„Pirmus trejus metus buvau Lietuvos patriotu, norėjau grįžti namo, bet tam nepritarė mano draugė. Tuomet nesupratau, kodėl. O kam grįžti? Kiekvienais metais Lietuvoje vis blogiau ir blogiau, todėl dabar geriau ne grįžtame į Lietuvą, o už sutaupytus pinigus skrendame pailsėti į šiltus kraštus. Tėvai ar giminės gali labai pigiai nusipirkti bilietus ir atskristi mūsų aplankyti“, – DELFI sakė pašnekovas.
Anglijoje jis dirba su autokrautuvu, o jo draugė mokėsi būti linijos vedėja. Tiesa, dėl problemų su auklėmis, dabar ji dirba tik pusę dienos, o likusią laiko dalį prižiūri vaikus.
Krizė išgynė į kaimą, o po to ir į užsienį
„Lietuvoje dirbau vairuotoju ekspeditoriumi, tačiau prasidėjo krizė, buvo mažinami etatai, todėl mano – jauno vairuotojo – paslaugų buvo nuspręsta atsisakyti. Likau be darbo. Draugė dirbo pardavėja, tuo metu laukėsi. Mums abiems tuo metu buvo labai sunkus metas, greitai rasti darbus atrodė neįmanoma. Supratome, kad tik iš draugės atlyginimo neišgyvensime, nenorėjome gyventi nepritekliuje“, – apie tuometinę situaciją pasakojo jaunas vyras.
Tiesa, krautis daiktų ir išvažiuoti į užsienį jie neskubėjo. Visų pirma išbandė gyvenimą kaime.
„Keliems mėnesiams persikraustėme į kaimą, pas tėvus, tikėjausi rasti darbą. Tačiau netrukus man paskambino draugas ir pasiūlė atvykti pas jį. Atvykti reikėjo dar tą pačią savaitę, taigi už skolintus pinigus nieko nelaukdamas nusipirkau bilietą ir išdūmiau į užsienį galvodamas, kad kelis mėnesius pabūsiu ir tikrai grįšiu“, – apie tai, kaip atsidūrė svečioje šalyje, pasakojo vyras.
Anglijoje liko dėl vaikų
Tačiau dirbdamas Anglijoje jis pastebėjo, kad net mašinas plaudamas uždirba daugiau nei kad kartu su drauge jie uždirbdavo Lietuvoje. Todėl A. Slaužgalvis nusprendė į Angliją pasikviesti ir ją.
„Gimė sūnus, brolis pasiūlė persikraustyti pas jį ir įsidarbinti fabrike, sutikome. Agentūra mane įdarbino vaisių fabrike, viskas ėjosi sklandžiai. Netrukus gavau kontraktą, darbovietė pasirūpino mokymais, gaudavau vis geresnę darbo vietą. Taip praėjo metai. Po jų gavome valstybinį namą ir viskas buvo tik geriau ir geriau“, – prisimena vyras.
Tiesa, tuomet jis dar galvojo, kad grįš į Lietuvą. Išvykti planavo tuomet, kai sūnui sueis treji. Tačiau dar prieš jo gimtadienio jie sužinojo, kad laukiasi kito mažylio.
„Kai gimė antras sūnus, pradėjome jausti, kad gyventi Anglijoje yra daug lengviau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, nereikia skaičiuoti, kiek ir kada gali išleisti. Iš pradžių jautėme diskomfortą, kad esame atvykėliai, kad angliškai kalbame prastai, jautėme neigiamą požiūrį į mus, esą atvykome tik dėl pašalpų. Taip pat pasiilgdavome šeimos, draugų, aplinkos, tradicijų, tačiau ir Anglijoje nesijautėme taip blogai. Jautėme, kad mums nuoširdžiai nori padėti kaimynai, valstybė, matėme, kad yra galimybės dirbti ir užsidirbti, nebereikėjo bijoti, ar turėsime, ką padėti ant stalo, ar mūsų vaikai nebus alkani. Norėjome grįžti, tačiau supratome, kad Anglijoje savo vaikams galėsime duoti daugiau. Dabar nebebijau dėl vaikų ateities, išsimokslinimo, dėl savo šeimos finansinio saugumo“, – kodėl vis dėlto nusprendė likti Anglijoje, pasakojo vyras.
Gali sau leisti daugiau nei Lietuvoje
Jis sutinka, kad ir Anglijoje pinigai ant medžių neauga, tačiau uždirbti jų šeimai pavyksta daugiau nei Lietuvoje.
„Užėję į parduotuvę negalvojame, ką galime sau leisti, kad turime pirkti tik būtinus dalykus. Parduotuvėje perkame tai, ką norime, maistui netaupome. Aišku, jei norime išvykti kur toliau, reikia taupyti, tačiau eiti į muziejų ar į delfinariumą galime sau leisti kiekvieną mėnesį“, – apie gyvenimą Anglijoje pasakojo A. Slaužgalvis.
Vieniši svečioje šalyje jie nesijaučia – per šį laiką į Angliją atvyko ir dalis jų draugų, giminaičių. Tautiečių apstu ir darbovietėje.
„Kiekvienas turi rinktis savo kelią, o ne domėtis, kaip gyvena kaimynas. Koks skirtumas, žmogus emigravęs ar ne? Svarbiausia, kad niekam nesame našta, nieko neprašome ir nieko nelegalaus nedarome“, – apie savo gyvenimą pasakojo vyras.
Grįžti į Lietuvą nori, bet nebeplanuoja
Grįžti į Lietuvą jis nebeplanuoja. Gyventi tėvynėje jis nemato galimybių.
„Būtų gana sunku sumokėti visus mokesčius, mokėti už vaikų darželius, o gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo nesinori. Kaip ir bijoti – kas atsitiks, jei, pavyzdžiui, susirgsiu“, – situaciją realiai bando vertinti A. Slaužgalvis, nors ir pripažįsta, kad pasiilgsta visko.
„Lietuva yra namai. Svarbiausia, aišku, likę tėvai, broliai, sesės. Nepasiilgstame tik vieno – kultūros stokos, kuri yra būdinga lietuviams. Negrįžti į Lietuvą yra kur kas lengviau nei grįžti ir matyti, kaip sunku yra artimiesiems. Be to, ir atostogauti svečioje šalyje – pigiau nei Lietuvoje“, – pastebi vyras.
Pasak jo, į Lietuvą jis su šeima grįžtu tik tuomet, jei situacija mūsų šalyje kardinaliai pasikeistų – kitaip žiūrėtume į žmones, jaunas šeimas, kitokius sprendimus darytų politikai.