Buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis teigė, kad visi ginčai kyla arba dėl valdžios, arba dėl pinigų.
„Šiuo atveju Konstitucijoje labai aiškiai parašyta, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio reikalų klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo valstybės užsienio politiką. Ir tas esminis žodis „kartu“ rodo, kad reikia sutarti tais užsienio politikos klausimais, todėl ir vyksta toks sudėtingas procesas. Ambasadorius atstovauja valstybei, jis nėra nei prezidento, nei premjero, nei ministro pasiuntinys. Ir kiekvienas tas pasiūlymas dėl tvarkos pakeitimų, jis yra valdžios sąskaita, kas turės daugiau valdžios, kas mažiau, kas galės kitam primesti savo valią.
Dabar mes ten [Lenkijoje] turime diplomatus, kurie sėdi, rašo, kurie kokybiškai dirba, tačiau mes neturime to žmogaus, kuriam atidaromos visos durys, kuriam pagarba, kuris agremane įrašytas kaip valstybės atstovas ir prašoma visais jo žodžiais pasitikėti“, – ambasadoriaus svarbą įvardijo A. Valionis.
Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili pabrėžė, kad Lietuva yra per maža valstybė, kad galėtų sau leisti tokią prabangą neturėti ambasadorių svarbiose šalyse, o dabar būtent taip ir yra.
„Teisingai pastebėta, kad konfliktas yra besitęsiantis, jei mes grįšime trejetą metų atgal, prisiminkime Linkevičiaus skyrimo ar neskyrimo ambasadoriumi peripetijas, priminkime kokia tada buvo situacija, turime atsikartojanti dalyką. Mes esame nedidelė valstybė ir mes negalime leisti sau tokios prabangos neturėti ilgus mėnesius ar metus ambasadorių ne tik kaimyninėse valstybėse, bet ir neturėjome svarbiausiose institucijoje savo atstovų. Tai yra nusikalstamas elgesys, čia galima kalbėti apie veikimą prieš valstybę. Ir jokie asmeniniai prezidentų ar kitų atstovų santykiai neatperka tuo juodo darbo, kurį kasdien gali atlikti diplomatiniai atstovai“, – pabrėžė G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
