Lakūnas maždaug pusę metų praleidžia Ispanijoje. Likusią metų dalį, kai būna Lietuvoje, jis daugiausia praleidžia Panevėžyje - Stetiškių ir Rojūnų aerodromuose. Kasdien dvi trys valandos skiriamos viražams padangėse - iš seno padangių vilko patirties semiasi jaunesni lakūnai.
Į politiką patraukė kiti
„Nepasukau, mane patraukė“, - paklaustas, kodėl buvo pasukęs į politiką, patikslino lakūnas. Pasak jo, kai esi užsiėmęs žmogus, gyveni aviacinį gyvenimą, sudomini aplinkinius ir jiems esi reikalingas. V.Lapėnas teigė politiku niekada nenorėjęs būti, mat nemoka daug postringauti ir mato tame tam tikrą beprasmybę. Jis prisipažino niekada politikoje nebuvęs labai aktyvus - „mintys skraidė daugiau ore“. Prieš keletą metų Vytautas Lapėnas buvo Seimo ir Panevėžio miesto tarybos nariu.
Lakūnui nuo pat mažens patikęs skrydis - jis pasakojo nuolat žiūrėdavęs į dangų. V.Lapėnas prisimena pirmą kartą į dangų pakilęs Biržuose sklandytuvu 1975 m. „Baisoka buvo. Atsimenu, kad nejauku buvo, nors vaidindavau esąs drąsus. Nebuvo paprasta. Užtat kai dabar mokau žmones skraidyti, pirma taisyklė - tai daryti labai atsargiai, žmonių neišgąsdinti“, - kalbėjo 1989 m. Europos akrobatinio skraidymo čempionas.
Anot jo, pagrindinė instruktoriaus užduotis - padėti nugalėti skrydžio ir akrobatinio skraidymo baimę. Skraidymą Vytautas vadina savo gyvenimo būdu - įdomiu, įvairialypiu, nepilku, blaškančiu po pasaulį ir dangų. Prie tokio gyvenimo būdo jau įpratusi šeima - žmona, sūnus ir dukra.
Prarasta koja nuo lėktuvų neatbaidė
Paklaustas apie šalyje vis pasitaikančias lėktuvų katastrofas lakūnas pastebėjo, kad katastrofa neįvyksta dėl vienos priežasties. Pasak jo, arba lakūnai būna pavargę, arba aviacinė technika paveda, arba avariją nulemia blogos oro sąlygos. „Šie ir kiti faktoriai susiveda į vieną tašką, tada ir gali įvykti kažkas sukrečiančio visuomenę“, - sakė V.Lapėnas.
Anot jo, žmonės žūsta ne tik aviacijoje, tik šie atvejai labiau pagarsinami, lėktuvo kritimas nepaprastai sureikšminamas. Lėktuvo avarija paženklinusi ir V.Lapėno likimą - 1989 m. jis neteko kairės kojos bei prarado kairės rankos pirštus.
Šiandien jis pasakoja katastrofos dažnai neprisimenantis. Kadangi liko gyvas, incidento nevadina katastrofa, o „gan rimta avarija“. „Galbūt tai kaip tik man buvo geras pamokymas, dėl to gyvenu tokį įdomų gyvenimą, turiu laiko aviacijai, pagalvoti, turiu viena koja mažiau, tai turiu laiko lakstyti“, - svarstė lakūnas. Jis sakė jaučiąsis reikalingas, yra užimtas, tad avarijos nesureikšminantis.
Po avarijos į lėktuvą jis vėl įsėdo po dvejų metų. „Atrodo, tada su Rolandu Paksu skridome - jis tada buvo aeroklubo Vilniuje viršininkas“, - pasakojo pašnekovas. Pamažu V.Lapėnas vėl įsitraukęs į akrobatinį skraidymą, nors be kojos viskas buvę kitaip. Dėl to reikėjo pakeisti kai kurių figūrų atlikimo techniką.
Lietuvos komandą išardė žūtis ir politika
2002 m. Europos akrobatinio skraidymo čempionate Lietuvos komanda, sudaryta iš Vytauto Lapėno, Antano Marčiukaičio, Dariaus Išganaičio ir Petro Jurginio iškovojo bronzos medalius. V.Lapėnas sakė, kad bronza laimėta, nes buvusi nebloga komanda ir geras lėktuvas.
Tačiau Dariui Išganaičiui prieš trejus metus žuvus, minėtas lėktuvas sudužo. Pasak V.Lapėno, viskas iširo „dėl politinių dirbtinių situacijų“, tarp jų - ir prezidento skandalo. „Tada visuomenėje susidarė opinija, kad aviacija - kažkas blogo. Savotiška krizė tęsiasi iki šiol“, - sakė pilotas.
O kiek metų trunka, kad pilotas galėtų lėktuvu vartytis ore? Lakūnas teigė, kad per penkerius metus galima suformuoti akrobatinį lakūną, kuris tarptautinėse varžybose atsidurtų dalyvių sąrašo viduryje. Per dešimt metų jau galima paruošti ir tarptautinio lygio meistrą.
Vytautas Lapėnas sakė besidžiaugiantis atvykstantis į Panevėžį - „savą kraštą, kur kitoks oras ir mieli žmonės“. Pasidžiaugęs akrobatiniu skraidymu besidominčiais panevėžiečiais Aurimu Bezaru ir Vidmantu Macevičiumi, Šiaurės Lietuvą jis pavadino mieliausia vieta pasaulyje.