Mokosi lietuvių kalbos
Olena Horškina Lietuvoje – jau nuo praėjusių metų kovo.
Pasak ukrainietės, mūsų šalis jai suteikė stabilumą ir tikrai gerą gyvenimą.
Abi su jau pilnamete dukra turi darbus, sūnus lanko mokyklą Upytėje. Uždirbanti minimalią algą Olena tvirtina, jog pinigų šeimai tikrai pakanka.
Nors ji įgijusi inžinerinį universitetinį išsilavinimą, o dukra Halyna Ukrainoje baigusi kolegiją, abi dirba nekvalifikuotus darbus. Dukra – fabriko darbininkė, mama Upytėje įdarbinta naktine sarge.
„Žinau, kad inžinierių Panevėžyje trūksta, o manoji specialybė išties paklausi. Vien tik save kaltinu, kad nedirbu pagal ją. O nedirbu, nes pagyvenusi daugiau nei metus Lietuvoje dar nekalbu lietuviškai. Mokausi šios kalbos, jau suprantu lietuviškai, žiūriu televizijos laidas, bet pati nedrįstu prabilti. Gėda kalbėti su klaidomis, o taisyklingai – neišmokau“, – neslepia Olena.
Tačiau ji pabrėžia neprarandanti vilties išmokti lietuviškai kalbėti taip, kad gėda nebūtų. O jos vaikai lietuviškai jau bendrauja.
Kaip įrodymą, kad gyvena tikrai gerai ir kad minimalaus atlyginimo pakanka, Olena rodo į kieme stovintį lengvąjį automobilį. Nusipirko jį išsimokėtinai ir dabar – nebe pėsčia, o ratuota.
„Tikrai gerai gyvenu. Kai beveik tuščiomis atbėgome į Lietuvą, rengėmės vien gerų žmonių suneštais drabužiais, avėjome dovanotus batus. O štai ne taip seniai nusipirkau naują suknelę ir basutes. Negana to, viešėdama Jūrmaloje, susigundžiau ir už šešis eurus nusipirkau auskarus. Tad galiu sau leisti ir prabangos prekių“, – šypsosi O. Horoškina.
Gėda dėl šiukšlių
Paklausta, ar yra, kas nepatinka Lietuvoje, Olena gana netikėtai atsakė: „Man nepatinka mano tėvynainių ukrainiečių elgesys. Dėl to jaučiu gėdą.“
Lankydamasi Panevėžyje, ukrainiečius ji sako atpažįstanti iš to, kad šie eidami gatvėmis rūko ar ant šaligatvių, į veją meta šiukšles.
„Svarsčiau, kodėl taip yra. Juk ukrainiečiai – ganėtinai kultūringa tauta. Gerokai pamąsčiusi suvokiau štai ką. Pavyzdžiui, milijoniniame mieste Dnipre, iš kurio esu atvykusi, šiukšliadėžių pristatyta kas kelis metrus, jomis net stulpai nukabinėti. Ten taip pat gausu vadinamųjų viešų peleninių, į kurias rūkaliai barsto pelenus. Lietuvoje šiukšliadėžių reikia paieškoti, net popieriuką nuo ledų kartais tenka dėtis į krepšį, kad vėliau išmestum į šiukšlių dėžę“, – dėmesį atkreipė Olena.
Ji svarsto, kad ukrainiečiams, matyt, nėra taip paprasta priprasti prie kitokios nei jų šalyje tvarkos.
Karo pabėgėlės nuomone, Upytės mokykloje, kurioje dabar mokoma itin daug mažųjų ukrainiečių, mokytojai turbūt galvoja, kad tie vaikai neišauklėti, mat šiukšles mėto, kur pakliūva, dargi pabando parašinėti ant kabinetų sienų.
„Gerai žinau, kad bent iki karo Ukrainos mokyklose valytojos nuolat būdavo tarp vaikų, rinkdavo jų numestas šiukšles. Tėvai mokėdavo gana nemažus nesankcionuotus įnašus išlaikyti mokykloms. Galbūt ir tai lėmė, kad vaikams mūsų mokyklose būdavo daugiau leidžiama ir šie neišsiugdė tinkamos kultūros“, – pasakoja O. Horoškina.
Ukraina nuliūdino
Praėjus lygiai metams po to, kai paliko Rusijos užpultą Ukrainą, šiųmetį kovą Olena ryžosi aplankyti savo šalį.
„Nebeištvėriau ilgesio. Taip pasiilgau mamos, vyro, taip norėjosi įžengti pro savo buto duris, pažvelgti pro langą, pagaliau net atsigulti savo miegamajame ant savos pagalvės. Visa tai padariau, tačiau į Lietuvą grįžau liūdnesnė, nei išvykau. Ilgesį pakeitė nusivylimas“, – neslepia O. Horoškina.
Viešėdama Ukrainoje ji regėjo daug liūdesio ir nevilties, itin skaudu buvo matyti karo nualintus žmones, iškankintus jų veidus.
„Ir tvarka, švara nebe ta. Važiuodama galvojau, kad pradžiuginsiu vyrą išvaliusi mūsų buto langus. Bet to nepadariau. Ukrainoje žmonės labai taupo vandenį ir elektrą, tad langų valymas – jau didžiulė prabanga“, – pasakoja ukrainietė.
Ji pasvarstė, kad dabar, priešams sugriovus Kachovkos hidroelektrinę, milijoniniame Dnipre, stovinčiame ant šios upės krantų, neabejotinai paaštrės ir geriamojo vandens, ir energetikos problema, tad gyvenimas dar labiau pasunkės.
„Mane išgąsdino ir kainos Ukrainos parduotuvėse. Žiūrėdama į jas svarsčiau, už ką ukrainiečiai perka maistą ir kaip aš Lietuvoje gerai gyvenu. Iš Ukrainos vykdama į Lietuvą, patikėkite, jaučiausi važiuojanti namo“, – sako Olena.
Turi angelą sargą
O. Horoškina neslepia, kad Lietuvoje tikrai nebūtų tokia saugi, užtikrinta ir dargi laiminga, jei ne jos šeimą į savo namus priėmusi Upytėje gerai žinoma Birutė Jasnauskienė.
„Ji man daugiau nei draugė. Birutė – mano globėja, patarėja, vertėja, mūsų gelbėtoja ir mūsų angelas sargas, geroji dvasia. Tai ji man ne tik nurodo, bet ir skina kelią“, – dėkinga Olena.
Ukrainietė vardija, kiek daug kur B. Jasnauskienė savo automobiliu ją su vaikais yra nuvežusi: Trakai, Vilnius, Jūrmala, Biržai, Pakruojis, Burbiškis.
Dabar sumanyta kelionė į Rygą
„Aš pastebėjau, kad jūs, lietuviai, apskritai daug keliaujate. Tai rodo, kad esate laisvi, gyvenimu besidžiaugiantys žmonės. Ukrainoje mes iš namų išvykdavome tik per atostogas“, – sako O. Horoškina.
Iki karo Olena žinojusi tik Lietuvos pavadinimą. O iš Baltijos miestų jai geriausiai buvo girdėta Jūrmala.
„Jūrmala man siejosi su estradinės muzikos festivaliais ir ji buvo tarsi Prancūzijos Kanai. Sunkiai galėjau suvokti, kad ir aš po ją vaikščiosiu. Jūrmala man rodėsi taip toli, o ir nesijaučiau jos verta. Bet štai, nuvykusios su Birute ne tik vaikščiojome jos gatvelėmis, paplūdimiu, bet ir lankėmės kavinėse, gyvenome viešbutyje. Jaučiausi devintam danguj“, – šypsosi ukrainietė.
Lietuva rodo pavyzdį
Olena tikina: Lietuvoje gera ne tik jai, bet ir jos vaikams. Šie niekada nėra užsiminę, kad norėtų į Ukrainą.
„Gyvename labai aktyviai. Važiuojame į visas rajono šventes, daug kartų jose viriau ukrainietiškus barščius, džiaugiausi, kad lietuviai juos srebia su didžiuliu malonumu“, – juokiasi O. Horoškina.
Ją žavi ne tik šalis, bet, svarbiausia, lietuvių paprastumas.
„Ukrainoje, jei jau nusiperka gerą mašiną, elgiasi taip, kad visi matytų, koks turtingas ir svarbus. Jei nusiperka gerą telefoną, irgi visiems demonstruoja savo „vertę“. Lietuvoje to nėra. Matau, kad mašina lietuviams tarnauja kaip patogi susisiekimo priemonė, telefonas – įrenginys, skirtas bendrauti. Gal kada ir mes, ukrainiečiai, tapsime tokie kaip jūs. Dabar jūs, lietuviai, mums rodote pavyzdį“, – sako Olena.
