„Lietuvoje ginamos tik nusikaltėlių teisės, apie aukas niekas negalvoja, jos niekam nerūpėjo nei anksčiau, nei dabar“, – neslėpdama nusivylimo Delfi.lt sakė vienturtės dukros netekusi šiaulietė Dalia Račkauskienė.
Kalbėti apie tai jai iki šiol yra labai sunku. Bet reikia – nors ir žino, kad tai absoliučiai nieko nepakeis, bet tegul bent visuomenė žino, kokia Lietuva yra gailestinga net ir žiauriausius nusikaltimus padariusiems asmenims.
17-metės kūną į gabalus sukapojusios, paskui jos dalis po įvairias Šiaulių miesto dalis ir šiukšlių konteinerius išmėčiusios bei daugiau kaip kilogramą kūno į šaldiklį susidėjusios ir net išsikepti planavusios nužudytosios bendraklasės, kurias žiniasklaida praminė kanibalėmis, jau gyvena ne kaip kitos sunkius nusikaltimus įvykdžiusios nusikaltėlės. Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus nutarimu šaltakraujės žudikės buvo perkeltos į atvirojo tipo bausmės atlikimo vietą.
Už bendraklasės nužudymą 20 metų laisvės atėmimo bausmėmis nuteistos Viktorija Lietuvninkaitė ir Viktorija Vaitiekaitytė jau seniai ruošėsi išeiti iš kalėjimo – dėl tos jos įkalinimo įstaigoje net pasikeitė savo pavardes, greičiausiai nenorėjo, kad jas persekiotų praeitis: dokumentų registre Lietuvninkaitės pavardė buvo pakeista į Mikalauskaitės, o Vaitiekaitytės – į Uždavinytės.
„Žinia, kad mūsų dukros žudikės yra perkeliamos gyventi į laisvę, mus šokiravo, – sakė D. Račkauskienė. – Aišku, nesitikėjome, kad jos ten sėdės visą gyvenimą ir žinojome, jog ateis ta diena, kai jos bus laisvos. Na, bet tikrai nemanėme, kad tai atsitiks joms atsėdėjus vos pusę šioms skirtos bausmės laiko – iki šiol manėme, kad tik atlikusios tris ketvirtadalius bausmės jos galės pradėti reikšti savo pageidavimus išlaisvinti. Deja, pasirodo, mūsų įstatymai gerokai „patobulėjo“ – viskas daroma, kad kuo greičiau išlaisvinti nusikaltėlius.“
Nužudytos nepilnametės tėvams iš Panevėžio kalėjimo atsiųstame rašte nurodoma, kad atviro tipo bausmės atlikimo vietose, kur jau perkeltos V. Mikalauskaitė ir V. Uždavinytė, esantys nuteistieji „turi teisę be apribojimų naudotis pinigais, pasimatyti su kitais asmenimis išvykus iš bausmės atlikimo vietos, bausmės vietoje turėti telefoną ir juo naudotis, taip pat naudotis interneto ryšiu, laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotam pareigūnui leidus, iki 14 valandų išvykti iš bausmės atlikimo vietos, jeigu to reikalauja jų dirbamo darbo pobūdis, taip pat darbo paieškos, gydymosi, mokymosi tikslais.“
Be to, V. Mikalauskaitė ir V. Uždavinytė galės savaitgalius leisti ne atviro tipo bausmės atlikimo vietoje – jeigu tik norės, joms bus leista grįžti į namus Šiauliuose ar aplankyti kitus bet kurioje Lietuvos vietoje gyvenančius artimuosius.
Nužudytosios nepilnametės tėvai nesikreipė į policiją – nusipirko kelionę ir išvyko iš Lietuvos, ši žinia kaip reikiant paveikė jų gyvenimą.
„Kai gavome tą raštą, kilo įvairių minčių, bet, aišku, pirmiausia – didelis nusivylimas, – prisipažino D. Račkauskienė. – Viskuo – teisėsauga, valdžia, pasauliu ir, be abejo, žmonėmis, kurie nemato ir nenori matyti, kas vyksta. Nebegaliu atsistebėti, kad pas mus visada yra kalta auka. Tiesiog, pradedant nuo mažmožių – apskaičiavo parduotuvėje, tu kaltas, kad drįsti pasiprašyti savo pinigų. Išprievartavo – tu kaltas, nes tipo, ko ėjai, ko lindai, kam šitaip apsirengei ir pan. Iki absurdo. Nužudė – irgi kaltas. Tą jau savo kailiu patyrėme, kai mūsų dukrai buvo bandoma primesti visokių nebūtų dalykų, kad tik ją apjuodinti, sumenkinti žmogžudystę – vos ne auka tiesiog prašyte prašėsi nužudoma, o žudikės kaip ir ne prie ko, vos ne gerą darbą padarė. Iki šiol prisimenu Lietuvos apeliaciniame teisme V. Vaitiekaitytės advokato pasakytus žodžius: „O vis dėlto pletkų buvo“... Su ironiška šypsenėle... Tipo, ko jūs čia norite, juk buvo pletkų, ne veltui žudė... Ir tai sakė jau ne žudikių samdytas, o valstybės skirtas advokatas“
Anot jos, Lietuvoje nusikaltėlis visada yra teisus: jam reikia lengvinti gyvenimo sąlygas, suteikti įvairiausių teisių ar lengvatų.
„Juk dėl kalinių gerovės keičiami įstatymai, politikai rūpinasi jų socializacija, kad tik šie nepamirštų, kaip reikia gyventi laisvėje, – kalbėjo vienturtės dukros netekusi motina. – O kaip gyvena aukos ar jų artimieji kažkodėl niekas nesirūpina, net nepaklausia. Juk net iš karto po dukros nužudymo abiems žudikėms buvo skirta psichologo konsultacija, o mums reikėjo kapstytis patiesms kaip sugebame, turėjome daryti viską, kad tik neišprotėtume.“
Motina neslėpė, kad ją nustebino nuolat nusikaltėlių naudai keičiami teisės aktai: „Pasirodo, dabar nusikaltėlius pradeda „laisvinti“ jau atlikus trečdalį bausmės, tada tie „geriečiai“ perkeliami į pusiau atviro režimo bausmės atlikimo vietą.“
Ją ne ką labiau nustebino, kad V. Mikalauskaitė ir V. Uždavinytė jau netrukus galės sugrįžti gyventi ir į namus – jeigu jau perkeltos į atviro tipo bausmės atlikimo vietą, reiškia, joms jau greitai galės būti taikomas lygtinis paleidimas.
D. Račkauskienę nustebino ir pareigūnų teiginiai, kad, štai, žiūrėkite, V. Mikalauskaitės ir V. Uždavinytės nusikalstama rizika yra maža arba ji jau sumažėjo bausmės atlikimo metu.
„Daugybę metų mes net nebežinome, kas yra gyvenimo džiaugsmas, neturime jokios ateities, ne gyvename, o tik egzistuojame – ir viskas juk tik dėl jų, nes jos atėmė ne tik dukros gyvenimą, jos atėmė ir mūsų gyvenimus, – sunkiai rinkdama žodžius Delfi.lt kalbėjo D. Račkauskienė. – Ir štai dabar sužinome, kad jos „nebe tokios žiaurios“ ir nusipelno gyventi geriau. O mes? Mes turbūt nenusipelnėme nieko, nes nieko nenuskriaudėme, nieko nenužudėme, neišprievartavome. Mes per tiek metų net nesulaukėme klausimo, kaip gyvename, ar nereikia pagalbos, o jų, mūsų dukros žudikių, turbūt klausinėjo ir klausinėjo, visaip kaip įmanydami stengėsi pagerinti jų gyvenimo sąlygas. Labai sunku apie tai kalbėti, bet dabar, kai išreikšime nepasitenkinimą, turbūt dar ir visuomenė mus pasmerks, kad esame tokie neatlaidūs – juk jos vargšės jau kiek „atvargo“, daugiau taip nedarys, palaikykime jas... Trūksta žodžių visam apmaudui išlieti. Žinau, kad tai kalbėdami mes nieko nepakeisime, juk tokie įstatymai, bet noriu, jog kiti žmonės, esamos ir būsimos aukos, žinotų, kaip „gerėja“ mūsų įstatymai nusikaltėlių naudai. Gal tada jiems nebus tokio akibrokšto, kaip mums.“
„Jos, ko gero, jau ruošiasi išeiti į laisvę ir nenori, kad tos jų pavardės būtų žinomos, nes užtenka į „Google“ įvesti Vaitiekaitytės ar Lietuvninkaitės pavardes ir iš karto galima pamatyti jų nuotraukas ir straipsnius apie jų įvykdytą nusikaltimą, – sakė D. Račkauskienė. – Tad akivaizdu, kad taip jos bando susikurti naują gyvenimą – mano, jog pasikeis pavardes ir nebeliks nusikaltimo.“
O tai, nužudytosios nepilnametės motina neslepia, yra labai skaudu – juk „juodosiomis kanibalėmis“ pramintos žudikės atėmė daugybę svajonių ir planų gyvenime turėjusios jos dukros gyvenimą, o jos, išbuvusios įkalinimo įstaigoje, toliau galės apsimesti lyg nieko nebūtų nutikę.
D. Račkauskienė neslepia, kad šiandien ji labiausiai bijo sulaukti tos dienos, kai žudikės išeis į laisvę ir ji vieną dieną bet kurią jų susitiks gatvėje.
„Aš jau nebežinau nei ką manyti – neįsivaizduoju, kas bus, jeigu jos grįš į Šiaulius ir aš su jomis susitiksiu, – sakė D. Račkauskienė. – Aš neįsivaizduoju, už save neatsakau. Ir nežinau, ar aš jas pulsiu, ar bėgsiu nuo jų. Aš nesuvokiu. Man – labai baisu.“
Kita vertus, ji svarstė, kad gal ir nepažintų savo dukros žudikių – jeigu šios keičiasi pavardes, greičiausiai sieks pasikeisti ir išvaizdą. „Be to, jos jau suaugusios moterys“, – pridūrė D. Račkauskienė.
Per tuos metus, kai vienturtės dukros žudikės yra įkalintos, nužudytosios motina taip ir nesulaukė jų atsiprašymo. Net laiško iš įkalinimo įstaigos neparašė, D. Račkauskienė neabejoja, kad jau ir neparašys – jos gailisi tik to, jog pateko už grotų, o ne dėl to, kad sukapojo ir į gabalus supjaustė buvusią savo bendramokslę.
Šiaulių „kanibalės“ buvo nuteistos kalėti 20 metų laisvės atėmimo bausme, nors nužudytosios 17-metės tėvai viso baudžiamojo proceso metu siekė, kad žudikės laisvės daugiau taip ir neišvystų. Dalis išniekinto nužudytosios kūno dalių taip ir nebuvo surasta.
„Jos mūsų dukrą nuteisė iki gyvos galvos, mus, galima sakyti, irgi, todėl nežinau, kodėl jos turėtų atsipirkti tik 20 metų ar dar mažiau, kaip prašo“, – tuomet, kai vyko teismai, kalbėjo D. Račkauskienė.
Tuo metu nukentėjusiesiems atstovavusi advokatė atkreipė dėmesį, kad gimnazistę nužudžiusios bendramokslės iš anksto ruošėsi nusikaltimui – pas vieną žudikių kompiuteryje buvo rastas siaubo filmas, kuriame veiksmas vyksta morge.
„Jos elgėsi šaltai, apgalvotai, jos svajojo sukelti kuo daugiau kančių“, – nukentėjusiesiems atstovavusi advokatė yra sakiusi, kad žudikės savo aukos kūną susmulkino į maždaug po 300-400 g, dalį kūno įdėjo šaldiklio kamerą, o vėliau planavo „atšvęsti ir išsikepti“.
Pasak teisininkės, kai viena merginų aukai pjovė koją, kita tuo metu tyrinėjo šios žarnyną.
„Ji nužudyta dėl paties žudymo“, – kalbėjo ji.
17-metė moksleivė buvo nužudyta 2011-ųjų liepos 14-ąją.
Protu sunkiai suvokiamas nusikaltimas įvykdytas V. Vaitiekaitytės močiutės bute. Į butą įviliotai gimnazistei V. Vaitiekaitytė ant galvos užmetė maišą ir keliskart kirviu bei plaktuku smogė į galvą. V. Lietuvninkaitė bendramokslę daužė metaliniu strypu.
Pareigūnai rado tik dalį kūno dalių, kurios buvo išmėtytos laukymėje netoli nužudytosios namų. Dalis kūno buvo rasta ir žudikės šaldytuve.
„Kas garantuos, kad jos išėjusios į laisvę gyvens normalų gyvenimą?“ – klausė D. Račkauskienė.
Tuo metu bylą anksčiau nagrinėjant teisme V. Vaitiekaitytė ir V. Lietuvninkaitė bandė sumenkinti savo vaidmenį protu nesuvokiamo nusikaltimo padaryme.
„Labai atsiprašau, – teismo salėje ištarė V. Vaitiekaitytė. – Labai sunku tokioje situacijoje kažką pasakyti, kai visų toks požiūris į mus, bet aš tai suprantu – noriu, jog mane suprastų nuoširdžiai.“
„Dėl to tik mes esame kaltos“, – sakė ji.
„20 metų bet kokio amžiaus žmogui yra labai daug – kai kam atrodo, kad mes jau po 15 metų išeisime į laisvę, tačiau nemanau, jog taip bus, – sakė V. Vaitiekaitytė. – Grįžusios į laisvę nerasime jau nei savo artimųjų, nei draugų, negalėsime gyventi pilnaverčio gyvenimo, net šeimų negalėsime sukurti. Suprantu tėvų norą skirti mums griežčiausią bausmę, manau, įkalinimas iki gyvos galvos nesumažintų tėvų skausmo, o mus visiškai sužlugdytų. Sužlugdytų ir mūsų artimuosius.“
Nužudytosios tėvų teisme atsiprašė ir V. Lietuvninkaitė, tačiau ji vis tiek bandė sumenkinti savo vaidmenį ir guodėsi, jog gyveno smurtą kenčiančioje šeimoje.
„Turėjo praeiti nemažai laiko, kad suprasčiau, kas įvyko, dėl to labai nekenčiu savęs, nesu tikra, jog tuo metu supratau, kas vyksta“, – sakė ji.
Mergina pasakojo, kad nuo mažens gyveno šeimoje, kurioje smurtas buvo kasdienybė: „Tėvas mušdavo mano mamą, ji smurtą kentė net tuomet, kai manęs laukėsi, darželyje visi bendraamžiai iš manęs tyčiojosi – nuo pat mažų dienų manyje kaupėsi pyktis“.
„Visą gyvenimą jaučiau tik panieką, niekas nebegalėjo man padėti – kai nežinojau, kas man dedasi, mano kelyje atsirado V. Vaitiekaitytė, ji užsimindavo, kad galima pyktį, nuoskaudas realizuoti, savo draugę laikiau sau pavyzdžiu“, – V. Lietuvninkaitė apgailestavo, kad savo pyktį nukreipė ne ten, kur reikia.
