Kiniškosios tapatybės esminiai bruožai
Anot L. Poškaitės, Kinijos pasaulėžiūra formavosi iš kelių subtradicijų ir įvairių filosofijų mokyklų.
„Vienos svarbiausių buvo daoizmas, konfucianizmas, legizmas, moizmas, taip vadinama dialektikų mokykla, vardų mokykla. Tokiu išskirtiniu bendros kinų pasaulėžiūros bruožu aš laikyčiau manymą, kad viskas pasaulyje yra labai glaudžiai susiję: tiek priešybės arba priešingybės, kurias kinai įvardija žodžiais „Yin ir Yang“, tiek tos pačios klasės daiktai ir reiškiniai. Kita svarbi mintis, kad viskas nuolat keičiasi. Šitą požiūrį turbūt geriausiai iliustruoja svarbiausia ir seniausia kinų išminties knyga, tai yra „Permainų kanonas“, kuri iki šiol yra naudojama, aktuali ir ne tik Kinijoje, bet ir visame pasaulyje“, – pasakojo ji.
Pasak pašnekovės, būtent šiomis idėjomis yra paremtas visas kinų mąstymas, požiūris į pasaulį ir veikimo bei konkurencijos strategija, kuri yra naudojama visur, pradedant diplomatija, retorika, baigiant verslais.
„Taip pat labai dažnai pabrėžiama, kad kinai nuo seniausių laikų vietoj to, kad domėtųsi daiktų formomis, jų pastovumu, jų esme, kas labiau būdinga, tarkime, graikų filosofijai ir iš to bendrai klasikinei Vakarų filosofijai, jie, vis tik, daugiau dėmesio skiria būtent toms sąsajoms, tiek daiktų, tiek žmonių. Beje, žmogus, asmuo yra suvokiamas ne kaip atskiras individas, o būtent ryšyje su kitais žmonėmis. Vienas svarbiausių jų filosofinių klausimų buvo kaip veikti pasaulyje? Kaip geriau ir sėkmingiau veikti, kaip būti, bendrauti su žmonėmis, megzti santykius? Kaip būti ryšyje su kosmosu, gamta? Kaip išskleisti žmogaus prigimtį? Kaip valdyti tiek save, tiek valstybę?“, – dalijosi L. Poškaitė.
Vakarų ir Kinijos mąstymo bruožų skirtumai
L. Poškaitės teigimu, kinų mąstymo stipriai egzotizuoti nereikėtų – tai yra tam tikra yda, kuri atsirado jau ankstyvoje sinologijoje.
„Tai yra galvojimas, kad kinai mąsto absoliučiai kitaip, visiškai kitaip ir, kad dėl to jie yra visiškai nesuprantami. Manau, kad toks požiūris labai dažnai kiša koją net ir šiandien bendraujant su kinais. Vakariečiai galvoja, kad kinai jų niekada nesupras ir tada atsiranda toks plyšis, demonizavimas Kinijos ir taip toliau“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, Vakarų šalių ir Kinijos žmonių pasaulėžiūrose yra ir daug panašumų.
„Iš tikrųjų, tose filosofijose, pasaulėžiūrose kinų ir vakariečių mes galime rasti nemažai sąsajų, tai skirtumai, sakyčiau, yra ne tiek kokybiniai, kiek kiekybiniai. Kažkokios vertybės galbūt kinams buvo svarbesnės negu vakariečiams, bet tai nereiškia, kad tas nebuvo visiškai svarbu vakariečiams“, – aiškino L. Poškaitė.
Filosofijos atspindys politinėje veikloje
Anot V. Mačikėnaitės-Ambutavičienės, aptartos normos ir mąstymo bruožai yra glaudžiai susiję su dabartiniu Kinijos elgesiu užsienio politikos kontekste.
„Dabartinis mano tyrimas, ties kuriuo aš dirbu, yra apie tai, kaip Kinija komunikuoja apie Ukrainos karą. Iš tiesų, yra labai aiški ta struktūra, kad yra skirtingi veikėjai ir įdomiausia yra tai, kad Jungtinės Valstijos ir Kinija yra glaudžiai susijusios valstybės, glaudžiai susiję tarptautiniai aktoriai. Turbūt nuo pat pradžių, turiu omeny nuo Kinijos Liaudies Respublikos, matyti tas ėjimas į priekį, kokia ateitis, koks likimas, kaip viskas – ekonomika, politika, skirtingos valstybės yra susijusios“, – teigė ji.
Anot pašnekovės, kinų kultūroje yra labai svarbus asmeninis likimas ir jo valdymas, bet lygiai toks pat supratimas vyrauja ir valstybiniame lygmenyje.
„Kinija imasi aktyviai koreguoti savo likimą ir vietą tarptautinėje sistemoje, bet, vėlgi, lygiai tokių pačių bruožų buvo galima pastebėti ir anksčiau, kai buvo pradėta ekonominė reforma, kai buvo bandoma aktyviai pakeisti kelią, kuriuo Kinija eina“, – aiškino V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė.
Moteris taip pat sutiko su mintimi, jog mes labai dažnai mąstome, kad Kinija yra kažkas mums labai nepažįstamo.
„Iš mano perspektyvos, kinai suvokia save daug ilgesniame laiko periode, tarpe. Jiems dešimt ar dvidešimt metų, palyginus, yra niekas. Jų mąstymas į priekį yra šimtmečių kategorijose. Mes ir dabar girdime, kad kinams palaukti penkiasdešimt metų nėra labai didelis iššūkis ir iš tiesų, kai kalbame apie Taivano suvienijimą su žemynine Kinija, dabar pastaraisiais metais yra nuolatos kalbama apie tai, kad Kinija labai greitai pradės karinę invaziją ir karinėmis priemonėmis prijungs Taivaną, bet, vėlgi, tai yra Vakarietiška perspektyva – viskas greitai, rezultatas apčiuopiamas pakankamai greitai. Kinai mąsto kitaip“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, tai gali vykti net ir po 100 metų, o išlaukti kinams – nėra sunku.
„Skirtumas tarp Rytų ir Vakarų tai nėra tai, kad Kinija iš esmės kitokia ir tokia egzotiška ar nesuvokiama. Tai tiesiog kitokios kategorijos ir pasiskirstymas laike“, – teigė V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė.
Kinijos supratimas apie pasaulį
V. Mačikėnaitės-Ambutavičienės teigimu, Kinijos išėjimas ir tai, kaip ji išėjo iš Sino Centrinės sistemos, iki šiol stipriai formuoja Kinijos supratimą apie pasaulį.
„Tas mąstymas, įsivaizdavimas buvo, kad imperatorius, pati Kinija, centras Kinijos yra koncentrinio apskritimo centre ir visos tos kuo toliau nuo centro, tuo labiau barbariškos tautos, lyg ir hierarchijoje žemiau paties centro. Tas suvokimas buvo labai stiprus ir būtent tas išėjimas ir Sino Centrinės sistemos Kinijai buvo labai skausmingas, nes tai įvyko bet tokį gana brutalų susidūrimą su kitomis valstybėmis“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, po skausmingo susidūrimo Kinija tarsi atsipeikėjo, kad pasaulis veikia ne taip.
„Mes kalbame apie XIX amžių, tai tuo metu Europoje jau buvo suverenios valstybės ir buvo labai aiškiai apibrėžta, kas yra valstybė ir kokie yra santykiai tarp valstybių. Kai britai atplaukė į Kiniją ir susitiko su kinais, Kinijos pusė atsisakė priimti britų atstovus, kaip suverenios, lygiavertės valstybės atstovus. Čia buvo skausmingas susidūrimas ir tarsi atsipeikėjimas Kinijoje, kad pasaulio sistema lyg ir veikia ne taip – tai vienas momentas, tas visiškai skirtingas pasaulio tvarkos suvokimas. Antras momentas – Kinija, tuo metu, ir visuomenė, ir valdantieji sluoksniai suprato, kad Kinija iš tiesų yra atsilikusi. Ta valstybė, kuri šimtmečiais apie save galvojo kaip apie pasaulio centrą, kaip apie labai išsivysčiusią, pažengusią valstybę, suprato, kad taip tikrai nėra“, – teigė ji.
Anot V. Mačikėnaitės-Ambutavičienės, tai, kas dabar vyksta Kinijos užsienio politikoje ir tai, kaip Kinija mato savo santykius su išoriniu pasauliu, labai dažnai yra apibrėžta šios patirties – Kinijos susidūrimo su visiškai kitokiu pasauliu.
Kaip Kinija mato save pasaulio istorijoje?
Anot L. Poškaitės, istoriškai pabrėžiama, kad Kinijos viršenybės pagrindas yra ne karinė galia, o būtent galios ir žmoniškumo derinys, dėl to savo vaidmenį pasaulyje Kinija suvokia, pirmiausia, kultūriškai ir morališkai.
„Ji įsivaizdavo, kad ji veikia žmonijos labui. Ko gero, čia galima įžvelgti ir paralelių su dabartine Kinija. Sakykime, to Sino Centrizmo liekanos yra tas moralinio pranašumo akcentavimas ir tuo galima paaiškinti, kodėl kinai tiek daug dėmesio dabar skiria moralei“, – teigė ji.
Pasak jos, tokiam Kinijos savęs suvokimui daugiausia įtakos turėjo konfucianizmo mokymas.
„Jis daugiausiai dėmesio teikia asmenybės moraliniam tobulėjimui, kuris ilgą laiką buvo valstybinė ideologija. Vadovaudamiesi tokiu požiūriu, laikui bėgant kinai sukūrė daugiau mitų apie savo kultūrą, apie savo praeities pasiekimus, nes jie labai didžiuojasi savo praeities pasiekimais ir tą jie įvardija tokiomis kaip ir formulėmis, kaip, tarkime, civilizuota šalis arba ritualų ir etiketo tauta, didžiulė žemė ir nuostabios gėrybės, keturi didieji išradimai, klestinti civilizacija – šie mitai, iš tikrųjų, buvo labai akivaizdžiai demonstruojami 2008 metų olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje, kuri truko beveik keturias valandas ir kainavo apie 100 milijonų dolerių. Daugiausiai vietos ten buvo skiriama praeities Kinijos laimėjimams, visiems išradimams, kuriais, aišku, dabar naudojasi visa žmonija“, – pasakojo pašnekovė.
L. Poškaitės teigimu, dabar Kinija stengiasi save pristatyti kaip turinčią arba galinčią turėti didelę įtaką tarptautinei tvarkai bei atsverti Vakaruose sustiprėjusį Kinijos pavojaus įvaizdį.
„Ji stengiasi parodyti, kad nori pagelbėti kitoms šalims, teikdama joms pagalbą“, – teigė ji.
Šiuolaikinė Kinija
Pasak V. Mačikėnaitės-Ambutavičienės, Kinijos žmonės iki šiol prisimena sunkumus, kuriuos teko patirti iki Kinijos Liaudies Respublikos sukūrimo ir dėl to labai stipriai vertina tai, ką turi šiandien.
„Šiandien Kinija mato save kaip tą, kaip sugrįžusią po pažeminimo ir pagaliau įgyvendinančią tą misiją kažkokią, kaip valstybę, gebančią koreguoti savo likimą“, – teigė ji.
Pasak jos, Kinijos Liaudies Respublikos sukūrimas yra suvokiamas kaip Kinijos suvienijimas.
„Tai buvo matomas kaip labai didelis Kinijos pasiekimas, ką Kinija stengėsi padaryti per visą šimtmetį ir jai vis nepavyko, nes buvo labai daug nepavykusių reformų: imperija, iš esmės, sugriuvo, civilinę valdžią perėmė nacionalistų partija, kuri vėliau persikėlė į Taivaną, Kinija tuo metu pati išgyveno labai stiprų pilietinį karą. Noriu pabrėžti, kad Kinijos pačios kaip valstybės paieškos, kaip tautos paieškos, kokia valdymo sistema mums yra geriausia, ką mes norėtume pasirinkti, buvo nuolatinis chaosas“, – teigė V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė.
Jos teigimu, dabar šalies prioritetas – stabilumas.
„Didžioji dalis Kinijoje dar per istorijos mokymą prisimena ir žino, kad buvo chaosas, sugriuvus imperijai ir jie vertina tai, ką jie turi. Ta tapatybė, tas pirmenybės teikimas stabilumui, o ne nežinomybei – aš labai noriu tą pabrėžti. Mes galvojame, kiek kinai dar kentės tokį autoritarinį režimą, juk taip gyventi neįmanoma. Tai yra labai netikslus valstybės ir visuomenės suvokimas, nes jų istorinė patirtis, politinė, istorinė raida apibrėžia pirmenybę stabilumui“, – aiškino ji.
Ar Kinija nori būti pasaulio centru?
V. Mačikėnaitės-Ambutavičienės teigimu, dabar, Jungtinių Valstijų dominuojamoje pasaulio sistemoje Kinija mato, kad tol, kol Jungtinės Valstijos dominuoja, Kinija neturės jai prisiklausančios teisėtos vietos, tačiau tai, kad Kinijos pasaulio vizija yra tai, kad vietoj Vašingtono pasaulio centru turėtų būti Pekinas – vakarietiškas supratimas.
„Mes įsivaizduojame, kad Jungtinės Valstijos lyg ir silpsta, apie ką Kinija, beje, irgi kalba, ir ateina Pekinas, ir pakeičia Jungtines Valstijas. Aš, visgi, sakyčiau, kad Kinijos vizija yra šiek tiek kitokia. Jų ta pasaulinės tvarkos vizija yra tokia, kuri, visų pirma, leidžia Kinijai egzistuoti tokiai, kokia ji yra, kas reiškia autoritarinį režimą, kalbant apie tarptautines normas“, – teigė ji.
Anot pašnekovės, Kinija nori pati spręsti, kokiam tikslui ji tarnauja ir kaip turi būti valdomos žmogaus teisės.
Visą laidą galite rasti Žinių radijo portale:
