų kelia pasipiktinimą korupcijos lygis, nėra pasitikėjimo sistema – tai stabdo ekonomikos vystymąsi.

Aš suprantu, kad Baltijos ir Skandinavijos šalys baiminasi Rusijos. Deja, pastarojo dešimtmečio įvykiai neišsklaido šio nerimo ir dėl to labai gaila. Aš tikiu, kad Rusija iš esmės nėra linkusi būti grėsme savo kaimynams ir labai tikiuosi, kad ateinantį dešimtmetį mes išvysime žymų santykių pagerėjimą tarp Rusijos ir jos Vakarų partnerių, tarp jų – ir Baltijos šalių.

– Neseniai Rusijos žiniasklaida pranešė, kad jūsų senelis galėjo būti nunuodytas. Ką manote apie šią versiją? Ar nebuvo šeimoje tokių kalbų?

– Aš esu skeptiška, kaip ir mano netikra močiutė E. Bonner. Mano senelis numirė nesavalaike mirtimi, būdamas 68 metų amžiaus, bet badavimo streikai, prievartinis maitinimas Gorkio ligoninėse, labai tikėtina, mikroinsultas ir tuos visus metus vykęs emocinis kankinimas, kaip ir sunkiai įsivaizduojamos darbo apimtys paskutinius trejus jo gyvenimo metus, neminint dvidešimt metų trukusio labai sunkaus darbo sovietų atominiame projekte, gaunant tam tikrą radiacijos dozę, susendino jį labiau, nei rodė gimimo data pase. Abu jo tėvai, profesorius Dmitrijus Sacharovas ir Jekaterina Sofiano, mirė būdami 72-ejų. Manau, kad visa tai rodo natūralią mirties priežastį.

– Ar jūs pati planuojate kada nors sugrįžti į Rusiją gyventi?

– Aš turiu labai gilų emocinį ryšį su Maskva ir ypač – su Maskvos apylinkėmis. Esu laimingiausia, kai čiuožiu slidėmis miškais, – net mano nelabai sportiškas senelis tai irgi visada mėgo. Aš myliu savo pusbrolius bei savo Maskvos draugus ir būdama su jais nuoširdžiai jaučiuosi laiminga.

Laimei, sienos lieka atidarytos: Maskva – tik kelios valandos skrydžio. Dabar ne tas pats, kas buvo praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai emigracija iš Sovietų Sąjungos reiškė atsisveikinimą visam laikui. Mes visi esame pasaulio bendruomenės dalis, dalijamės ta pačia valtimi, pavadinimu „Žemė“, esame vienijami mūsų žmogiškumo labiau nei skaldomi smulkmeniškų politinių konfliktų.

Žinau, kad tai skamba truputį naiviai laikais, kai pasauliniai konfliktai vėl eskaluojami, bet aš toliau dalijuosi savo senelio tikėjimu, kad mes sugebėsime kritinę valandą surasti jėgų laikytis sveiko proto.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(112 žmonių įvertino)
4.5357

Top naujienos

Žiauriausias skerdynes pokario Europoje matęs taikdarys: jie žiūrėjo į mus su viltimi ir baime, o mes negalėjome nieko padaryti

Liepos 12-osios vakare pirmieji autobusai kirto fronto liniją ir pasiekė Kladanji pabėgėlių...

Lietuvos įmonės įvertino britų planus dėl atvykstančių darbuotojų: sužlugdytų patys save (7)

„Legalus darbas Anglijoje (amžius iki 60 metų)! Dirbk sandėliuose bei fabrikuose! Užsidirbk...

Orai: nemalonus reiškinys tęsis visą savaitgalį (2)

Po labai vėjuotos nakties, sekmadienio dieną vėjas aprims nežymiai. Vis dar daugelyje rajonų...

Gydymo įstaigoje – darbas baudžiavos sąlygomis: per mėnesį uždirba vos 195 eurus (140)

Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) – neeilinė situacija, primenanti...

„Bloomberg“: Putino planas žlugo, susitikimas su Lukašenka neišgelbėjo (336)

Vladimiro Putino netikėtas Rusijos vyriausybės atsistatydinimo inicijavimas ir konstitucinių...

Po ilgos tylos Grybauskaitė prakalbo apie santykius su komanda bei ką būtų dariusi su Narkevičiumi (485)

10 metų Lietuvai vadovavusi kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė susitikime su Knygų...

Turistų traukos taikinys Lietuvoje: žmonės čia netingi atvykti net iš tolimiausių šalies miestų (7)

Savaitgaliais į Pakruojį, esantį Šiaurės Lietuvoje , suvažiuoja nemažai automobilių, pilnų...

Internautus papiktino „TV pagalbos“ vedėjų elgesys ir žodžiai: gynė smurtavusį vyrą? (161)

Socialines problemas apžvelgiančioje laidoje „TV pagalba“ neseniai buvo rengiama laida apie nuo...

Liga, dėl kurios draugai ir kolegos gali virsti priešais: tokį sergančiojo elgesį sunku pakęsti net ir artimiesiems (3)

Vagystė dažnam asocijuojasi su neigiamais jausmais ne tik dėl to, kad tai – nusikaltimas....

Kodėl moterys patiria orgazmą: tai susiję ne tik su giminės pratęsimu (18)

Priežastys, kodėl moterys patiria orgazmą, mokslininkus domina jau gana seniai. Vyrams orgazmas...

|Maža didelių žinių kaina